Šių metų balandį HP pristatė atnaujintą nešiojamųjų „HP Pavilion“ kompiuterių seriją. Apie tai ne sykį rašėme ir mes. Man, kartu su kolegomis iš kitų leidinių, teko pačiupinėti naujus DM1, DM6 ir DM7 serijos kompiuterius dar iki jiems pasirodant rinkoje, būtent tada ir leptelėjau, kad viskas su nešiojamaisiais kompiuteriais gerai, bet man jie neįdomūs. Nes netinka žaidėjams. Mano požiūriu, normalus žaidimų kompiuteris, virtęs nešiojamu, sulenda į tam tikrus rėmus, nes įsivaizdavau, kad žaidybinės sistemos tebėra neproporcingai brangios ir trumpalaikės. HP atstovai mano komentarus matomai suprato kaip iššūkį ir prabėgus mėnesiui pristatė „HP Pavilion DV6“, kuris jų nuomone greičiausiai turėjo man patikti. Taip ir prasidėjo, šis, jau ilgiau nei mėnesį trunkantis testas.

 

Kadangi rašyti nusiteikiau daug, sintetikos beveik nenaudojau, tekste rasit keletą užuominų į „3D mark“ išvadas, bei kelių žaidimų FPS parametrus. Mano testo tikslas buvo išsiaiškinti ar ilgai tversiu nejungdamas savo stacionaraus kompiuterio. Jei tingit skaityt toliau, atsakymą pateiksiu dabar. Ištvėriau ilgai. Tiesą sakant aš ne tik nustojau naudoti stacionarų „kompą“, bet ir susigraudinu nuo minties, kad štai tekstas parašytas, bandyminis triušis paruoštas grąžinti, o man teks grįžti prie savo AK.

 

Testuojamo kompiuterio techniniai parametrai:
HP Pavilion DV6 6072EO
Procesorius: Intel Core i7–2630QM 2GHz;
Operatyvinė atmintis: 8GB;
Vaizdas 1: Radeon HD 6770M su 1GB GDDR5 atminties;
Vaizdas 2: Intel HD Graphics 3000
Kietasis diskas: 1TB (Toshiba MK1059)
Optika: HP BD–ROM BC–5541H;
Bevielis ryšys: Wi–Fi ir Bluetooth;
Sinaptinis pelės padas.
Taip pat jame montuojama šių metų pagrindiniu HP arkliuku tapusi „Beats Audio“ garso posistemė, pirštų atspaudų skaitytuvas ir „HP TrueVision HD“ interneto kamera.

 

Truputis minčių apie bandomąjį
Mano testuoto DV6-6072EO Lietuvoje ko gero nerasit. Testui jis buvo atgabentas iš Skandinavijos ir turi klaviatūrą su umliautais. Artimiausias jo giminaitis šią akimirką Lietuvoje yra HP PAVILION DV6-6052EA, kai kurie jo komponentai skiriasi, bet skiriasi ir kaina, šį modelį Lietuvoje galima įsigyti neišleidžiant 3000 litų. Paskaičiavau, kad testuotos komplektacijos kompiuterio kaina ūgteltų iki ~3500 litų, nors mano nuomone tiek „Blu Ray“ skaitytuvas, tiek 8GB RAM‘o yra labiau prabanga, nei būtinybė. Bet kuriuo atveju kaina tikrai nėra kosminė ir tolima nuo mano įsivaizduotų sumų. Tam yra ir racionalus paaiškinimas. Testuojamas DV6 iš tiesų nėra „gaming grade“ produktas, jame tiesiog sudėti našūs komponentai, be vargo sukramsnojantys, kad ir tą patį „Crysis“, bet… Pati kompiuterio bazė yra kurta ne tam. „HP Pavilion DV6“ yra naminių pramogų centras, tų pramogų dalimi gali tapti ir žaidimai, bet jei kažkam reikia kino ir muzikos, visais atžvilgiais analogišką sistemą, ginkluotą paprastesniais komponentais galima įsigyti ir už nepilnus 2000 litų. Tai reiškia, kad tokie dalykai kaip aušinimo sistemos (tiek komponentų, tiek inžinieriniame lygmenyje), kurtos galvojant apie eilinio namų vartotojo patogumą, o ne apie ekstremalias sąlygas, kurias sukuria žaidėjai. Viena vertus toks sprendimas leidžia pasiūlyti rinkai tikrai padorų sprendimą už normalią kainą, tačiau tikėtis tokio sistemos efektyvumo ir ilgaamžiškumo kokį siūlo dešimtis tūkstančių kainuojantys „Alienware“ irgi neverta. Ir esmė slypi ne komponentuose, o žaidėjams reikšminguose sprendimuose.


„Out of the box“
„HP Pavilion DV6“ pakuotė minimalistinė, ne daug didesnė už lagaminą. Šiaip dailus daiktas irgi neslepiantis HP pasididžiavimo „Beats“ garso posisteme. Kadangi produktas kurtas plačiam vartotojų ratui ir privalo atlikti šimtus jiems reikalingų kasdienių funkcijų, pakuotės viršuje numestas paprastas „Start here“ gidas žaliems, paaiškinantis kaip įjungti ir naudoti kompiuterį. Be jo pakuotėje yra pats HP DV6, baterija, pakrovėjas ir… viskas. Jei atvirai tai aš kaip visada pasigedau bent kažkokio futliaro kompiuterio pernešimui, kad ir paties paprasčiausio, tam atvejui jei neturiu spec. tašės, o šiaip pastaruoju metu man pradėjo ypač patikti asketiškos pakuotės, kuriose nėra viso to šlamšto, kurį norisi saugoti, bet nėra kur.

 

Kompiuterio dizainas patrauklus. Pakankamai modernus ir įdomus, kad nesidrovint naudotis juo kavinėje, bet ne pernelyg iššaukiantis jei tektų išsitraukti rimtų dėdžių aplinkoje. Ruda, lyg ir medį imituojanti aliuminio apdaila atrodo smagiai, didžiulei mano nuostabai yra smagi liesti. Apatiniame kampe esantis HP logotipas, įjungus kompiuterį ima šviesti balta šviesa irgi atrodo šauniai. Iš pirmo žvilgsnio toks apdailos pasirinkimas gal ir atrodo kiek neįprastas, bet kadangi tai pramogų sistema namams, dizaineriai matomai galvojo apie jo harmoniją su gyvenamųjų patalpų aplinka.

 

Apžiūrėjus korpusą iš arčiau, galima nesunkiai rasti nežymių surinkimo klaidelių. Vienur ne visai lygiai suvestas kantas, kitur gal kiek nelygiai prispausta skarda, bet tai defektai kurių be lupos pagalbos nelabai ir pamatysi. Vėlgi, tai pasekmė to, kad DV6 serijoje yra tiek pigūs, tiek brangūs modeliai. Tai ne verslo klasė ir ne „Envy“, kurių bazinės kainos kaip taisyklė prasideda keliais šimtais litų aukščiau.
„HP Pavilion DV 6“ parduodami su blizgiais ekranais įmontuotais blizgų apvadą turinčiame rėme, tad nusiteikite kovai su „pirštukais“. Ant paties korpuso atspaudai lieka tik tada, kai jis liečiamas drėgnais pirštais. Pirmas dvi savaites man pavyko išlaikyti jį švarų, bet pradėjus kepint saulei, pirštu atspaudai nusėjo beveik visą kompiuterio paviršių. Tiesa nuo metalinio paviršiaus jie nusivalo gan lengvai, be jokių priemonių, naudojant tik švarią skepetėlę.

 

Pirmo kompiuterio įjungimo metu įvyksta „MS Windows 7“ ir pagalbinės programinės įrangos diegimas, tai užtrunka šiek tiek laiko, bet rezultatas to vertas. Pasibaigus diegimo procedūroms, kompiuteris būna pilnai parengtas darbui, žaidimams ir pramogoms.

 

Dizainas ir klaviatūra
Trumpam dar grįžkim prie korpuso ir aptarkime jame esančias jungtis. Priekinėje kompiuterio dalyje įrengti 2 „Beats Sounds System“ garsiakalbiai (likę du montuojami po ekranu). Greta kairiojo garsiakalbio dar įrengtas ir SD/MMC kortelių skaitytuvas.

Kairėje kompiuterio briaunoje yra du išėjimai ausinėms ir įėjimas mikrofonui, dvi USB 3.0 jungtys, LAN, VGA ir HDMI jungtys. Labiausiai mane nudžiugino pastaroji, nes realiai būtent jos dėka „HP Pavilion DV6“ neutralizuoja vieną iš savo pagrindinių trūkumų — ekraną. HDMI jungtis atriša rankas ir tiems, kas kompiuterį norėtų naudoti kaip media centrą ar šiaip mėgstantiems vakarus leisti su „YouTube“.
Galinėje kompiuterio dalyje nėra jokių jungčių, o dešinėje pusėje yra įkrovimo lizdas, dvi USB 2.0 jungtys ir optinis įrenginys (šiuo atveju BD–ROM).

Virš klaviatūros įrengtas kompiuterio įjungimo/išjungimo ir man visiškai nesuprantamas „interneto“ mygelis. Po klaviatūra rasit sinaptinį pelės padą (tai reiškia, kad jis veikia pusiau kaip „touchscreen‘as“ ir supranta gestus. Pavyzdžiui jo gnaibymas veikia kaip „zoom“ ir t.t) ir pirštų atspaudų skaitytuvą.
Didžiausias šio kompiuterio privalumas (bent jau man) pilna klaviatūra. Kadangi gyvenime nemažai rašau, klaviatūra su patogiais tarpais tarp klavišų ir su skaitmenimis man yra būtina. Tiesą sakant, būtent klaviatūrų trūkumai ir nulėmė tai, kad aš pasyviai stebėjau „netbook‘ų“ bumą. Nors logiškai mąstant pastarieji idealiai tinka blogeriams ar šiaip interneto žmonėms, kompiuteris kuriuo negaliu peržaisti naujausios civilizacijos ir paskui jos aprašyti man yra eilinė šiukšlė. „HP Pavilion DV6“ šioje vietoje sublizga. Tekstus aš spausdinu aklai (t.y. nežiūrėdamas į mygtukus), todėl tai, kad jame švediškos raidės (be abejo Lietuvoje parduodami kompiuteriai yra su angliška ar lietuviška klaviatūra) man visiškai netrukdė, o štai patogų mygtukų išdėstymą ir tarpus tarp jų įvertinau iš karto. Pati klaviatūra yra žemo profilio, gan „minkšta“ ir bent jau kol kas tyli. Funkciniai mygtukai, kaip jau įprasta atlieka ir antrines funkcijas, valdo muzikos ar vaizdo grotuvus, garsą, ekrano šviesumą. Kas užkliuvo, tai ant „F12“ įrengta bevielio ryšio įjungimo/išjungimo funkcija, kuri nelabai dera su „Steam“ ir kai kuriais žaidimais. Kita vertus, gerą įspūdį paliko ant „Mute“, „Wi–Fi“ ir „Caps lock“ mygtukų įrengti šviesos diodai iškart leidžiantys suprasti šių mygtukų būklę.

 

Sinaptinis pelės padas ir pirštų atspaudų skaitytuvas
Du dalykai kurie mane tikrai nudžiugino. Tiesa sinaptinius pelės pad‘us dabar jau turi ir naudoja didesnė dalis nešiojamųjų kompiuterių gamintojų, o štai pirštų atspaudų skaitytuvai, dažnu atveju yra strigę „verslo klasėje“. O be reikalo. Jie labai šauniai tinka ir namams, ypač jei skaitytuvas pateikiamas su papildoma programine įranga. HP siūlo suskenuoti visus 10 pirštų ir savininkui pageidaujant, leidžia kiekvienam iš pirštų priskirti atskirą funkciją. Tarkim galima suprogramuoti, kad rodomasis pirštas yra pagrindinis, kompiuterio atrakinimui skirtas pirštas, tuo tarpu vidurinysis atidaro interneto naršyklę, facebook‘ą ir suveda visus reikalingus slaptažodžius. Bevardis pirštas atidaro ir prisiregistruoja prie games.lt, o mažasis prie pašto. Jei atmintis gera, ši funkcija yra tikrai patogi, ypač kai kasdien naudojamasi tais pačiais portalais. Pirštų atspaudų skaitytuvas taip pat gali įsiminti visus internete suvedamus slaptažodžius ir išsaugoti juos pagrindiniam pasirinktam pirštui.  Tokiu būdu galima uždrausti naršyklei įsiminti slaptažodžius, nes tai už ją daro pirštų atspaudų skaitytuvas.

 

Praktikoje pirštų atspaudų skaitytuvas veikia tikrai gerai, nors smarkiai atšilus orams (ir matyt kiek pabrinkus pirštams), perbraukimą per sensorių kompiuteris ne visada suprasdavo iš pirmo sykio.
Sinaptinis pelės padas veikia tikrai šauniai, jautrumas geras ir patogus ne tik naršymo, bet ir žaidimų reikmėms. Aišku žaidimuose kur reikalingas intensyvus darbas su kamera iš to pado mažai naudos, tačiau nešiojamam kompiuteriui draugiškus žaidimus, kaip „Sims“, „Civilization“, ar tokius  senolius kaip „Diablo“, galima drąsiai žaisti nejungiant pelės.

 
Gestai (žnybimas, pasukimas ir t.t.) irgi veikia neprastai, bet kadangi aš prie jų nepratęs, didžiąją dalį jų atjungiau, pasilikdamas tik zoom‘ą (jis veikia ir su „Civ V“) ir dvigubą bakstelėjimą pirštu per padą, kuris atitinka pelės paspaudimą. Pastarąjį  pasilikau todėl, kad vienos senos klaidos HP taip ir neištaisė, po pelės padu esantys klavišai kieti, standūs ir labai garsiai tarška juos spaudinėjant. Pelės padas gali būti bet kada išjungtas ir įjungtas tiesiog pora syk bakstelint pirštu per viršutinį kairį jo kampa. Apie išjungto pelės pado būseną informuoja blausus oranžinis diodas.

 

Ekranas
Kuo skiriasi nešiojamas kompiuteris nuo ne nešiojamo? Svoriu, dydžiu ir faktu, kad ekraną visuomet turi su savimi. Deja, ekranas ko gero ir yra silpniausia DV6 serijos vieta. Manyčiau tai ir yra vienas tu elementų, kai universalumas ir proporcinga kaina, pakiša koją. 15,6“ ekranas turi (1366×768) rekomenduojamą skleistinę, ne Full HD, bet tokio formato ekranui ji yra daugiau nei pakankama. Bėda ta, kad pats ekranas yra blizgus ir negali pasigirti plačiu apžvalgos kampu. Sakyčiau kokybės prasme, jis panašus į mano aprašytus „Topview“ piguolius.  Žvelgiant iš šono, apžvalgos kampas pakankamai platus, tačiau žvelgiant į ekraną iš vis kitos vertikalios pozicijos, vaizdelis suprastėja akimirksniu. Aišku, kažką dirbant ar žaidžiant ramius žaidimus, tai nesukelia jokių problemų, pakeitei padėtį, palankstei ekraną ir dirbi toliau. Tačiau žaidžiant kompiuterį nusimetus ant kelių, ar tiesiog šaudant kažką kas išjudina, kelių laipsnių kūno pakrypimas šiek tiek iškreipia šviesius ir tamsius tonus, o blizgus ekrano paviršius tą efektą tik sutirština.

Ekranas nėra netinkamas žaidimams, tačiau komforto prasme, dažnam norėsis kažko daugiau. Vėlgi, tai labiau galioja vairavimo, veiksmo žaidimų ar šaudyklių gerbėjams. Strategijos ir RPG žaidžiasi puikiai, nes momentinis vaizdo nubėgimas šen ar ten, neturi jokios įtakos galutiniam rezultatui.
Blizgus ekranas ir nepakankamas šviesumas taip pat atsiliepia stebint tamsius vaizdus dienos šviesoje. Ekranas jautrus saulės spinduliams ir atspindžiams, tad apie eilinę „Diablo II“ sesiją drybsant paplūdimyje geriau nesvajoti.

 

Baterija, aušinimas, „CoolSense“ ir keičiama VGA
Sugrūsiu kelis dalykus į vieną vietą, nes kalbėsiu apie energijos sąnaudas, o visi aukščiau išvardinti elementai vienaip ar kitaip jas paliečia. Kaip ir minėjau specifikacijose šis kompiuteris turi dvi vaizdo posistemes.  Tiesą sakant, dvi jas turi visi DV6/DV7 modeliai, kuriuose montuojama diskretinė grafika iš AMD/ATI. Dvi vaizdo kortos kompiuteryje montuojamos su papildomais sprendimais, kurių pagrindinė užduotis — energijos taupymas. Šiuo atveju ne tik dėl žalių idėjų, bet ir dėl laiko, kurį su kompiuteriu praleisit neprisijungę prie elektros tinklo. Naudojamą vaizdo plokštę galima pakeisti bet kada, prieš tai uždarius visas grafiką naudojančias programas, tame tarpe ir naujos kartos interneto naršykles. Tuomet belieka spustelti dešinį pelės mygtuką, pasirinkti konfigūravimo eilutę, pasirinkti norimą vaizdo plokštę ir vualia, kompiuteris naudoja tai kas jam liepta. Pagal nutylėjimą, kompiuteris automatiškai pasiūlo pakeisti vaizdo posistemę kas kartą kai yra įjungiamas ar išjungiamas iš elektros tinklo, kitaip tariant jei dirbama iš akumuliatoriaus, DV6 iškart pasiūlo naudoti „Intel“ grafiką. O ji neprasta. Tiesą sakant jos per akis visoms užduotims išskyrus naujus žaidimus. Naudojant kompiuterio ekraną ir jo rekomenduojamą skleistinę, ji susitvarko su beveik maksimaliais nustatymais užkurtu „WOW“, „Dragon Age: Origins“ ar „Civilizacija“. Aišku Intelio grafika momentais susimauna, o kokiam nors „Dragon Age“ prie aukštų nustatymų duoda ne daugiau 20FPS, bet hey…  Ji ne dėl žaidimų čia ir įdėta, ar aukoti vaizdo kokybę vardan akumuliatoriaus darbo trukmės, čia jau kiekvieno asmeninis reikalas. Natūralu, kad kino peržiūrai, moderniam naršymui ar naujausių web žaidimų bandymui, „Intel“ grafikos daugiau, nei pakanka.

Kompiuteris komplektuojamas su 6 celių ličio jonų baterija, kurios bent jau testavimo mėnesio metu, visiškai pakanka 4-6 valandų darbui (ar beveik per pus trumpiau naudojant HD6770). Sakydamas darbui, aš turiu galvoje standartines užduotis, kurias atlieku kasdien — tekstų rašymas, naršymas, paveiksliukų redagavimas ir panašiai. Kalbant apie žaidimus, baterijos darbo trukmė praktiškai nesikeičia žaidžiant tai kam nešiojami kompiuteriai tinka labiausiai (klasika ir indie). Prie vidutinių apkrovų, tarkim „World of Warcraft“ baterijos darbo laikas sutrumpėja iki trejeto valandų ir tiesą sakant skirtingos vaizdo plokštės naudojimas šiam reiškiniui nelabai turi įtakos. Žaidžiant rimtus reikalavimus keliančius šiandienos žaidimus, baterijos darbo trukmę sunku prognozuoti. Naudojant AMD/ATI vaizdo plokštę, baterijos indikatorius rodo gan netikslius skaičius arba nerodo prognozių išvis ir tai normalu, nes žaidžiant „Crysis 2“ kompiuterio apkrovos nuolat banguoja ir kažkokių skaičių pateikimas būtų „būrimas iš kavos tirščių“. Kaip ten bebūtų, žaisti „Crysis 2“ naudojant tik baterijos energiją įmanomą, priklausomai nuo pasirinktų nustatymų baterija gali atlaikyti dvi valandas ir daugiau. Jei ne idiotiška paties žaidimo „checkpoin‘tų“ sistema, tai būtu net labai solidus rodiklis. Norintys žaisti ilgiau, be abejo visuomet turi galimybę įsigyti talpesnę bateriją.

„CoolSense“ technologija daugiau naudos suteiks „standartiniam“ namų vartotojui. Kompiuteryje įmontuotos sistemos (tame tarpe ir už HDD saugumą atsakingas giroskopas), šeimininkui pageidaujant, gali mėginti nuspėti kompiuterio padėtį ir atitinkamai keisti aušinimo parinktis. Jos yra trys. Subalansuota, tyli ir vėsi. Kada aktyvuoti kokią parinktį galime nuspręsti patys. Idėja man patiko, tad automatiškai nustačiau, kad ant kelių padėtas kompiuteris rinktųsi tyliausią režimą ir aušintuvo apsukas didintų tik esant reikalui. Paprastai ant kelių kompiuteris atsiduria kažką skaitant poilsio kambaryje darbe ar kur prigulus namuose, tad pasirinkimas atrodė optimalus. Tuo tarpu, kompiuteriui atsidūrus ant stalo, parinkau vėsiausią, bet triukšmingiausią režimą. Ilgainiui atsisakiau šio sumanymo ir bet kokių eksperimentų su „CoolSense“,  nes kaip žaidėjui, man toks profiliavimas paprasčiausiai netiko. Skirtingai nei tradicinis vartotojas, aš galiu sugalvoti ir užkurti „DiRT 3“, „kompą“ laikydamas sau ant kelių, vien tam, kad prieš miegą pralėkti pora trasų. Kita vertus, vėsiausias, stalinis režimas imdavo putotis ir triukšmauti kaip skrydžiui besiruošiantis oro balionas, net žaidžiant kažką „Facebook‘e“. Vėlgi tam įtakos turi naujos, grafikos akceleraciją turinčios naršyklės. Žodžiu galų gale pasirinkau optimizuotą profilį visoms kompiuterio padėtims, kuris aušintuvų darbą reguliuoja atsižvelgdamas į apkrovas, o ne į mano fantazijas. Tiesą sakant, jis veikia gan neblogai ir atliekant paprastas užduotis, pirmą pusvalandį aušintuvų ošimas būna girdimas, bet neerzina. Vėliau, ypač jei naudojamas AMD/ATI vaizdas, aušintuvai kas 10-20 minučių pamažu vis didina apsukas, greičiausiai dėl to, kad per karšto oro šalinimui skirtas angas neišpučiama viskas, ką įmanoma būtų išpūsti jas padidinus.

Dalį komponentų galima apžiūrėti ir pakeisti nenaudojant atsuktuvo ir turint minimalų žinių bagažą. Didžiulei mano nuostabai, per mėnesį labai įvairiose vietose pabuvojęs kompiuteris praktiškai neužsiteršė, neapsinešė dulkėmis.


Aušinimo skylės ir architektūra, ko gero ir bus didžiausia DV6 sistemos žaidėjui bėda Nr. 2. Visas karštas oras iš korpuso šalinamas per ~6,5 cm ilgio ir kokių 8mm aukščio angą kairėje kompiuterio briaunoje, visai greta VGA jungties. Dar viena anga yra gale, bet ji išvis menka. Kadangi kompiuteris kurtas namams ir greičiausiai su intencija, kad populiariausi bus vidutinės kainos modeliai, tokios angos yra pakankamos. Tačiau jos nėra pakankamos „Crysis 2“ žaidimui. Ypač jei žaidimo sesija trunka ilgiau nei valandą. Šiaip ilgiausia mano sesija buvo apie 3 su puse valandos, kompiuteris neperkaito ir viskas su juo tvarkoje, tačiau aušintuvų  ir per siaurą ortakį pučiamo oro sukuriamas triukšmas buvo praktiškai nepakeliamas. Na būtų nepakeliamas jei žaisčiau be ausinių. Tiesą sakant triukšmo pakanka žaidžiant bet kurį 3D žaidimą, skiriasi tik laiko tarpas kurio prireikia, kad jis pradėtų erzinti.

Siauras ortakis nulemia ir tai, kad nors pats kompiuteris per daug nekaista, erdvė apie aušinimo angas tampa šilta jau po pusvalandžio. Tai niekis, jei kompiuteris ant stalo, viršutinė dalis, matomai dėl aliuminio apdailos, neužkaista tampa šilta, bet ne tiek, kad sukurtų kažkokius nepatogumus. Kompiuterio dugnas plastikinis, tad žaidimo sesijos laikant DV6 ant kelių sutrumpėja iki valandos, maksimum pusantros, vėliau dugno dalis ties ortakiu užkaista tiek, kad žaisti tampa nesmagu.

 

3D Mark ir FPS
Tik įdomumo dėlei padariau porą našumo testų. „Vantage Mark“ ir „3D Mark 11“ rezultatus matote žemiau.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad visi testai daryti išėmus kompiuterį iš dėžės ir leidus jam automatiškai atsisiųsti atnaujinimus. Kas turi noro ir entuziazmo, matomai galėtų rankomis susirankioti naujas tvarkykles ir rezultatus kažkiek pagerinti, bet šiaip DV6 naudoja HP tvarkykles ir nelabai nori, kad į jį būtų diegiama kažkas iš AMD/ATI.

Crysis 2 Extreme specs. @1366×768 (vidutiniškai 25-30fps). Truputį nustebau kai Fraps parodė kadrų kaitos greitį, žaisdamas įsivaizdavau, kad jis didesnis. Extreme specs. nustatymais ir naudojant HP ekraną, „crysis 2“ žaidimo eiga yra sklandi. Kažkokių „truktelėjimų“ pasitaiko nebent efektais perkrautose situacijose, bet ir tie nežymūs. Dėl montuojamo ekrano savybių, šio nustatymo galima ir atsisakyti. „Extreme“ ar „Very High“, o nešiojamo kompiuterio ekrane atrodo beveik vienodai, o štai FPS rodiklis pagerėja dešimčia kadrų per sekundę.

Witcher 2 High Specs. @1366×768 (vidutiniškai 30fps). Rodiklis pakankamas, neretai kadrų kaita pakyla iki 40FPS, daro tai nuosekliai, vizualiai lag’o ar nemalonių trikdžių žaidime praktiškai nematyti.

Civilization V (visi aukščiausi nustatymai su DX11) @1366×768 (40-50fps priklausomai nuo zoom lygio). Žaidimo procesas labai komfortabilus.

 

Kitos savybės (Interneto kamera, HP Cloud Drive, Magic Desktop, Power DVD, Beats Audio)
Kaip ir priklauso kompiuteriui — namų pramogų centrui, iškart po įdiegimo jame rasime krūva visokių reikalingų ir nelabai sprendimų. DV6 pasižymi gan turininga „casual“ žaidimų biblioteka, kurioje kiekvienas tikrai ras sau tinkantį, paprastutį laiko rijiką. Taip pat yra ir pilnas „CyberLink“ programinės įrangos paketas („Power DVD10“ filmų peržiūrai, „YouCam“ darbui su interneto kamera ar darbastalio filmavimui). Smulkiems darbams atlikti rasite „MS Office Starter 2010“, ekrano ar pasirinkto objekto darbastalio nuotraukoms skirtą, gan smagų „Snipping Tool“ įrankį. Nuotraukų perkėlimui įdiegtas „Snapfish Picture Mover“, taip pat rasite ir „Norton Internet Security“ įrangą su 30dienų licencija. Žodžiu tik išimtas iš dėžės kompiuteris realiai turi viską ko gali prireikti namuose.
Išskirtinio mano dėmesio sulaukė „HP Cloud Drive“ ir „Magic Desktop sprendimai“. Apie juos truputį plačiau.

„HP Cloud Drive“ arba „Zumo drive“ yra debesyse pakabintas HDD, kuriame kiekvienas gali turėti iki 5GB nemokamos vietos. Tam net nereikia pirkti jokio kompiuterio, tiesiog aš apie paslaugą sužinojau būtent testo metu. Jis veikia dviem režimais. Savo duomenis galima pasiekti naudojantis interneto naršykle, arba įdiegiant programinę įrangą, kuri paverčia erdvę debesyse į „fizinį“ „Z“ diską. Toliau jis veikia kaip standartinis kietas diskas į kurį duomenis gali mėtyti įprastu „Drag and Drop“ principu. „Z“ diską galima įdiegti keliose sistemose, duomenų sinchronizacija vyksta automatiškai. Labai patogus dalykas, aš jį pradėjau naudot kaip erdvę žaistų žaidimų save‘ams laikyti, bet ilgainiui jis pravertė ir darbui. Esmė tame, kad diske esančius duomenis galima bendrinti, o kitų vartotojų darbiniai duomenys atsiranda „Z“ diske kaip naujos, papkės, kurios naudoja tik jos savininko atminties limitą.

 

„Magic Desktop“ smagus priedas turintiems mažų vaikų. Jį aktyvavus, kompiuterį ramia galva galima duoti mažamečiam vaikui. Čia specialiai sukurtas žaismingas darbastalis ir sudėti įvairiausi apribojimai neleisiantys vaikui naršyti kur nereikia, lysti kur nereikia ir trinti ko nereikia. Norint išeiti iš „Magic Desktop“ ar atlikti kokias sudėtingesnes funkcijas, bus reikalaujama suvesti slaptažodį. Kompiuteris virsta vaikišku žaislu ir tai džiugi žinia tiek vaikui, tiek kompiuterio savininkui.

Reklaminiu DV6 ir DV7 serijos arkliuku tapusi „Beats Audio“ garso posistemė šiek tiek nuvylė. Nors tiesą sakant kvaila buvo tikėtis kažko daugiau. Garso posistemė yra garso posistemė, ji gali atlikti tobulą darbą, bet rezultatas vis tiek priklausys nuo šaltinio kuris tą garsą skleidžia. Su DV6 komplektuojami 4 dinamikai, aktyvavus „Beats“ technologiją,  kažkodėl labai užsiciklina ties aukštais dažniais. Net ir šiek tiek pažaidus su ekvalaizeriais, man sunkiai sekėsi atrasti garsą kuris man patiktų visomis aplinkybėmis. Jei priverčiu skaniai skambėti muziką, nervina garsas žaidimuose, jei susitvarkau žaidimus, pradeda skambėti ir roko muzika, bet savo mėgiamos klasikos imu neatpažinti. Tikėtina, kad DV7 serija, turinti papildomą žemų dažnių dinamiką, skamba geriau.

Pasiskaitinėjęs aptikau, kad „Beats“ savo tikrą potencialą atskleidžia naudojant ausines, tad pasinaudojau greta vykstančiais testais ir išbandžiau sistemos sukuriamus pokyčius su „SteelSeries Syberia V2“. Na taip. Naudojant kiek aukštesnio lygio ausines skirtumas akivaizdus. Ypač klausant muzikos. Aktyvuojant ir deaktyvuojant „Beats“ galima labai raiškiai girdėti vos ne priešingą efektą nei, kad su kompiuterio dinamikais. „Beats Audio“ tiesiog užpildo ausines garsu, prisodrina žemus ir vidutinius dažnius, tačiau nepaverčia jų dominuojančiais. Aukšti dažniai neužgožiami, o priešingai, tampa išraiškingesni ir aiškesni, subtiliam vidutinių/žemų dažnių fone. Ką tai reiškia? Ogi tą, kad sistema veikia, su sąlyga, kad klausytojas turi papildomos įrangos efekto įvertinimui. Pirkėjai neturintys galimybės išmėginti „Beats“ su aukštesnės klasės ausinėmis ar garso sistema, pasijus apgauti ir greičiausiai ne be pagrindo.

Tai ar tinka žaidėjui?
Galų gale priartėjau prie išvadų, kuriose bandysiu atsakyti į klausimą ar „HP Pavilion DV6“ serija, ar nešiojamieji „consumer“ klasės kompiuteriai apskritai, tinka žaidėjui? Kaip jau supratot teksto pradžioje, mano atsakymas — tinka. Žinoma, jis nėra išeitis žaidimų entuziastams, kuriems labiau rūpi techniniai parametrai, o ne žaidimo procesas. Sakydamas „tinka“, aš labiau galvoje turiu į save panašius žmonės, kurių gyvenime žaidimai groja svarbią rolę, kaip laisvalaikio leidimo būdas. Gyvenimui su žaidimais, konkrečiai šis modelis, tinka idealiai, nes jame esantis galios ir papildomos įrangos kiekis paverčia „HP Pavilion DV6“ ypač patraukliu daiktu ir jei tokį turėčiau, veikiausiai atsisakyčiau stacionaraus AK. Bet! Tai nereiškia, kad atsisakyčiau žaidimams skirtos darbo vietos. Realiai iš namų iškeliautų tik sisteminis blokas. Visa kita… Patogi kėdė, žaidimams skirta klaviatūra, žaidimams skirta pelė, ausinės, žaidimams skirta išorinė garso sistema ir monitorius liktų kur buvę. Priedo, ko gero tektų nusipirkti patogų nešiojamo kompiuterio padą su papildomu oro padavimu iš apačios, ypač turint galvoje žaidimų sesijas per naktį. Todėl esminio dalyko, kurį tikėjausi, kad atliks nešiojamas kompiuteris, jis neatlieka. Daugiau vietos namuose tikrai neatsiras.

Kita vertus, nešiojamas kompiuteris atlieka gausybę kitų funkcijų, kurių neatlieka stacionarus, ir būtent jos mane veža labiausiai. Visų pirma tai visiškai laisvai pernešamas media centras, galintis atkurti ne tik bet kokio formato diskus, bet ir gausybę… em.. kitokių vaizdo ar garso formatų. Tuo atžvilgiu jis šiek tiek lankstesnis už dabar toms reikmėms naudojamą PS3. HDMI jungties dėka, kompiuterio prijungimas prie namų kino sistemos tėra vieno laido įkišimo kur reikia procedūra, toliau darbus atlieka „autodetect“ mechanizmai, kurie veikia geriau nei patenkinamai. Papildomai įsigijus žaidimų pultelį, kompiuterį apskritai galima paversti žaidimų konsole. Žinoma tai mažiau aktualu strategijos, vaidmenų žaidimų mėgėjams, bet jei kalbame apie lenktynes ar veiksmą nuo trečio asmens, galimybė perkelti žaidimo procesą, ant svetainėje esančių minkštų baldų ir 40” ekrano,  tikrai verta dėmesio.

Nemažiau svarbi ir laisvė visada su savimi turėti mylimus žaidimus. Tai pretekstas žaisti daugiau klasikos, mat klasikiniai žaidimai yra ypač draugiški jų valdymui pelės padu, o taip pat nereiklūs resursams, taupo akumuliatorių ir suteikia galybę malonių akimirkų kelionių, ar pietų pertraukų metu. Galų gale tai laisvė rašyti šį tekstą ir skaityti jūsų komentarus po juo, drybsant ant suolelio šalia namų.

Nešiojamas kompiuteris tai megavatai sutaupytos elektros energijos. Ypač jei jis pradedamas naudoti vietoj dėžės su urzgiančiu 750W maitinimo bloku ir kiek aukštesnės nei vidutinės klasės VGA. Tiesą sakant, elektros gali sutaupyti dar daugiau, kas kartą kai rodydamas naują žaidimą kaimynui, jo namuose įkrauni savo akumuliatorių :).

Tvarkykles kompiuteris siunčiai automatiškai. Šeimininkui pageidaujant, kartu jis gali atlikti ir tam tikras priežiūros funkcijas. Nurodytu metu defragmentuoti diską, peržiūrėti ir išvalyti šiuškliadėžę, laikinas interneto naršyklių papkes ir t.t.

 

Galingesnė vaizdo plokštė ir 8GB RAM‘o nepaverčia „HP Pavilion DV6“ įrenginiu užkietėjusiam „geimeriui“, nes realiai visa jo architektūra, ir HP aprobuotų tvarkyklių politika, skirta namų ūkio aprūpinimui pramogomis. Kitais žodžiais tariant, tai lyg universalus peilis, kuris tinka viskam, bet juo nepadarysi idealaus suši. Antra vertus sušį aš darau kartą į 5 metus ir vien dėl to neskubu pirkti peilio. Tas pats ir čia. Jei namuose reikalingas kompiuteris kuris daro viską (o dauguma mūsų ir stacionarų dažniausiai perka būtent tokį), reikalui esant net miega kartu, šiuolaikiniai nešiojami kompiuteriai bendrąja prasme pradeda atrodyti kaip labai patrauklus dalykas.