„Spore“ žaidimą būtų galima įvardinti kaip vieną kompleksiškiausių produktų šiais metais. Ir ne todėl, kad jis būtų labai sudėtingas ar neįkandamas paprastam žaidėjui, o daugiausia dėl savo sandaros. Visų pirma, jeigu reikėtų keliais žodžiais apibūdinti jo žanrą – tai būtų tiesiog neįmanoma. Aš žinau, kad šiuo metu ne vienas pagalvoja, jog būtent jam, ši dalis nekelia jokių sunkumų. Galiu bandyti spėti, jog daugiausia dėl daugybės girdėtų įvardinimų. O kaip gi jis tik nebuvo vadinamas: ir strategija, ir Dievo simuliatoriumi, ir evoliucijos gidu. Prieš pabandant ir man nekilo jokių abejonių ar sunkumų. Deja, dabar nuo jų atsiginti tiesiog negaliu, o pats esu nemenkai pasimetęs bandydamas susigaudyti: kokį gi produktą aš gavau.
Galiu drąsiai sakyti, jog Will Wright yra genijus. Ne todėl, kad kiekvienas jo žaidimas būtų tobulumo įsikūnijimas ar šedevras tikrąją to žodžio prasme. Ne, tie patys „simsai“ turėjo daugybę trūkumų ir ne ką mažiau problemų. Juk jeigu pagal idėją „simsai“ būtų tobuli, kurti naujų dalių tiesiog nebereikėtų. Nėra ir „Spore“ idealus, jis netgi sakyčiau turi gerokai daugiau problemų, bet apie – kiek vėliau. O Wright yra genijus jau vien todėl, kad jo galvoje gimsta tiesiog stebuklingos idėjos žaidimams. Būtent idėjos. „Simsų“ iki šiol pakartoti nepavyko niekam ir ne todėl, kad niekas nenorėtų atsigriebti bent šiokios tokios dalies iš šio, populiariausio visų laikų žaidimo. Nes juk norint pakartoti „simsus“, reikėtų sukurti kažką panašaus, bet daug geresnį visais aspektais žaidimą. Čia jeigu tikėtumėtės bent šiek tiek pakovoti su jo monopoliu. Aš nebandysiu įrodyti ir demonstruoti kokia geniali buvo „simsų“ idėja – ta už mane padarė pardavimai, bet paminėti jo vieną geresnių darbų buvo būtina, prieš einant kalbėti ir egzaminuoti jo naujausio kūrinio – „Spore“.
Taigi, šis genijus dabar siūlo mums visiems pabūti evoliucijos proceso stebėtojais ir dalyviais, bei patiems vesti savo išrinktąją rūšį į visatos Olimpą. Grįžtant prie iškeltų minčių pirmojoje pastraipoje apie identiteto problemas, vertėtų pasakyti, kad jos kyla daugiausia dėl pačio žaidimo daugiapakopiškumo. Pradėjus žaidimą, mums yra pasiūloma susikurti savo ląstelę, kuri ir bus tas pagrindas, kuriuo remdamiesi mes kažkada ateityje užkariausime visatas. Iš pradžių įvairių kūno dalių, iš kurių būtų galima rinktis savo naująjį „aš“ yra gan mažai, bet laikui bėgant ir mums einant evoliucijos taku, viskas keisis. Verta dar paminėti, kad pradžioje bekuriant savo individą, mums reikia parinkti ir jo tipą: augalėdis ar mėsėdis, kas vėliau nulems visą mūsų santykį su gamta ir aplinkiniais jos gyventojais. Kažko ypatingo patarti šioje situacijoje nelabai būtų įmanoma, bet kaip vienas kolega pasakė, jeigu mėgsti žaisti už geriečius – rinkis augalėdžius.
Jau iš pat pradžių pamatysite, kad net paprastos ląstelės sukūrimas yra gan sudėtingas procesas, jeigu mes norime atlikti šį darbą gerai. Iš tiesų, kūrimo įrankis „Spore“ žaidime yra tiesiog milžiniškas ir jeigu kiek anksčiau šiais metais teko bandyti „Spore Creature Creator“, tai galime drąsiai jus užtikrinti – jūs matėte tik ledkalnio viršūnę. Tikri klodai slypi pačiame žaidime. Štai, pavyzdžiui, žaidimo eigoje jums teks kurti ne tik naują savo individo kūną, bet ir suprojektuoti pagrindinį miesto pastatą, visureigius ar lėktuvus, skleidžiančius propagandą. Visa tai lemia tik vieną – darbo tikrai bus.
Žinoma, visados išlieka galimybė rinktis pačių kūrėjų sukurtus prototipus, bet jeigu esame tokie dideli tinginiai, tai „Spore“ mums vietos tikrai nėra. Bent jau lašelis kūrybingumo šiame žaidime nepamaišys nė vienam. Tiesa, norintys pamatyti savo kūrybingumo lygį lyginant su kitais pasaulio žaidėjais, galės pasinaudoti vadinamąją „Sporepedia“. Tai didelė įvairių padarų internetinė duomenų bazė, kuria pasinaudoti galėsime be jokių problemų. Dar daugiau, nuolatinis interneto ryšys yra būtinybė dėl galimybės savo žaidimo pasaulį nuolat papildyti kitų žaidėjų sukurtais gyvūnais, mašinomis ir lėktuvais (tiesa, aš nežinau ar dar galėčiau juos vadintis lėktuvais).
Tačiau, kad ir kokia didelė būtų galimybė kurti įvairiausius papildomus dalykus, visgi didžiausia žvaigždė žaidime yra būtent jūsų kūrinys. Bent jau aš, prie jo neabejotinai praleidau daugiausia laiko, nes man nuolatos atrodė, kad jis vis dar negali būti paleistas į žiaurias evoliucijos džiungles. Aš nekalbėsiu ir nebandysiu vaizdžiai nupasakoti kokių milžiniškų galimybių turi kiekvienas žaidėjas kurdamas savo individą, nes „Spore Creature Creator“ pasirodymas ir po jo sekęs kai kurių žaidėjų kūrybiškumo demonstravimas tą puikiausiai iliustravo. Jums netgi nereikia būti tobulam menininkui, kad galėtumėte sukurti kažką ypatingo. Kartais paprasčiausiais įvairių kūno dalių testavimas (nes galima keisti ne tik jas, bet ir jų dydį, kryptį ir dar daug kitų dalykų) gali duoti nuostabių rezultatų. Verta pažymėti, kad laikui bėgant ir evoliucijai tekant sava vaga, jūs nuolatos keisite ir tobulinsite savo gyvūną. Tad nereikia pernelyg panikuoti, jeigu šedevro kūrimas iš pradžių ims kiek strigti.
Iš viso visas „Spore“ yra padalintas į penkis skirtingus evoliucijos (šiandien, tai mano mėgstamiausias žodis) etapus, kurių kiekvieną pasiekti galėsite tik perėję prieš tai esantį. Tiesa, vėliau žaidimą bus galima pradėti nuo kurio norit etapo. Pradžioje viskas yra paprasta ir pernelyg nesudėtinga. Pirmoji stadija – tai ląstelė, kurios išgyvenimo drama vyks gražiose, bet paprastose 2D aplinkose. Tai įtakos ir gan nesunku „gameplėjų“. Priklausomai nuo to, kokio tipo ląstelė būsite (kaip jau minėjome, augalėdžiai ar mėsėdžiai) jums reikės plaukioti po vandenį ir ieškoti sau maisto. Vieni ės tiesiog augalus ir bandys išvengti plėšrūnų, o minėtieji plešrūnai turės ne tik ieškoti mėsos šaltinių, bet ir kovoti su kitais plėšrūnais dėl vietos po saule.
Ësdami, jūs rinksite tam tikrus taškus, kuriuos vėliau galėsite išnaudoti naujų kūno dalių įsigijimui, kurias, beje, irgi dar reikės prieš tai rasti. Savęs tobulinimo procesas nėra itin sudėtingas: jūs imate skleisti poravimosi garsus ir susiradę sau partnerį padedate kiaušinį. Tuo metu būtent kiaušinio viduje esančiam būsimam jūsų rūšies atstovui jūs ir galite pridėti papildomų burnų, galūnių ar žvynelių. Išsiritęs naujasis rūšies atstovas jau bus pakeistas pagal jūsų įnorius. Pati „lastelės“ stadija nėra itin įdomi ir netgi faktas, kad ji trunka vos 20-25 minutes, negelbėja nuo pabaigoje atsiradusio nuobodulio ir noro peršokti į kitą etapą (tiesa sakant, pastarasis jausmas aplanko kiekvienos stadijos pabaigoje).
Pabuvoję ląstele, jūs pamatysite, kad jūsų smegenų tūris gerokai padidėjo ir jums jau laikas išlipti iš to nuobodaus vandens ir keliauti į sausumą. Tuomet ir prasidės antroji stadija. Iš pradžių savo gyvūnui reikės pridėti keletą kojų, bei šiek tiek patobulinti išvaizdą, kad krante niekas neišjuoktų. Kaip ir seniau, pats žaidimo procesas nebus itin sudėtingas. Jums reikės klajoti po žemes ir bendrauti arba kovoti su kitomis rūšimis. Priklausomai nuo to, kokį kelią sau pasirinksite, tokį ir individą reikės formuoti. Jeigu bandysite išnaikinti kitas rūšis jėga, reikės labiau kreipti dėmesį į didesnius dantis, įvairius spyglius ar aštrius nagus. Tokiu atveju žaidimo procesas labai panašėja į standartinio RPG žaidimo (dar vienas „Spore“ apibūdinimas?), kuomet jūs pažymite priešą ir puolate jį naudodamiesi keliomis savo savybėmis.
„Geruoju“ atveju, kuomet palenkti kitas rūšis bandysite savo smegenų turiniu arba žavesiu, kaip sakytu kiti. Tokiu atveju mums reikės tinkamai kurti ir savo individą, daugiau investuojant į įvairias jo žavesio ar sugėbėjimo dainuoti kūno dalis. Šitaip bendraudami su kitomis gentimis mes ilgalaikiui susikursime vadinamųjų „pasekėjų“ būrį, kuris padės mums kovose su kitomis rūšimis. Kalbant apibendrintai, antrasis etapas yra žymiai įdomesnis negu pirmasis ir jis neabejotinai suteikia gerokai daugiau pasirinkimo galimybių. Jausmingesni žaidėjai beabejonės dar labiau pamėgs savo nuostabųjį individą, kurio vedimas per gyvenimo sunkumus tampa labai mielu užsiėmimu. Bet kad ir kaip ten bebūtų, šiam etapui artėjant į pabaigą mes nejučia imame jausti nuobodulį ir norą, kuo greičiau pereiti į kita etapą.
Kito etapo didžiausias skirtumas nuo pirmųjų dviejų – nutrūkęs ryšys tarp mūsų ir mūsų individo, kurį tik vieną mes nuolatos anksčiau valdėme. Dabar, įžengę į genties stadiją, mes imame valdyti jau ne vieną individą, o visą jų būrį – gentį. Šiuo metu žaidimas po truputį transformuojasi į mums puikiai pažįstamą realaus laiko strategiją, nors pačia strategija dar kol kas nė nekvepia. Tiesa, dabar atsiranda jau keletas pastatų ir galimybė įduoti mūsų augintiniams ginklus ar kokias nors dūdeles, priklausomai nuo mūsų santykių su aplinkinėmis gentimis. Kaip ir seniau, bendrauti su kitomis gentimis ir progresuoti toliau galėsime dviem būdais: taikos ir karo. Kokį rinktis – spręsti jums. Tiesa, pats procesas yra įdomus tik pirmą kartą. Vėliau, kuomet jums reikia nugalėti dar keturias gentis, viskas pavirsta į paprastą ir nuobodžią rutiną. Verta dar pažymėti ir tai, kad nuo šio etapo mes jau neturėsime galimybės keisti savo kūrinių pavidalo: tik apvilkti juos naujais rūbais ar papuošti kokiais papuošalais. Tad, jeigu turite kokių nors idėjų, įgyvendinkite jas prieš pereidami į trečiąją stadiją.
Kas toliau? O gi civilizacijos epocha ir vėl naujas etapas. Šįkart mes neturėsime galimybės ne tik kontroliuoti atskirų individų, jų grupių, bet ir apskritai savo gyventojų. Mūsų kūrybos vaisiais dabar tik pasyviai apgyvendins miestus ir prašys patenkinti jų poreikius, o tuo tarpu mes patys kursime jūrų, sausumos ir oro pajėgas, kurios padės mums patenkinti šiuos poreikius. Dabar mūsų rankose atsidurs ištisa visuomenė, tiesa nesitikėkite sudėtingesnio žaidimo ar didesnės pasirinkimo galimybės – užtenka vos kelių minučių suprasti kas ir kaip veikia, bei įveikti likusią laiko dalį iki naujo etapo be didesnių sunkumų. Dabar vietoj gyvūnų kūrimo, mūsų laukia kita užduotis – suprojektuoti pastatus, gamyklas, namus ar pramogų vietas tam, kad pagerintume savo gyventojų mentalinę būklę. Na gerai, padarytume juos laimingus.
Pats žaidimas ketvirtoje stadijoje yra labai panašus į tai, ką matėme „genties“ stadijoje tik tiek, kad dabar mums reikės išgauti keletą resursų ir kitų genčių užėmimo mechanizmai dabar bus jau trys: galėsime naudotis ekonominėmis, religinėmis ar karinėmis priemonėmis. Tiesa, kiekvienas iš miestų galės naudoti tik vieną iš šių būdų, t.y. gaminti tik vienos rūšies transporto priemones, kurio vėliau galės arba kovoti, arba skleisti religinę propaganda ir panašiai. Todėl jeigu jūs ruošiatės imti miestus karine jėga, tai paprasčiausiai prarasite galimybę pamatyti kitus du būdus ir atvirkščiai. Kalbant paprastai – viskas yra labai šaunu ir žaidimas palieka įspūdį, bet galiausiai viską sugadina gilumo trūkumas. Jeigu jums pačioje pradžioje atrodo, kad pasirinkimo galimybės yra tokios mažos, kadangi jūs nieko nežinote, tai pabaigoje suprantate, kad jos buvo mažos, nes tokias jas ir padarė kūrėjai.
Bet, viskam ateina pabaiga ir „Spore“ pasaulyje mes pasiekiame paskutinę kosminę stadiją, kuomet mūsų vadovaujama rūšis iškyla aukščiau paprastos planetos lygmenio. Šiuo momentu, daugybė ankstesnio „gameplėjaus“ savybių nebetenka prasmės ir galima sakyti prieš mus atsiduria visiškai kitas žaidimas. Tiesa, jis nėra toks sudėtingas, lyg būtų atskiras žaidimas, bet lyginant su ankstesnėmis evoliucijos etapo dalimis šis – tikras pasigardžiavimas, galbūt daugiausia dėl to, kad grįžta pirmose dalyse matytas „vieno individio“ kontroliavimas. Dabar mes, pasinaudoję šauniuoju kūrimo įrankiu, susikursime nuosavą kosminį erdvėlaivį ir išskrisime į visatą ieškoti kitų rūšių, tyrinėti visatų ir atskirų planetų. Keliaudami iš planetos į planetą jūs nuolat imsitės daugybės vietinių užduočių, kurių daugumos bus lengvos ir nesudėtingos, bet linksmos. Kaip, pavyzdžiui, paimti šį padarą į erdvėlaivį ir vėliau jį grąžinti, išnaikinti būrį ligotų gyvūnų ar sunaikinti visus mūsų priešininko gynybinius bokštelius viename iš pasaulių.
Norėdami plėstis, galėsite bandyti kurti savo kolonijas kituose pasauliuose ir stebėti, kaip jie tobulėja. Tiesa, vertėtų būti atsargiam leidžiant savo pinigus ir išmokti planuoti savo žingsnius, kadangi skirtingai nuo kitų etapų, dabar jų gauti yra kiek sunkiau. Reikės šiek tiek pagalvoti ir kuriant kolonijas, kadangi kai kurie pasauliai bus taip sutvarkyti, kad jose iškart galės gyventi kiti gyvi organizmai, tuo tarpu kitiems reikės šiek tiek pagalbos. Štai čia ir atsiranda vadinamieji „ekosistemos formavimo įrankiai“. Jūs ne tik galėsite pasodinti planetoje papildomų medžių, kad padidėtų deguonies kiekis ar pasodinti tokių augalų, kurie padidina šilumą, bet ir atvežti augalų ar gyvūnų iš kitų planetų, kad jos ekosistema būtų išlyginta. Bus galima netgi formuoti žemės paviršių, prikuriant, pavyzdžiui, milžiniškų kraterių. Didžiausiam mano, kaip žaidėjo džiaugsmui, yra tai, kad skirtingai nuo kitų „Spore“ etapų, dabar mes galime daryti tikrai daug dalykų. Vienu metu kovoti su priešininkais, vėliau formuoti naujas planetas, o galiausiai derėtis dėl prekybos kelių su savo sąjungininkais.
Taigi, vertinant visus penkis etapus galima drąsiai teigti, jog pereiti pirmus keturis verta jau todėl, kad išbandytumėte penktąją, kuri yra tikra atgaiva po tokių nuobodžių ankstesniųjų. Žinoma, šioje kosminėje stadijoje problemų irgi netrūksta, bet ji bent jau neturi to didžiausio stabdžio – tai neturėjimo pasiūlyti jokių papildomų dalykų, neskaitant tos tiesiosios linijos – nueik ir nukariauk. Beje, aš sąmoningai neskyriau beveik jokio dėmesio grafikai ir garsui. Pirmoji yra graži ir galima sakyti atidirba savo darbą, nes net silpnesnių kompiuterių savininkai turėtų nesunkiai paleisti jį. Pirkti naujo „žvėries“ (kaip būsimam „Crysis Warhead“) tikrai nereikia. O garsas – jis nuostabus, nuo pat pradžios iki pat galo, neskaitant daugybės „į temą“ juokelių, kurie neabejotinai prideda papildomo šarmo visam žaidimui. Tai kam dar papildomai apie juos kalbėti?
Na, o pabaigoje mes pagaliau galime sau leisti atsakyti į klausimą: kas gi blogai su žaidimu ir kaip jį vertinti? Visų pirma esminis momentas yra didžiosios jo dalies paviršutiniškumas. Apie tai ne vienoje pastraipoje jau minėjau ir būtent tai, atbaido norus peržaisti žaidimą antrą ir trečią kartą. Štai aš asmeniškai įsijungiau jį antrą kartą tik tam, kad pabandyčiau ką gi reiškia būti augalėdžiu ir vėliau „geraisiais“ būdais užkariauti savo kaimynus. Bet visa tai dariau daugiau dėl savo asmeninių ambicijų, o ne dėl didelės „Spore“ peržaidimo vertės. Tuo metu daug geriau yra gilintis į paskutinįjį etapą, kuris bent jau yra vertas to. Taigi, vertinant visus minėtus aspektus imi galvoti kiek gi vertas toks žaidimas? Idėja jo nereali, bet tuomet būtų galima rašyti atskirą pažymį už idėją ir atskirą už jos įgyvendinimą, kuris nėra toks puikus. Ir kaip vertinti žaidimą, kurio grubiai matuojant pusė yra tikrai verta dėmesio, o antroji pusė gan nevykusi? Nenorėdami pernelyg liūdinti Will‘o Wright‘o, duokime jam gražų aštuonetą (pas mus valstybėje, tai jam jau garantuotų nemokamą aukštąjį mokslą, tad mes drąsiai teigiame, jog įvertinimas yra labai geras).
