Senovė mus žavi daugeliu dalykų: įvairių civilizacijų evoliucija, besivystančiomis kultūromis bei atvirkštiniu variantu – tų pačių civilizacijų susidūrimais, pasibaigiančiais karais. Ir viena ir kita pusė jaudina bei priverčia mus kone vienodai stebėtis. Ar ne keista? Štai skaitai apie terakotinės keramikos paplitimą ir greta to, apie kokios tautos išnykimą nuo žemės paviršiaus. Tai tiesiog parodo, kad geri ir blogi dalykai, įvykiai, aplinkybės ar savybės neišvengiamai koegzistuoja greta ar net lygiagrečiai.

Per visus laikus, kiek siekia žmonijos atmintis, vystėsi vienas dalykas, būdingas viso pasaulio tautoms – turtingųjų klasė, kuri palaipsniui išsivystė iki mums taip pažįstamo termino „aristokratas“. Šis vystymosi kelias buvo tikrai ilgas, bet ir ne be nemalonių padarinių. Dėl to turbūt nereikia pernelyg jaudintis, nes kaip jau minėjau, vien tik geri dalykai vieni nevaikšto. O ilgainiui visgi žmonės linkę prisiminti kiek galima daugiau gerų, šviesių akimirkų, nes ir taip istorijos užkaboriai tamsūs bei dulkėti. Bet grįžkim greičiau prie temos.

Bent jau man, aristokratija pirmiausia asocijuojasi su Prancūzija ir Anglija. Karalių dinastijos bei gausūs jų valdymo atributai sukūrė iš išorės blizgančią, o viduje supūvusią garbintojų kultūrą. Kaip bebūtų, visgi čia, galima grubiai sakyti, įsiliepsnojo pats aristokratijos židinys, suteikiantis daug peno dabartinių laikų žmonėms. Kodėl taip keistai išsireiškiau? Negi dabartiniais laikais neįprasta gręžiotis atgal į praeitį, ieškoti istorinių savo šeimos šaknų, didžiuotis senoviškais daiktais ar net titulais. O tie, kurie nei vieno nei kito neturi, gali sugrįžti į tuos, iš pažiūros, nuostabius kilmingųjų pasaulius pasinerdami į to meto rašytojų kūrinius.

Ties Anglija apsistosiu trumpai, tik dėl kontrasto. Anglų aristokratas stereotipiškai yra šaltas, ne pernelyg rafinuotas, tačiau puikiai jaučiantis savo galios galimybes. Pats pirmas kūrinys, pagal tokį apibūdinimą, man į galvą šauną greitai – Oscar Wilde „Doriano Grėjaus Portretas“ (jei labai nesupykdysim airių, kad priskiriau anglų literatūrai…). O jei norime daugiau aristokratijos kasdienybės, galima tikrai pasirinkti W. M. Thackeray romaną „Tuštybės mugė“. Netgi A. C. Doyle savo apsakymuose apie Šerloką Holmsą dažnai piešia tų laikų aristokratų portretą, tad ten detalių tikrai netrūksta. Šie trys autoriai yra iš mano skaityto asortimento, tad tikiuosi, kad komentaruose pasidalinsit ir savo skaitytais autoriais bei jų kūriniais apie aristokratų gyvenimą.

Kodėl pasilikau Prancūziją pabaigai? Tiesa sakant, manau, kad vieno prancūzų autoriaus kūrinys nusipelno detalesnio paminėjimo. Tuo tarpu trumpai užsiminsiu apie Voltaire (Volteras), nors pats manau, kad priversiu save pašvęsti visą straipsnį vien tik jo kūrybai, nes dabar atrodo, tarsi trumpai paminėdamas, darau nepagarbą. Voltaire yra įžymus prancūzų filosofas bei rašytojas, savo kūriniuose atsiskleidęs kaip nepakartojamas satyrikas. Jo kritikos taikiniais tapo visa to meto Prancūzijos visuomenė ir tuometinė tvarka, pradedant nuo valdžios, teisėsaugos iki religijos trūkumų bei korupcijos. To pavyzdys yra kūrinys „Atviraširdis“, kuris tiesiog rekomenduojamas perskaityti. Antrasis autorius, žinoma, yra Alexandre Dumas ir jo nuostabūs romanai, atskleidžiantys daug detalių bei nušviečiantys senųjų laikų intrigų užuomazgas bei kulminacijas. Sunku surasti detalesnių to meto visuomenės ir kultūros perteikimo pavyzdžių.

O trečiasis pasirinktas autorius yra Stendhal ir jo kūrinys „Raudona ir Juoda“. Šiame kūrinyje pasaulis pateikiamas per vieno personažo, Žiuljeno Solerio, mąstymo ir pasaulėžiūros prizmę. Individo mąstysena neiškraipo vaizdo, o jį netgi sustiprina, kadangi savo sugebėjimu jausti bei abejoti, Žiuljenas, kaip priešpriešą, parodo visuomenės veidmainiškumą bei visų kilmingųjų garbėtrošką. Galėdamas prasimušti sustabarėjusioje visuomenėje, Žiuljenas gali rinktis: arba tapti kunigu arba kareiviu, su svajone iškilti į karininkus. Tačiau jis pasirenka trečiąjį kelią – pasinaudoti kilmingos šeimos pagalba tapti žinomu. Šis kelias ne tik, kad sunkesnis, bet pavojingas, nes žaisdamas pagal kitų taisykles tu gali prarasti viską. Tai galima pavadinti paprastai, kas lengvai duodama, gali būti ir lengvai atimama, o pats tik gali tikėtis, kad tavo žmogiškumas liks nepaliestas. O žmogiškumui sunykti taip pat yra daug pagundų bei pavojų, tačiau Žiuljenas iki pat savo gyvenimo galo pasistengė išlikti savimi. Kiek tik įstengė.

Visi paminėti literatūros pavyzdžiai yra saviti ir neabejotinai vertingi, suteikiantys nuostabią galimybę patekti į tą laikotarpį, kuris, daugelio iš mūsų vaizduotėse, dar ilgai išliks paslaptingu, rafinuotu bei įtraukiančiu. Nes tai, kas praėjo, dar iki mums gimstant, apsitraukia ta paslaptingumo skraiste, prie kurios, nors ir trumpam, tik pasinėrus į knygą, ir galima prisiliesti. O šią galimybę kiekvienas iš mūsų ir turime.