Žengiame toliau ir randame mūsų lankytojo pseudonimu INIXIS elektroninius bandymus su garsu.

Šio rašinio konkursinis numeris 2 – įsidėmėkite jei patiko ir balsuokite nuo trečiadienio, birželio 25 dienos

Televizorius su erdviniu garsu

Mano istorija sena, tačiau išlikusi atmintyje iki šiol todėl, kad kai kuriom prasmėm primena įvykių vingius ir peripetijas, rodomas serialuose. Tik čia viskas vyko ne Meksikoje, o Lietuvos provincijoje ir reikalai sukosi ne apie meilę, bet apie svajonių garsą.

Taigi buvau dar vaikas, turėjau varganą iš kažkokio pusrūsio ištrauktą magnetofoną, kuris ne tiek grojo kiek „pliarpė“ dėl atsisukusių varžtų ir tarakonų kapinių viduje. Užtat be galo mėgau muziką, todėl mano didžiausia svajonė buvo stereo stiprintuvas ir kolonėlės, per kurias „ kietai kaltų“ mano sukaupti garso įrašai.

Ilgai laukiau ir…svajonė išsipildė. Tėvai nupirko man visą komplektą (stiprintuvą ir kolonėles), kurio bendra galia siekė 100W, o sau pasidovanojo naują televizorių. Tai buvo pasaulio viršūnė! Mano vargšas magnetofonas “pragydo” naujais balsais, o ir kaimynai suprato, kas yra kas.

Istorija taip ir pasibaigtų, jei ne begalinis mažiaus noras turėti dar daugiau.

Mieste buvo atidarytas naujas kino teatras su „ale“ kažkokiu neįtikėtinu erdviniu garsu. Kadangi jau garsas mano stichija, greitai iš mamos iškaulijau saują pinigų ir nubėgęs nusipirkau bilietą į “tobulesnę garso ateitį”.

Sėdėjau sustingęs salėje, kurioje ratu kabėjo gal kokios dvylika kolonėlių ir laukiau kažko nepakartojamo. Prasidėjo filmas ir tą pačią akimirką supratau, kad “manasis stereo garsas” yra visiškas nulis prieš tai, ką girdžiu dabar.

Apstulbęs grįžau namo. Pasipasakojęs tėvams savo įspūdžius nuėjau žiūrėti televizoriaus. Žvelgiant į žydrąjį ekraną kilo įspūdinga mintis, kad tokį pat garsą aš galiu turėti namie. Juk tam reikia viso labo dvylikos kolonėlių, išdėliotų ratu.

Kitą dieną, kai tėvai išėjo į darbus, nudardėjau į rūsį. Ten radau garsiakalbių iš senų televizorių ir kitos technikos, trūkumą pasipildžiau draugų sukauptomis atsargomis. Dar reikėjo laidų. Na negi pirksi? Aišku ne. Parsinešiau visą maišą atraižų (storesnių, plonesnių, po metrą ar po du). Kol kaito lituoklis atsisukau televizoriaus gaubtą. Vidus man atrodė toks paprastas, kad net juokas suėmė (kvailiai, jei jūs tesugebat gamint TV su dviem varganais “cypsiais”, tai tada pats pirkėjas pasidarys iš jūsų gaminio erdvinį garsą, nustebins tėvus, draugus ir gimines, o ne sėdės kaip tūkstančiai kitų rankas sudėjęs).

Atjungiau laidus nuo televizoriuje esančio garso šaltinio, prie jų prijungiau savo galingą tėvų dovanotą kolonėlę, po to nuo jos antrą, vėliau sekė visa garsiakalbių linija laidais nuo vienos prie kitos ir…darbas buvo baigtas! Teliko viską sutvarkyt, sudėliot į savo vietas ir mėgautis naujove. Tačiau įjungus televizorių pasigirdo tylus ir duslus pirmos kolonėlės trakštelėjimas, o kambaryje pasijuto nemalonus degėsių kvapas. Ekranas irgi nieko nerodė. O Dieve, pagalvojau, matyt tame kino teatre jie darė kažką kitaip. Visas išbalau, bet nuo to niekas nepradėjo veikti. Visas pasaulis išslydo iš po kojų. Juk velniai griebtų, pražudžiau ne tik savo svajonių garsą, vieną kolonėlę, bet ir naują tėvų televizorių.

Liko baimė ir tikslas sugalvoti alibi, bei nusiraminti. Kai mama grižo iš darbo aš ne va pasimetęs ir nusigandęs pasakiau, kad jungiant televizorių jis vos neužsidegė, tuo pat metu aršiai priekaištaudamas gamintojams, kokį šlamštą jie kiša pirkėjams ir kaip su jais nesiskaito. Tuo tarpu sąžinė ant manęs pyko daug garsiau, nei visa svajonių aparatūra kartu sudėjus…

Tolimesnė istorijos eiga buvo tiesiogine (fizine) to žodžio prasme SKAUDI, tad jos pasakoti tiesiog nesinori.