Simetrijos principai buvo taip sėkmingai taikomi elementariųjų dalelių procesams aiškinti, kad fizikai ėmė dažnai ieškoti simetrija pagrįstų argumentų, bandydami atsakyti į naujus klausimus. Ar nereikėtų priimti prielaidos, kad medžiaga ir antimedžiaga Visatoje sutinkamos lygiai kiekiais (kas yra antimedžiaga, plačiau parašyta Antimedžiaga. Antras gamtos kodas.)? Ar greta žvaigždžių ir galaktikų neturėtų egzistuoti ir antižvaigždės bei antigalaktikos?

Kaip atskirti antižvaigždę, jei ji egzistuoja, nuo žvaigždės? Atrodytų, tai paprasta. Antivandenilio atomai turėtų spinduliuoti antifotonus; aptikę pastaruosius, galėtume tvirtinti, kad juos spinduliuoja antimedžiaga. Deja, iškyla štai kokia kliūtis: fotonai, išspinduliuoti vandenilio atomų ir antivandenilio atomų, niekuo nesiskiria. Vadinasi, nagrinėjant tik elektromagnetinius spindulius, neįmanoma atskirti medžiagos nuo antimedžiagos.

Kuo gi galime pasinaudoti, norėdami sužinoti, ar egzistuoja mūsų galaktikoje ir Visatoje antimedžiaga? Viršutinę antimedžiagos kiekio galaktikoje ribą galima įvertinti, samprotaujant šitaip: jeigu galaktikoje yra antimedžiagos, tai tam tikrą tarpžvaigždinių dujų dalį turi sudaryti antiatomai. Judėdami erdvėje jie turėtų susidurti su paprastais atomais ir anihiliuoti (anihiliacija išsamiau aprašyta straipsnyje „Antimedžiaga. Antras gamtos kodas.”). Kiekviename anihiliacijos akte išsiskiria tam tikras energijos kiekis, kurio dalį iš galaktikos išneša fotonai ir neutrinai, o kita dalis (tik apie 10%), priklausanti magnetinių laukų pagautiems elektronams ir pozitronams, lieka galaktikoje. Susidūrusios su atomais arba antiatomais, šios dalelės perduoda savo energiją tarpžvaigždinėms dujoms. Be to, susidūrus elektronams ir pozitronams (tai atsitinka daug rečiau), jie anihiliuoja ir išspinduliuoja gama kvantus. Iš įvairių duomenų galima apskaičiuoti vidutinį energijos tankį galaktikos tarpžvaigždinėje erdvėje. Gautoji vertė lygi 1-10 eV/cm^3. Laikydami, kad visa energija atsiranda anihiliuojant medžiagai ir antimedžiagai, gauname, kad antimedžiagos koncentracija tarpžvaigždinėse dujose gali siekti 10^(-7). Tarpžvaigždinėje erdvėje antimedžiagos dalis negali viršyti šio nepaprastai mažo dydžio, tad tenka daryti išvadą, kad mūsų galaktikos žvaigždės sudarytos daugiausia (o greičiausiai vien tiktai) iš mus supančios medžiagos.

Galų gale, jeigu mūsų galaktika yra sudaryta iš medžiagos, tai ar negalėtų būti kitų galaktikų iš antimedžiagos? Ar negalima kai kurių mūsų priimamų iš kosmoso stiprių radijo signalų paaiškinti galaktikų ir antigalaktikų susidūrimais ir anihiliacija? Sunku įsivaizduoti, kaip tai vyktų. Nėra jokių patikimų įrodymų, kad kada nors kur nors galaktikos susidūrė su antigalaktikomis. Tam, kad atsirastų antigalaktikos, reikia, kad dėl kokio nors proceso medžiaga atsiskirtų nuo antimedžiagos, nes priešingu atveju abi medžiagos rūšys paprasčiausiai anihiliuotų. Taigi turėtų egzistuoti mechanizmas, atskiriantis medžiagą nuo antimedžiagos didžiojo sprogimo metu ir leidžiantis susidaryti galaktikoms ir antigalaktikoms. Kol kas tokio mechanizmo nežinome. Buvo pasiūlyta prielaida, kad medžiagos ir antimedžiagos gravitacinė sąveika yra ne trauka, o stūma. Kol kas ši prielaida nepasitvirtino. Maža to, ji prieštarauja bendrajai reliatyvumo teorijai.

Buvo bandoma įvairiais būdais pašalinti sunkumus, su kuriais susiduria simetrinės Visatos modelis. Viena iš hipotezių teigia, kad pirminė sankaupa suskilo arba sudarė superdalelių porą, kosmoną ir antikosmoną, iš medžiagos ir antimedžiagos. Šios dalelės nutolo milžinišku greičiu viena nuo kitos ir, joms susprogus, atsirado Visata ir Antivisata. Neatrodo, kad kokie nors stebėjimai galėtų šią hipotezę patvirtinti (ar paneigti). Antra vertus, jei pasiseks atrasti daugiau antimedžiagos, pavyzdžiui, įrodyti, kad egzistuoja susiduriančios galaktikos ir antigalaktikos, teks iš esmės peržiūrėti kosmologiją.