Atvirai pasakius, prieš pusmetį pamatęs filmo reklaminį klipą, tikrai neplanavau į jį eiti. Vien iš reklaminio filmuko jau matėsi kas tai bus per filmas – reikalaujantis visapusiškos smegenų žievės aktyvacijos. Aišku, nenorėjau, kad galvose saugikliai perdegtų, tačiau negailestingas likimas (o gal gailestingas?) nutempė mane ten, kur visai neketinau eiti, ir tai iš mandagumo, nenorėjau vienos draugės išleisti…

„Vingio“ kino teatro kasininkė beveik maloniai paaiškino, jog yra tik vienas ir paskutinis bilietas į premjerą. Puikiai žinojom, jog „Paskutinės dienos“ Marijos žemėj geriausiu atveju pasirodys vos keliuose seansuose, juk tai visiškai kitoks kinas, nekomercinis kaip dabar pupuliariai mėgsta vadinti liaudis, taigi turėjom, kažkaip įeiti. Ką gi, gavom vieną stovimą vietą, tačiau, kaip ta pati liaudis patamsyje negražiai daro, susiorganizavom dvi sėdimas vietas… Žmonės rinkosi, rinkosi ir vėl rinkosi, salėje sėdosi visur tik ne ant lubų. Jau nebebuvo kalbos apie kažkieno teises, nes tie kas nusipirko bilietus į sėdimas vietas, negalėjo iki jų prisibrauti per ant žemės sėdinčius žmones. Po šiokio tokio samyšio šviesos užgeso, tie kas nespėjo susirasti vietų, taip ir nepamatė filmo.

O filmas prasidėjo be didelių įžangų ir ceremonijų: mišku žerglioja susitaršęs vyrukas, po to išsimaudo upėje ir joje nusišlapina. Grįžta namo, namai čia beveik kaip senovinis dvaras su keliais jo gyventojais, tokiais pat keistais, kaip ir neseniai nusišlapinęs pagrindinis herojus Bleikas.

Apie filmo siužetą sunku kalbėti, nes jo paprasčiausiai nėra, čia veikia antgamtinės režisieriaus Guso Van Santo minties galios. Todėl veiksmo eiga susideda iš absoliučiai suvokiamų ir tikroviškų dalykų, kurie įgauna simbolinę reikšmę. Epizodiškai seka gal būt keisti ir nekasdieniški buities epizodai, atliekami tradiciniai veiksmai (pvz. valgio ruošimas), tačiau šie filme skamba kitaip, įgauna nesuvokiamą svorį ir beveik narkotinę ir svaigulingą nuotaiką, kuri žiūrovą priverčia suvokti tuštumą, keistą harmoniją tarp anapus gyvenimo ir mirties, arba nirvaną.

Nirvana… daugelis plūdo į šio filmo demonstravimą vien dėl šio žodžio, bet ne dėl jo prasmės. Daugelis tikėjo, jog filmas yra elementari biografinė drama apie roko grupės Nirvanos lyderio Kurto Cobaino paskutines akimirkas prieš tragišką mirtį. Deja taip nėra. Pats režisierius tikino, jog filmo herojus Bleikas konkrečiai nėra sietinas su Kurtu Cobainu, jog tai yra kito asmens-kūrėjo gyvenimo pasakojimas. Tikriausiai juo reikia tikėti, mat filme jaučiamas tik šešėlis legendinio vokalisto. Filme neskamba Nirvanos garso takelis, neišgirsime superhito „Smells like teens spirit“, nematysime kitų grupės narių. „Paskutinėse dienose“ veikia vos keletas personažų, kurie apsikeičia keliomis natūraliomis frazėmis, pasilinksmina, pasivaišina žolyte, pasimyli nesvarbu su kuo… Vyksta gyvenimas, o šalia jo savo valtimi iriasi Bleikas. Jis autorius, kompozitorius, tekstų autorius išgyvenantis kūrybinę ir dvasinę krizę, todėl dabar vegetuoja tarp pasaulio rėmų. Tiesa, kadaise buvęs malonus kūrybinis darbas Bleiko jau nebepatenkina ir jis ima ieškoti išsilaisvinimo (nirvanos) iš esamos padeties.

Beveik viso filmo metu, Bleikas kažką bamba, tarsi kokias sudėtingas mantras jis su didžiausiom pastangom spjauna į pasaulį. Mirties atodūsiai jaučiami jau iš pradžių. Skamba bažnyčios varpai, choras, Bleiko kuždėjimas, meditaciniai muzikos ritmai. Viskas suteka į vieną upę, kuri tiesiog paskandina žiūrovą ir ima hipnotizuoti. Vaizdas neatsilieka. Moderniajam kinui taip būdingas netikėtas kameros darbas, pasireiškia ir „Paskutinėse dienose“. Čia ji gan statiška, gali prakiurksoti vienoj vietoj, gali priversti žiūrovą spoksoti į vieną tašką ilgą laiko tarpą be jokio veiksmo. O tame nubrėžtame vaizdo kvadrate veikia žmonės. Liūdni ir išsekę. Vieni išeina, kiti ateina: „Geltonųjų puslapių“ agentas, religinės bendruomenės nariai, Bleikas. Viskas vėl pakartojama iš naujo, tik jau kitu kampu.

Name gyvenantys žmonės Bleiko tarsi nemato. Žino, kad jis yra, tačiau apsimeta jo nematantys, nežinantys kur jis yra. Kartais persimeta keliomis frazėmis ir vėl „užsimerkia“. Slenka tos paskutinės dienos, valandos, minutės…

Filmas tęsiasi 1.37 min., tačiau kažkokiu napaaiškinamu būdu laikas praleistas prie ekrano sutrumpėja dvigubai. Aišku, kažkam gal būt prailgėja trigubai, todėl reikia šį filmą žiūrėti nusiteikus, susikaupus, pasistengti, kad išorinės mintys nelystų į galvą. Ir taip ateina pabaiga… labai nekonkreti. Štai Bleiko kūnas tyso ant oranžerijos grindų. Niekas neparodo, kaip tai įvyko, rodos, tik filmo pradžioje sušmėžavęs užrašas ant šaldytuvo „Ginklas mažąjame miegamojo kambaryje“ pasufleruoja į tam tikrą potekstę.

Bleiko dvasinis kūnas pakyla iš fizinio, užsidega šviesos. Seansas baigėsi. Net keista, kaip toks „sunkus“ filmas gali pakeisti savijautą. Kūnas tarsi apsivalęs, protas lengvas ir, rodos, pasirengęs priimti šviežių minčių antplūdį. Taip… Nirvanos, gal nepasiekiau, bet išėjęs pasijaučiau pabuvęs arti jos…