Po žaidimo „Omikron: The Nomad Soul“ sėkmės drąsūs prancūzai iš „Quantic Dream“ kompanijos pratęsė žanro action/adventure tyrinėjimus ir artimiausiu metu ketina mums pristatyti savo naują projektą „Farenheit“, kuriame žada realizuoti visą aibę naujų koncepcinių idėjų.

Vienas svarbesnių sėkmingo „adventure“ požymių — įdomus siužetas, harmoningai sąveikaujantis su „geimplėjumi“. Ir iš tikrųjų, naujame žaidime mūsų laukia intriguojantys ir paslaptingi įvykiai. Niujorko miestas su savo sniegu ir šalčiais tampa dar ir paranormalių reiškinių epicentru. Dėl neaiškių priežasčių mieste vyksta nemotyvuotos žudynės, kurias vykdo eiliniai žmonės. Vienas iš jų, Lucas Kane, vieną vakarą nusprendžia po sunkios darbo dienos užsukti į restoraną. O ten… jis atsibunda tualete, visas kruvinas, šalia nepažįstamo vyro lavono, su peiliu savo rankoje.

Naujai „iškeptam“ „nusikaltėliui“ reikia išsiaiškinti, kas įvyko iš tikrųjų. Kaip teigia „Omikron“ prodiuseris David Cage, ankstesnis kompanijos žaidimas reikalavo iš žaidėjų per daug laiko, ir ne visiems dėl to pavyko ištverti šį išbandymą iki galo. Todėl „Quantic Dream“ ketina smarkiai sumažinti valandų, reikalingų naujojo žaidimo praėjimui, skaičių. Nors mes manome, kad tai greičiau yra gudrus triukas, nes „Fahrenheit“ — tai epizodų rinkinys, kurių kiekvienas bus parduodamas atskiroje dėžutėje ir pasirodys parduotuvių prekystaliuose kartą per mėnesį.

O jei įvertintume tai, kad tokių epizodų iš viso numatomas geras tuzinas, tai pono Cage‘o pareiškimai skamba, švelniai tariant, dviprasmiškai. Gaunasi taip, kad žaisime mažiau, tačiau ištisus mietus. O tam, kad priverstų žmones taip ilgai pirkti serijas, „Quantic Dream“ turėtų kiekvieną kartą siūlyti vis aukštesnės klasės produktą, rizikuodama rimtai susimauti ir prarasti vartotojų pasitikėjimą visiems laikams.

Kūrėjus gali išgelbėti koks nors revoliucinis sprendimas. Jie mano, kad juo taps pakankamai nebūdinga kompiuteriniams žaidimams „geimplėjaus“ realizacija, kuri padarys žaidėją svarbiausiu interaktyvaus kino veikėju. Žaidybinės erdvės, sukaustytos siužetiniais apribojimais, atvira improvizacijoms ir nepriklausoma nuo scenaristų aikštelė, kur kiekvienas pats sau režisierius, kūrėjų manymu, užtikrins reikiamą atmosferą.

Autorių džiaugsmas dėl jų pačių sugalvoto „geimplėjaus“ subtilybių yra suprantamas. Tačiau kol kas jų ambicingos idėjos įgyvendinamos labai neaiškiuose pavyzdžiuose. Pradžiai mums siūlomas bet kokio veikėjo, kurį sutiksime žaidime, vaidmuo, kas faktiškai suteikia teisę nusispjauti ant siužeto, ir nuspirti žaidimo „linijiškumą“ labai toli…

Norisi pažymėti, kad visi įvykiai vyks realiame laike, t.y. tol kol žaidėjas ramiai vaikščios miesto gatvėmis, kitur kažką žudys. Nusikaltėliai nuo šiol nelauks, kada mums į galvą šaus puiki mintis surinkti ir sunaikinti įkalčius, o durininkas būtinai atkreips policijos dėmesį į įtartiną viešbučio gyventoją (atspėkit iš trijų kartų, apie ką aš čia), kuris pabėgdamas užmiršo jam duoti arbatpinigių.

Kad ir ką kalbėtų „Quantic Dream“ atstovai, žaidimo veiksmas suksis apie tris pagrindinius veikėjus: jau minėto Lucas Kane, Karlos Valenti (Carla Valenti) ir Tailerio Mailso (Tyler Miles). Pirmasis vykdo žudynes ne savo valia, kiti du jį medžioja. O mes paeiliui žaidžiame tai už Luką, tai už policijos inspektorius, tuo pačiu bandydami surasti tikrą maniaką.

„Quantic Dream“ noras pateikti vartotojams pretenduojantį į originalumą ir žadantį naujų pojūčių žaidimą yra labai aiškus. Visai tikėtina, kad jų pagamintas „patiekalas“ bus labai „skanus“. Arba… su muilo prieskoniu…