Jau daug laiko prabėgo, kai galime džiaugtis PlayStation 2 konsolės žaidimais. O jų įvairovė pati plačiausia. Bet kokio žanro gerbėjai ras, ką pasirinkti. Neliūdi ir siaubo žaidimų mėgėjai. Šio stiliaus kūrinių galbūt ir nėra labai daug, tačiau jų kokybė pilnai atperka menką kiekybę. Bene geriausi PS2 siaubo žaidimai — serijos yra antroji ir trečioji Silent Hill dalys. Nuo ko prasidėjo šis nesibaigiantis košmaras? Ogi nuo pirmosios žaidimo dalies, išleistos dar 1999 metų sausį. Tad ir siūlau jums prisiminti pačią Silent Hill košmaro pradžią — pirmąjį Silent Hill.

Žaidimo istorija pasakoja apie vidutinio amžiaus vyruką Harį Meisoną. Jis su dukra seniai neturėjo atostogų, todėl nusprendė vykti pailsėti į ramų Silent Hill miestelį. Haris su dukra sėda į automobilį ir keliauja į Silent Hill, tačiau miestelio prieigose patenka į autoavariją. Atsipeikėjęs šalia savęs vyrukas neberanda dukros Cheryl. Haris pradeda jos ieškoti ir netrukus supranta, kad miestelyje nėra žmonių. Tiesa, vienas žmogus, policininkė Cybil Bennett, atsiranda ir išsako savo samprotavimus apie tai, kas galėjo čia atsitikti. Ji pataria Hariui pasisaugoti, tačiau jis patarimo nepaklauso (juk dukra pavojuje) ir pasileidžia į siaubo kupinas klajones po Silent Hill miestelį. Pamėginkite išaiškinti šias paslaptingas mįsles. Žinoma, jei tik išdrįsite…
Baimė, baimė ir dar kartą baimė. Būtent aplink šį jausmą viskas sukasi žaidime. Kūrėjai patys pripažino, kad pagrindinis jų tikslas buvo kuo labiau įbauginti žaidėją. Drąsiai galime teigti, kad Konami užsibrėžtą tikslą įgyvendino su kaupu. Būtina paminėti, kad kūrėjai savaip supranta baimę. Pavyzdžiui, Resident Evil žaidimuose pasitelkiama „zombis iššoka iš už kampo ir mirtinai jus išgąsdina“ technika, o Silent Hill žaidimuose gyvensite nuolatiniame košmare ir nereikia jokių netikėtumų jums įbauginti. Baimės pojūtis žaidime kuriamas įvairiais būdais. Visų pirma, pati miestelio aplinka yra labai tamsi ir miglota. Diena Silent Hill‘e skendi rūke. Į priekį daugiau dešimties metrų neįžiūrėsi, o naktis paskendusi visiškoje tamsoje. Vienintelė jūsų paguoda — prožektorius. Tačiau jis ne vien jūsų pagalbininkas, o taip pat kurs siaubo kupiną atmosferą. Tiesa, prožektorius apšviečia teritoriją tik metro spinduliu, taigi priešo vis tiek nematysite. Čia į pagalbą jums atskuba firminis Silent Hill daikčiukas — radijo imtuvas. Jis pradės čirkšti, vos tik atsidursite netoli monstro. Tad pamėginkite įsivaizduoti… Žingsniuojate tamsos apgaubtoje naktyje, jūsų prožektorius šviečia, bet šviesa labai silpna, tuomet pradeda čirkšti imtuvas, čirškimas vis stiprėja, kartu su juo auga ir muzikos garsas… Baimė ir panika sukausto jus, ir tuomet puola koks nors išsigimėlis. Taip ir širdis gali neatlaikyti.
Visi monstrai gana šiurpūs ir labai įvairūs. Vienintelis priešus vienijantis bruožas — išsigimėliškumas. Tik nemanykit, kad baimę jausite vien priešams artėjant. Kai jų nebus šalia, įtampa tik dar labiau išaugs. Tipensite tamsiomis miestelio gatvėmis nežinodamas, kas bus toliau. Jausmas, kad kažkur gali tykoti parazitas, baugins viso žaidimo metu. Garso efektai taip pat atlieka savo darbą. Visuomet kur nors kas nors krebždės, klibės, traškės ar čiužės. Bet visi šie dalykai nė iš tolo neprilygsta alternative režimui. Kai šis įsijungs, abejingų visagalei baimei neliks nė vieno. Viskas paskęs chaose, gros nepaprastai greita, baugi ir padrikusi muzika, miestas ir pastatai skendės kraujyje ir tamsoje, jūs nežinosite, ką daryti, kas, kaip ir iš kur jus puls. Vienintelis dalykas, kurį pajėgsite daryti — bėgti. Jau nebegalvosite, kur judėti, tiesiog lėksite norėdamas pasislėpti nuo šio nesibaigiančio košmaro. Visos šios detalės privers jus gyventi nuolatinėje įtampoje ir širdyje jausti siaubą.
Žaidime be Hario veiks dar keli herojai. Tai jau minėta policininkė Cybil. Ji nusprendžia pati ištirti Silent Hill miestą ir atskleisti jo paslaptis. Kitas herojus — tai paslaptinga ponia Dahlia Gillespie. Ji apipinta prieštaringomis nuomonėmis ir gandais. Žaidimo istorija atskleis, kaip ši raganą primenanti moteriškė susijusi su magišku košmaru. O ji tikrai čia prikišusi savo ilgus nagučius. Mieste taip pat sutiksite daktarą Kaufmann. Tai gerų manierų žmogus, tačiau silpni nervai apsunkins jo užsibrėžtą tikslą — pabėgti iš šio Dievo pamiršto miesto. Paskutinė veikėja — Lisa Garland. Tai linksma jauna seselė. Tačiau kartais galima pastebėti, kad ji mirtinai kažko bijo ir galbūt apie viską žino daugiau nei kiti.
Keliaujant po miestelį teks apsilankyti mokykloje, ligoninėje, supermarkete, įvairiose parduotuvėse, žmonių namuose ir kituose pastatuose. Gale netgi teks pabūti vietovėje, pavadinimu „Nowhere“. Be galo paslaptinga, ar ne? Dauguma šių vietų atrodo kaip nekaltos viešosios paskirties įstaigos. Pažaiskite ir suprasite, kokios iš tikro jos „nekaltos“ ir kokias nuodėmes slepia.
Būtent paslaptingumas ir neaiškumai veda žaidimą į priekį bei sudaro didžiąją „geimplėjaus“ dalį. Kalbu apie galvosūkius — jų Silent Hill žaidime daug ir jie išties įvairūs. Būtent juos išsprendę ir galėsite įminti jus dominančias mįsles. Tai tikrai nebus lengvi uždavinėliai. Norint juos įgyvendinti, teks ilgam prisėsti ant fotelio ir pamąstyti. Būtent prie šių galvosūkių dauguma žaidėjų ir užstringa. Toliau žengia tik valingi ir užsispyrę žaidėjai.( Arba tie, kurie pasiskaito walkthrough…)
Silent Hill ypatingas dar ir tuo, kad jame yra penkios pabaigos. Kuria jų užbaigsite košmarą, priklausys nuo to, kaip pasielgsite esminiais žaidimo epizodais. Žinoma, norėtųsi viską išsiaiškint vienu kartu, tačiau Konami manė kitaip. Taigi perėjus žaidimą vieną kartą liks daugybė klaustukų. Į juos atsakyti galėsite tik dar kelis kartus perėję žaidimą. Žaizdami dar kartą galėsite atrasti naujų ginklų ir kitų įdomybių.
Ginklų žaidime daug: pistoletas, vinčesteris, medžioklis šautuvas, virtuvinis peilis, plaktukas, kirvukas, grandininis pjūklas, benzopjūklas, uolų gręžtuvas, katana (japoniškas kardas) ir blasteris. Tiesa, paskutiniuosius penkis gauti bus ganėtinai sudėtinga. Norint naudoti šiuos ginklus, žaidimą teks pereiti daugiau nei kartą ir pasiekti skirtingas pabaigas. Bet vargti verta, nes kai šie mažyliai paklius į jūsų rankas, skersti išsigimusias pabaisas bus be galo malonu. Tiesą sakant, bet kokiu ginklu „nudėti“ oponentą bus savotiškai įdomu. Jo artėjimas sukels tiek baimės, kad jam pasirodžius darysite viską, kad tik baidyklės nebeliktų. Jei smarkiai sužeisite ir matysite, kad jis kol kas nesikelia nuo žemės, tuomet apsieikite be jokių ginklų ir pasinaudokite batais. Smagu, tiesiog smagu. Tik nepamirškite vieno esminio fakto — kulkų kiekis tikrai ribotas ir aplaidžiai naudojant šaunamuosius ginklus, greitai šovinių nebeliks, o tuomet jau vargu ar galėsite tęsti kelionę po šiurpųjį Silent Hill.
Tame pačiame mieste be kelių žmonių bastysis gausybė priešų. Priskaičiuoti galima 13 rūšių. Visų jų išvaizda nė kiek neprimena viena kitos. Skiriasi ir puolimo technikos: vieni netikėtai puola iš oro, antri be jokių užuolankų pribėga ir ima kandžioti, treti tyliai prisėlina, ketvirti lėtai lėtai klibikščiuoja jūsų link. Keliaudami po miestelį taip pat privalėsite įveikti penkis galingus bosus.
Silent Hill grafika gan nebloga (tik nepamirškite, kad tai PlayStation su savo ribotom galimybėm). Galbūt aplinkos nėra labai detalios, bet čia Konami sugalvojo labai protingą gudrybę. Visus negražumus jie paslėpė po miglos skraiste. Kitaip tariant, jokio grafinio broko nematyti. Žaidimo vaizdas labai niūrus, bet pakankamai išvaizdus. Haris irgi padarytas neblogai. Čia trečiojo asmens žaidimas, todėl jį visuomet matysite tik iš nugaros. Priešai, tiesa, atrodo ne taip gerai. Jų išvaizdai iki tobulomo labai toli — jie per daug kampuoti.
Pirmas Konami žingsnis į siaubo areną tikrai pavyko. Prisiminkite ir tai, kad jei ne šio žaidimo sėkmė, kitų dalių tikriausiai ir nebūtume išvydę. Silent Hill — tai žaidimas, priverčiantis žaidėją gyventi nuolatinėje įtampoje. Jis taip pat atveria daug galimybių ir suteikia žaidėjui gan didelę laisvę. Nuo jūsų veiksmų priklauso netgi pati istorijos pabaiga. Pirmoji Silent Hill dalis žaidimų istorijoje paliko gilų pėdsaką, kuris vargu ar bus kada nors ištrintas. Tegul košmaras prasideda…