Tony Hawk serijos žaidimai – tai tie žaidimai, kuriuos lošdavau su malonumu, pradedant nuo pačio pirmo Tony Hawk’s Pro Skater išleidimo. Kiekviena sekanti dalis pranoko praeita.

Taip, tu nori pažinti pasaulį…kad tu neturi pasirinkimo.

Kaip aš jau minėjau, tikrai džiaugiausi, žaisdamas kiekvieną Tony Hawk dalį. THUG – ne buvo išimtis, ir siužeto linija pakeitė šiek tiek pati žaidima, bet pagrindas išliko. THUG2, tai beveik tas pats žaidimas, kaip ir praeita dalis, tik kad siužetas ne toks geras, kaip pirmoj dalyje.

Tu žaidi už n00b’a, bet tau nereikia nieko įrodinėti, viskas sukasi aplink padedinėjimą tavo komandai laimėti „World Destruction Tour“, o ne padaryt iš savo personažo žinomą visam pasauliui profesionalą, kaip tai buvo THUG’e.

Kaip ir kitose serijose, aplinka yra didele ir ivairi. Pradedam Treniruočių kambaryje, kuris atrodo ligiai taip pat, kaip ir pirmajame Tony Hawk’e, nieko ypatingo. Vienas gan idomus pakeitimas – NPC, kurie padeda susipažint su naujom galimybėm šiame žaidime.

Žaisdamas nepastebėjau naujų „iššukių“, kurie būtu tokie idomus, kaip kitose žadimuose, šios serijos, ir jie, atrodo, kad „neįsiklijoja“ į žaidimą.

Gerai, kad kūrėjai paliko galimybe žaist „sena“ Tony Hawk’a, jis dabar perkeltas i „Classic“ mode’a, kuri man buvo įdomiausia pamatyt, nes būtent jis turėjo turėt savyje tą malonumą, nuo praeitų serijos žadimų.

Kambariai, kuriuos tau tenka aplankyt „Story mode’e“ nėra tokie platūs ir gyvybingi, kaip originale ( THUG ) ir net ankstesniose serijos dalyse.

Tai nepadaro juos geriau padarytais, o tik pakeičia žaidimo dinamiką į labiau aviacini žaidimo rušį. Taip kad baigiasi tie laikai, kai naudojom „kilometrines“ „street“ triukų kombinacijas…

Bet šie pasikeitimai man suteike ir malonumo, ir frustracijos. Man visada patiko išskridinėt i orą su idmomiom kombinacijom, nuo pirmo serijos žaidimo. Bet tai padaro kambarius daug mažesnius, ir man nelabai patiko, kad paliktą mažiau slaptu vietu atradymui.

Vienas dalykas, dėl kuriuo „praradau daug saldumo“ šiame žaidime, tai begalybė mini-game’u, kurie reikalauja visai ne techninių sugebėjimų. Pradedant nuo Jesse James’o su jo super-paspirtuku, guest-rider’iai man irgi nepatiko, bet ir jų ieškojimas nepapildė žaidimo idomumo.

Dauguma iš užduočių, tai tik paprastos triukų kombinacijos (reliativiai kalbant aišku:)) arba mini žaidimai (pvz.: lenktinės su vaiku, sėdinčių invalidų vežimėlyje). Kitiems tai gali būti idomu, bet mane tai frustruoja.

Garsas takelis kaip visada buvo geras, tik su keliom, mano manymu, prastom dainom. Bet tai labiau skonio reikalas. Balsai, garsas, – tobuli, aplodismentai, čiuožimo garsas – jie skamba taip, lyg darytum tai realiai.

Galu gale, žaidimas tikrai nesužavėjo taip, kaip tai padarė nors ir THPS4.