Tweet
Follow @Agnyz

1993-aisiais kino ekranuose pasirodė John McTiernan („Predator“, „Die Hard“ filmai) juosta „Paskutinis veiksmo filmų herojus“, kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Arnoldas Švarcnegeris. Šis filmas tarytum žymėjo lūžį veiksmo filmų istorijoje. Žiūrovai neteko susidomėjimo filmais, vaizduojančiais raumeningus pagrindinius veikėjus, nuolat laidančius kietas frazes („one-liners“) ir kovojančius prieš nesibaigiančias blogio jėgas. „Paskutinis veiksmo filmų herojus“ pasakojo būtent apie tokį užsilikusį veikėją, Džeką Sleiterį, į kurio scenaristų išgalvotą pasaulėlį patenka vaikas, tuoj pat jam paaiškinantis, kad visa tai, ką jis daro, yra grynų gryniausia nesąmonė, turinti mažai ką bendro su realybe. Nors ir apsidrausdamas „Paskutinis veiksmo filmų herojus“ nemažai parodijavo save ir kartu visą nykstantį žanrą, filmas patyrė fiasko. Auksinis veiksmo filmų herojų – vandamų, stalonių, švarcnegerių,norisų – amžius baigėsi.

2011-aisiais, po 15 metų trukusio kūrimo, parduotuvėse pasirodė „Duke Nukem Forever“. Šis žaidimas ir jo pagrindinis personažas Diukas Nukemas atsidūrė daugiau ar mažiau tokioje pačioje padėtyje kaip ir „Paskutinis veiksmo filmų herojus“ su Džeku Sleiteriu. Rinkoje, kurioje karaliauja tokie žaidimai kaip „Call of Duty“, „Battlefield“, „Halo“ , „Half-Life“ ir kiti, „Duke Nukem Forever“ sunkiai randa savo vietą. Taip yra daugiausiai dėl iš mados išėjusio stiliaus, pasenusių idėjų ir pražilusios grafikos. Dėdamas „Duke Nukem Forever“ DVD diską į savo „Xbox 360“ jaučiausi taip, lyg būčiau ištraukęs seną „American Ninja“ VHS kasetę ir būčiau ją įgrūdęs į apdulkėjusį videką.

„Duke Nukem Forever“ jau išplūdo kritikai, jų darbą vėliau pratęsė žaidėjai, sėkmingai amžiams diskreditavę Diuko frančizę. Aš tikrai negalėčiau sutikti su visais iš jų. Ypatingai nesutikčiau su tais žaidėjais, kurie „Duke Nukem Forever“ vadina tragišku ir neįmanomu žaisti. „Duke Nukem Forever“ yra beveik visomis prasmėmis vidutiniška šaudyklė, tačiau geras kąsnis serijos fanams, kuriems dabar turėtų būti jau per trisdešimt.

Didžiausia „Duke Nukem Forever“ naujovė yra siužetinė linija. Taip, šiokia tokia istorija apie netikėtą ateivių invaziją buvo pasakojama „Duke Nukem 3D“, bet kol nebuvo interneto pagalbos buvo sunku suprasti kas vyksta. Įsijungus „Duke Nukem Forever“ aišku kaip dieną – į žemę vėl atvyksta ateiviai. Kitaip nei tie įkyruoliai, aplankę mūsų planetą prieš dvylika metų, dabartiniai nori taikaus dialogo ir ramaus koegzistavimo tarpusavyje. Diukas Nukemas JAV yra tapęs gyva ateivių genocido ikona ir įtariai žiūri į derybas su atvykėliais iš kosmoso. Ir visai ne veltui – ateiviai išprovokuoja konfliktą, pagrobdami Diuko alų ir pačias nuogiausias merginas. Skelbiama nepaprastoji padėtis. Žemė ir vėl kariauja su ateiviais, o ją išgelbėti gali tik auksiniu pistoletu ir kietų išsireiškimų arsenalu ginkluotas Diukas.

„Duke Nukem Forever“ scenarijus neypatingas ir nuspėjamas. Jam atspalvio suteikia vyraujantis Diuko kultas ir paties Diuko požiūris į jį supančią aplinką.

Pats Diukas, kaip ir anksčiau, yra lyg senųjų veiksmo filmų herojų kratinys: jis nešioja terminatoriškus akinius nuo saulės, rūko cigarą, turi olimpinio dydžio bicepsus, o jo burna pilna necenzūrinių epitetų ir replikų priešams. Jų, beje, kaip ir „Duke Nukem 3D“, daugelis pasiskolinta iš garsių veiksmo filmų, tokių kaip „Predator“ ir „Commando“. Labai nuvylė, kad net neįveikus pusės žaidimo Diukas pradeda kartotis, o tai tolygu antrą kartą girdimam anekdotui. Diuko išvaizda ir manieros šiandien primena tik kietuolio šaržą, bet vis tiek yra malonu, kad ponas Diukas po penkiolikos metų pertraukos grįžo bemaž nepasikeitęs.

To nepasakyčiau apie jo kultą. Už tai, kad prieš dvylika metų Diukas išgelbėjo pasaulį, dabar jį garbina žiniasklaida, myli merginos ir idealizuoja draugai. Dažnai jau vien pačio Diuko egocentriškumas pradeda ne juokais įgrįsti, bet kai prie jo prisideda minia įsijautusių gerbėjų, padėtis tampa tragiška. Diuko kultas turėtų kelti juoką, bet čia jau nueita per toli.

„Duke Nukem Forever“ yra pirmo asmens šaudyklė, bet joje daugiau laiko praleisi spręsdamas „Half- Life“ tipo galvosūkius, nei kovodamas su ateiviais. Lygių dizainas ir nuolat pasitaikantys nedideli galvosūkiai paliko labai gerą įspūdį. Kiekvienas lygis yra nepanašus į praėjusį ir visuose juose reikia spręsti vis kitokias užduotis. Taip pat „Duke Nukem Forever“ apstu mini žaidimų, pavyzdžiui, reikia vairuoti džipą, šaudyti iš kulkosvaidžio, važiuoti šachtininkų vagonėliu ir t.t. Taipogi aplinkoje yra nemažai daiktų, su kuriais galima sąveikauti. Kai kurie iš jų, tarkime, vibratorius, jokios naudos neduos. Bet yra ir dalykų, kuriais pasinaudojus, kad ir paskaičius „Papų“ žurnalą, nežymiai pailgės Diuko gyvybių stulpelis.

Ganėtinai nustebino tai, kad „Duke Nukem Forver“ reikia dažnokai visur laipioti ir šokinėti. Iš pradžių tai suteikia lengvą ir šviežią potyrį, tačiau vėlesniuose lygiuose šokinėjimas per platformas gali mesti ir neblogą iššūkį. Labiausiai patiko epizodai, kai Diukas būdavo sumažinamas iki kavos puodelio dydžio ir jam reikėdavo kaip nors nusigauti iš vienos vietos į kitą, laipiojant virtuvės rakandais, lentynomis ir kitais kasdieniais objektais. Šokinėti platformomis dėl pirmo asmens perspektyvos kartais keblu ir net erzina. Kita vertus, tai gali būti malonus atsipūtimas po ilgesnio priešų šaudymo epizodo.

Šaudymo mechanika yra silpniausia „Duke Nukem Forever“ dalis, smarkai skriaudžianti bendrą žaidimo vaizdą. Ginklų netrūksta, bet sunku rasti ką nors naujo, kadangi didžioji dalis arsenalo atkeliavo iš „Duke Nukem 3D“. Iš pastarojo „Duke Nukem“ grįžo ir jėgą trumpai padidinantys steroidai, patiriamą žalą mažinantis alus ir Diuko holograma, atitraukianti priešų dėmesį. Keista, kad šios pagalbinės priemonės retai kada būna reikalingos.

Ginklų nuo šiol galima nešiotis tik du, visai kaip daugelyje modernių šaudyklių. Tačiau jos vaikosi realybės, o „Duke Nukem Forever“ svarbus humoras ir pramoginė žaidimo eiga, tad yra kvaila riboti galimų nešiotis ginklų kiekį.

Priešų dirbtinis intelektas yra vienas prasčiausių, kokius teko matyti: jie retai kada puola koordinuotai, o tiesiog laksto po lygį su viltimi, atsitiktinai atsitrenkti į žaidėją. Bosų kovos ganėtinai dažnos, bet visos jos beveik vienodos, išskyrus galbūt gerai sugalvotą kovą su milžinišku kirminu po vandeniu.

„Duke Nukem Forever“ yra vienas tų retų žaidimų, kuris buvo pirma sukurtas asmeniniams kompiuteriams ir tik paskui perkeltas konsolėms, o ne atvirkščiai. To pasekmė yra visas kalnas įvairaus masto techninio broko konsolių versijose. Tekstūros kaskart nespėja užsikrauti, šešėliai, kaip ir visi likę žaidimo objektai, yra įžūliai prastai animuoti. Net ir pilnai užsikrovusios tekstūros atrodo blyškios ir gausiai pikseliuotos, tarsi atkeliavusios iš kokio 2006 metų žaidimo. Veikėjų modeliai, įskaitant paties Diuko, taip pat yra dramatiškai prastai padaryti. Lyg to būtų maža, esant daugiau veiksmo ekrane viskas pradeda strigti. Per tą strigimą galima gauti ir kulką į kaktą.

Mirti „Duke Nukem Forever“ yra klaikiai paprasta. Įprastą gyvybių stulpelį, buvusį praeituose „Duke Nukem“ žaidimuose, pakeitė šių laikų mados klyksmas – palaipsniui atsistatančios gyvybės. Gal kituose žaidimuose tai ir sumažina sudėtingumą, bet „Duke Nukem Forever“ – nė velnio. Gyvybių stulpelis baigiasi žaibiškai, o regeneruojasi tik kurį laiką pabuvus rimties būsenoje.

„Duke Nukem Forever“ tikrai nėra lengva šaudyklė. Ir jei žaidžiant vidutiniu sudėtingumo lygiu kaip nors sugebėsi nė karto nežuvęs įveikti visas šaudymosi scenas, tai gali būti ramus, kad bent sykį mirsi šokinėdamas platformomis ar pirmą kartą perėjęs iki lygių, kur reikia plaukioti po vandeniu. O jeigu žaisi konsolinę versiją, po kiekvieno pralaimėjimo turėsi atlaikyti beveik minutę trunkantį lygio krovimo laiką.

„Duke Nukem Forever“ įveiksi per standartines dešimt valandų arba, priklausomai nuo sugebėjimų ir užsispyrimo, keliomis valandomis greičiau. Ar žaidimas turi kokią nors vertę jį vieną kartą įveikus? Ne visai. Bus išsaugotas Tavo gyvybių stulpelio dydis, todėl visai tikėtina, kad norėsi mėginti žaidimą įveikti aukštesniu sudėtingumo lygiu. Dar galėsi žaisti tinkle. „Duke Nukem Forever“ turi visus klasikinius režimus. Įvertinus „Duke Nukem 3D“ daugelio žaidėjų režimo pasisekimą, „Forever“ turėjo pasirodyti visai neblogai. Gaila bet taip nėra. Lyginant su konkurentais yra problematiška surasti žaidėjų, o jei jų yra, viską apkartina atsiradęs neaiškus duomenų apsikeitimo su serveriu vėlinimas („ping“).

Į ką tikrai vertėtų atkreipti dėmesį, tai į atsirakinusį „Extra“ skyrelį. Jame rasi trumpą „Duke Nukem Forever“ kūrimo istoriją, visus išleistus vaizdus iš žaidimo, reklaminius klipus, koncepcinius piešinius ir panašiai. Tikrai įdomu pažiūrėti, kaip per penkiolika metų evoliucionavo „Duke Nukem Forever“ projektas.

JAV prezidentas, sužinojęs, jog Diukas vėl ruošiasi ginti žemę, jam pasakė: „Diukai, tu esi praėjusio amžiaus reliktas.“ Iš tiesų jis paskelbė labai teisingą diagnozę. „Duke Nukem Forever“ yra tikra praėjusio amžiaus šaudyklė, išleista jau šiais laikais. Ar Tau žaidimas patiks labai priklausys nuo to, kiek Tau patiko klasikiniai „Duke Nukem“ žaidimai ir kaip stipriai Tu nekenti šių laikų pirmo asmens šaudyklių. Jei myli „Duke Nukem“ frančizę, tikrai tikiu, kad atleisi kūrėjams už atgyvenusią grafiką, prastą dirbtinį intelektą, buką siužetą, prastą daugelio žaidėjų režimą ir nebejuokingus pokštus. Kitiems žaidėjams „Duke Nukem Forever“ verta pabandyti nebent dėl galimybės iš arti pamatyti legendą, apie kurią buvo kalbama, rašoma ir rodoma pastaruosius penkiolika metų. Tai yra vienintelė proga išvysti paskutinį senosios mokyklos video žaidimų herojų.