„NetherRealm Studios“ sukūrė ko gero patį geriausią visų laikų „Mortal Kombat“ žaidimą. Kūrėjai iš visų serijos elementų atrinko tik tai, kas buvo geriausia ir paskui tas geriausias dalis su energingu uolumu šlifavo apie du metus. Nors „Mortal Kombat“ vis tik turi kelis erzinančius trūkumus, žaisdamas jį visuomet jausiesi taip, lyg rankoje turėtum „Teleloto“ bilietą vieninteliu neužbrauktu skaičiumi.

Naujasis „Mortal Kombat“ grįžo į pusiau dvimačių muštynių lygą ir tai yra pats geriausias „NetherRealm Studios“ sprendimas. Tai jokiu būdu nebuvo staigmena – visais aspektais sėkmingu trimačiu „Mortal Kombat“ žaidimu galima laikyti tik „Deadly Alliance“, pasirodžiusį dar 2003-aisiais. Po pusiau trimačio „Street Fighter IV“ sėkmės ir po vėlesnio „Tekken 6” pasirodymo neprasidėjus trimačių muštynių renesansui, „Mortal Kombat“ grįžimas prie ištakų – dvimačių muštynių – buvo vienintelė logiška kryptis.

„Mortal Kombat“ senbuviai bus labai nudžiuginti fakto, kad naujausias, jau devintasis serijos žaidimas yra tarsi pirmosios trys frančizės dalys sulipdytos į vieną kūną, tik pabarstytos laiko patikrintais atnaujinimais iš vėlesnių „Mortal Kombat“ pasirodymų.

„Mortal Kombat“ kovos iš pradžių atrodo lėtos ir labai nerangios, bet kai įvaldysi veikėjų kontroliavimo subtilybes viskas pasikeis radikaliai. Visa kova remiasi įprastais keturiais skirtingais pagrindiniais judesiais ir vienu blokavimo mygtuku. Tai gali atrodyti primityvu. Ir visai ne be priežasties – „Mortal Kombat“ skiriamasis bruožas slypi specialiose keturių judesių deriniuose, suformuojančiuose specialias atakas. Jas atlikti „Mortal Kombat“ yra nesulyginamai patogiau nei kituose muštynių žaidimuose, tokiuose kaip „Street Fighter IV“, „King of Fighters XII“ ar „Dragon Ball: Raging Blast“. Norint atlikti vieną iš daugybės skirtingų specialių judesių „Mortal Kombat“ nereikia kamuotis mėginant prisiminti nesuprantamai ilgą mygtukų kombinaciją ar įvairius specialių stulpelių funkcijas. „Mortal Kombat“ pagrindinės kombinacijos yra sąlygiškai paprastos ir greitai išmokstamos, kas savo ruožtu žaidėjui suteikia galimybę apmąstyti kovos su varžovu taktiką, o ne tai, kaip atlikti vieną ar kitą smūgį.

O taktinių galimybių tikrai netrūksta. Atsirado specialus energijos stulpelis, užpildomas tada, kai Tavo veikėjas patiria žalą. Jis padalintas į tris sekcijas. Užpildžius vieną sekciją, galima atlikti sustiprintas specialiąsias atakas. Geras to pavyzdys yra kovotojas Nightwolf, kuris vietoje vienos strėlės į priešą iššauna iš karto tris. Paaukojus dvi užpildytas stulpelio sekcijas galima įsiterpti į kitu atveju neblokuojamą oponento kombinaciją. Ir galiausiai visas užpildytas energijos stulpelis suteikia šansą įžeidžiančiai stiprią „X-Ray“ ataką, kuri kai kuriais atvejais gali nuimti daugiau nei pusę kito kovotojo gyvybių stulpelio. „X-Ray“ atakos metu yra atliekamas specialus itin brutalus judesys ir galima matyti traiškomus oponento vidaus organus ir lūžtančius kaulus, panašiai kaip „Batman: Arkham Asylum“ žaidime.

Kiekvienas kovotojas naudoja skirtingus „X-Ray“ judesius, kurie yra sadistiškai įdomūs pamatyti. Kovotojų naujausiame „Mortal Kombat“ yra beveik trys dešimtys. Tai nėra didžiausias pasirinkimas iš visų serijos žaidimų, tačiau galima rasti absoliučiai visus svarbiausius ir charizmatiškiausius veikėjus, tokius kaip Raiden, Shao Khan, Cyrax, Liu Kang, Sonya, Johnny Cage, Shang Tsung, Scorpion, Sub-Zero ir taip toliau. Visi veikėjai turi savo firminius specialiuosius judesius, kurie sukels didelę nostalgiją žaidusiems pačius pirmuosius „Mortal Kombat“ žaidimus. Savaime suprantama, tradiciškai rasi yra garsiuosius „Fatality“ – nežmoniškai baisius pribaigiamuosius judesius. Jų kiekvienas veikėjas turės bent po du, jau nekalbant apie specialius „fatality“ tam tikrose arenose visiems ir fanų pamėgtus „babality“ judesius, oponentą paverčiančius į kūdikį. Išskyrus pastarąjį veiksmą, visi kiti „Fatality“ yra tikrai ypatingai žiaurūs net ir šiais, smurto ir kraujo pertekliaus, laikais. Antra vertus, daugelis „Fatality“ veiksmų yra labai juokingi.

„Mortal Kombat“ istorija pasakoja apie tris pirmuosius žūtbūtinio mūšio (mortal kombat) turnyrus. Vieno iš šešių pasaulių – Outworld – valdytojas Shaokhan nori prisijungti Žemės karalystę. Visus pasaulius sukūrę Vyresnieji Dievai leidžia tai padaryti su sąlyga, kad Outworld nugalės Žemės karalyste žūtbūtiniame mūšyje dešimt kartų. Outworld prieš žemės karalystę laimi rezultatu 9:0 ir atėjus dešimtąjam, lemiamam turnyrui, prasideda originaliojo 1992 metų žaidimo „Mortal Kombat“ veiksmas. Nuo originalo devintosios „Mortal Kombat“ dalies istorija skiriasi tuo, kad prieš žaidimo pradžią, panašiai kaip buvo „Mortal Kombat: Armageddon“, Raidenas pamato viziją pranašaujančią žemės karalystės pralaimėjimą ir bando pakeisti ateitį.

Istorijos režimas yra vienas įdomiausių, kokį tik yra tekę matyti muštynių žanre. Jau buvau įpratęs, kad šio žanro darbuose siužetas apsiriboja dviem paveiksliukais pradžioje ir kitais dviem pabaigoje, bet „Mortal Kombat“ į visą tai pažvelgė kitu kampu. „Mortal Kombat“ siužetas nėra šventvagiškai geras, bet tai, kaip juo pasinaudojo „NetherRealm Studios“ kelia susižavėjimą. Kūrėjai visą trijų žaidimų vystomą istoriją sugebėjo pateikti naudodamiesi tik žaidime esančiomis kovų arenomis ir kinematografiškais kameros kampais. Svarbiausia, kad visos vietovės ir kovotojų susidūrimai atrodo logiškai paaiškinami ir išties vystantys siužetą. Net ir puikiai išmanydamas „Mortal Kombat“ istoriją buvau kelis kartus maloniai nustebintas intrigomis ir gudriai padarytais originalios istorijos pakeitimais.

Istorijos režimas patiks tiek frančizės veteranams, tiek ir pirmąsyk „Mortal Kombat“ bandantiems žaidėjams. Naujokus istorijos režimas supažindins su „Mortal Kombat“ veikėjais ir pagrindine siužetine linija. Ne veltui pirmas kovotojas, kurį reikės valdyti istorijos režime yra Johnny Cage – aktorius, kuris į žūtbūtinio mūšio turnyrą patenka dar gerai nežinodamas kas vyksta. Visai kaip ir prie ekrano sėdintis žaidėjas, Johnny iš visko šaiposi, nes jam pati žūtbūtinio mūšio, vyresniųjų dievų, pragaištingo dviejų pasaulių susiliejimo ir panašių dalykų idėja atrodo stačiai neįtikima ir absurdiška. Bet vėliau, kartu su pačiu žaidėju, Johnny Cage pamažu pradeda suvokti kas dedasi ir yra iš lėto tampa „Mortal Kombat“ pasaulio dalimi.

Po ilgos vieno žaidėjo kampanijos, apimančios tris žūtbūtinio mūšio turnyrus, dar galima išmėginti pilną glėbį kitų režimų. Labiausiai patiko „Challenge Tower“ opcija. Čia yra neįtikėtinai daug – net 300 skirtingų specialių kovų ir mini žaidimų. Pavyzdžiui, žaidėjui liepiama nukauti varžovą naudojantis tik specialiais judesiais arba reikia sužaisti „Test your might“ mini žaidimą, kurio tikslas – kaip įmanoma greičiau spaudyti mygtukus ir užpildžius stulpelį rankos smūgiu perlaužti sustatytas lentas ar kitus objektus. „Challenge Tower“ yra labai įdomus ir žaibiškai įtraukiantis režimas.

Ir tai dar toli gražu ne viskas. Mėgstantiems žaisti konsole ne vieniems patiks tai, kad „Mortal Kombat“ palaiko iki keturių žaidėjų vienu metu. Kam to reikia, paklausi? Tai tapo reikalinga, kadangi atsirado ir du prieš du kovos režimas, veikiantis panašiai kaip „Marvel vs Capcom“ žaidimuose. Vienam žaidėjui dar yra paliktas ir pilnavertis arkadinis režimas, kuriame tiesiog kauniesi prieš septynis atsitiktinai parinktus kovotojus, pabaigoje nukaudamas tris fiksuotus bosus: Goro, Shang Tsung ir Shao Khan.

Sugrįžo kriptos režimas. Jame galėsi aklai pirkti daiktus už iš kovas gautas pinigus. Daiktų yra apie tris šimtus. Kiekvieno jų nauda svyruoja. Galima nusipirkti dešimtis beverčių koncepcinių piešinių, muzikos skambančios kovų metu ir panašių niekų. Tačiau verta pabandyti laimę ir mėginti surasti papildomus „fatality“ judesius, veikėjų kostiumus ir specialius kodus, atrakinančius neįprastus kovos režimus, aktyvuojamus kaunantis su draugu. Tarkime, vienas kodas prieš kovą Tau su draugu susprogdina rankas, dar kitas – neleidžia atlikti permetimų.

Techninė „Mortal Kombat“ pusė yra beveik be priekaištų. Veikėjų modeliai atrodo realistiškai žanro ribose, arenos, kurių čia yra daugiausiai iš visų šiuolaikinių muštynių žaidimų, yra gyvos ir pilnos malonių smulkmenų. Taip pat reikėtų paminėti garsą – jis čia toks aiškus ir realistiškas, kad sunku nesuraukti veido, kai girdi skylantį kaukolės skliautą ar trupantį stuburą. Ties technine puse susiję ir vieni iš nedaugelio „Mortal Kombat“ trūkumų. Siužetinių intarpų metu įvairūs kameros rakursai išduoda daug kur esančias plokščias ir blyškias tekstūras, kurių kovos sąlygomis nematyti. Garsas taipogi ne visada yra kai jo reikia: kai kurių siužetinių intarpų metu nėra girdima jokių aplinkos garsų ir net jokios foninės muzikos. Tai kartais trukdo pasinerti į „Mortal Kombat“ istoriją.

Pats rimčiausias „Mortal Kombat“ nesklandumas yra paliegęs tinklo režimas, apžvalgos rašymo metu siūlantis tik labai nestabilias, stringančias kovas. Žaisti įmanoma, bet tai neteikia jokio malonumo. „NetherRealm Studios“ jau gamina pataisą išspręsiančią šią problemą. Net nekreipiant dėmesio į tai, „Mortal Kombat“ nusileidžia konkurentams savo tinklo režimo galimybėmis. Ypatingai trūksta galimybės susikurt išsamesnį vartotojo profilį ir dalintis kovų vaizdo įrašais, kaip leidžia „Super Street Fighter IV“. Jei „Mortal Kombat“ pirksi iš antrų rankų dargi pasiruošk susimokėti papildomai, nes norint žaisti tinkle reikalingas tik kartu su nauju žaidimu išduodamas „Electronic Arts Online Pass“ atitikmuo – „Kombat pass“. Be jo tinkle galėsi žaisti tik dvi paras. Taigi nusipirkęs „Mortal Kombat“ panaudotą arba pasiskolinęs žaidimą iš draugo, ruoškis susimokėti maždaug dešimt dolerių (800 „Microsoft“ taškų) už naują kodą. Kad ir ką sakytų leidėjai, tai naudinga tik jiems, kovojantiems prieš naudotų žaidimų rinką, o ne žaidėjams.

„Mortal Kombat“ yra neįtikėtinai kokybiškas serijos atgimimas. Devintoji „Mortal Kombat“ yra turbūt pats geriausias serijos žaidimas per visą jos istoriją. Dabar muštynių žaidimų fanus galima suskirstyti į dvi dalis: į tuos, kurie „Mortal Kombat“ jau žaidžia, ir į tuos, kurie dar žais. Flawless victory!