Pradžiai

Kontraversiška, epinė ir tarp visų mokslinės fantastikos fanų pagerbta saga baigėsi. Jau daugelio jūsų namuose nuriedėjo paskutiniai „Mass Effect 3“ kreditai, galbūt pas kitus dar vis sukasi žaidimo diskas dėl priklausomybę keliančio daugelio žaidėjų režimo, bet faktas, kad nestabdomo informacinio srauto amžiuje paskutinioji „Mass Effect“ serijos dalis – jau senstantis dalykas, yra akivaizdus. Nepasitenkinimo šūksnių ir paskutinės pagarbos Šepardui aidams blėstant, bandau spėti į traukinį. Tikiuosi priimsite.

Šią apžvalgą rašau po ilgo delsimo, persekiojusio mane tiek žaidžiant žaidimą, tiek dabar, rašant. Nežinia kodėl, bet „Mass Effect 3“ man nepavyko praryti vienu kąsniu, visiškai priešingai nei „Mass Effect 2“ ar pirmąją serijos dalį. Norėtųsi kaltinti kūrėjus už tai, kad šis žaidimas neturėjo tokio polėkio ir dvasios kaip ankstesnieji, už tai, kad „Mass Effect 3“ buvo metodiškas, techniškas ir retkarčiais apipilantis pernelyg šaltomis, tačiau veiksmingai išjudinančiomis emocijomis, bet tai būtų tik mano asmeniniai nukrypimai. Tie, kurie nusiims fanatizmo akinius ir blaiviai, racionaliai pažvelgs į „Mass Effect 3“, supras – tai bene geriausias serijos žaidimas.

–

Į didįjį klausimą ar „Mass Effect 3“ pranoks visa, kas iki šiol buvo sukurta, ar tai bus didžiausias ir epiškiausias Šepardo nuotykis, kokį matė taip gražiai „BioWare“ sukurta visata, stengiausi neatsakyti kuo ilgiau. Bijojau. Bijojau atsakyti neteisingai, bijojau, kad galimas mano nepasitenkinimas žaidimu, prisotintas ilgo laukimo, iššaus slaviškų keiksmų, pykčio ir, galiausiai, nusivylimo sprogimu. Bet nedrąsiai įsijungęs vieno žaidėjo kampaniją ir prie jos praleidęs geras kelias valandas supratau, kad skęsti savo pačio putose neteks ir kad bijoti nebuvo ko. Mano baimė ir abejonės buvo chirurgui būdingu skrūpulingumu pašalinti.

Paskutinis skyrius kapitono Šepardo istorijoje yra jautriausias. „BioWare“ nusitaikė ne į žaidėjų protus, bet kažkur giliau. Rizikinga, bet teisinga. Micheal Bay primenantiems sprogimams ir epinės skalės batalijoms yra atsvaras – emocinė žaidimo pusė, atsispindinti tiek Clint Mansell (Requiem for a Dream, Black Swan, Pi) kurtame garso takelyje, tiek Šepardo išgyvenimuose. Pastarieji paaštrinti to, kad reapers užpuolė ne bet kokią planetą, o pačią Žemę. Žinoma, tai jokiu būdu nesako, kad „Mass Effect“ iš kosminės operos tapo prastute muilo opera, anaiptol, emocingos žaidimo scenos yra natūralios, neperspaustos ir atliktos su derama pagarba veikėjui bei visatai. Sunku pasakyti ar kažką panašaus teko matyti žaidime, galbūt „Metal Gear Solid“ serijoje, bet be tipiško vakarietiško prieskonio, kartais taip skaniai pagardinančio bet kokį mokslinės fantastikos kūrinį. Būtent tokios yra ir „Mass Effect 3“ jautriosios scenos – skanios, lygiai taip, kaip gerame filme. Ar jos patiks priklauso tik nuo žaidėjo nuostatos, tačiau neigti jų profesionalumą ir atlikimo kokybę būtų neteisinga.

Pagirtina ir tai, kad nė vienas iš įgarsinančiųjų aktorių nenukrypsta nuo jiems priklausančių veikėjų charakterių net sunkiuose, jautriuose kadruose. Tai nepalyginus sudėtingesnis darbas nei išrėkti, kad reikia amunicijos kokioje nors įprastoje šaudyklėje, tai veikiau kokybės ir kompetencijos užtarnautas medalis, vienas tų, kuriuos, kaip spalvotą, pompastišką mozaiką ant krūtinės prisiklijavę nešioja generolai. „Mass Effect 3“ po tokia mozaika galėtų pasislėpti. Medalio verta ir žaidime esanti pasirinkimo įvairovė: ginklų tobulinimo galimybės, biotinių galių medžio atsiradimas ir ilgesni dialogai su veikėjais. Ši įvairovė, beje, dar ir saikinga, neįpainiojanti žaidėjo į gilius, klaidinančius labirintus, kaip tą darė „Witcher 2“. Galimybė tobulinti ginklus labai maloniai pagyvina veiklą „Normandijoje“ ir nors per daug įtakos žaidimui nedaro, tačiau padeda tavo veikėjui tobulėti kartu su vis stiprėjančiais priešais. Biotinės galios liko panašios, bet dovanoja daugiau laisvės žaidėjui, nes vos po antros įgūdžių taškų injekcijos į tam tikrą gebėjimą, teks rinktis vieną iš dviejų kelių, kuriuo norėsite tobulinti tą gebėjimą. Taigi, viskas, ko gali norėti išalkusi „Mass Effect“ serijos fano širdis – čia yra. Visa kartu yra nauja, kartu ir jauku, kažkada ankstesnėse dalyse bolavusios skylės bei trūkumai užkamšyti su kaupu ir įvinioti į gražų popieriuką, priimtiną kiekvienam, skanų visiems. Ir lyg to, kad pritraukti naujus žaidėjus nebūtų gana, prieš pradedant žaidimą netikėtai užklumpa pasirinkimo galimybė klausianti kaip norėsite žaisti „Mass Effect 3“, ar kaip senas RPG fanas, ar kaip veiksmo žaidimo mėgėjas, ar vis dėl to, atėjote tik pasižiūrėti istorijos. „Mass Effect 3“ yra žaidimas visiems, tad išmokite dalintis ir per daug tuo nesipiktinkite.

Dėl to, kad šis žaidimas yra visiems, klausimas, ar „Mass Effect 3“ istorija išpildo tas didžiąsias viltis yra neracionalus. Fanai ir pseudofanai visad ras prie ko prikibti, bet bijau, kad benzino, sudeginti „Mass Effect 3“ po „Mass Effect: Deception“ knygos skandalo, neužteks. Naujieji žaidėjai, tikėkimes, be galo džiaugsis atradę kažką, kas visai pagrįstai vadinama „svarbiausia moksline fantastika šiai kartai“, o mes, etatiniai žaidėjai, gražiai atsisveikinsime su viena geriausių žaidimų serijų. Kad visa tai įvyktų, gruntas yra tinkamas: „Mass Effect 3“ istorija yra puiki. Galbūt kartais šalboniška, bet be galo graži, užgaunanti tas stygas, kurios taip ilgai nebuvo sujudintos jokio kito žaidimo. Šepardo surinkta pakalikų kompanija taip pat nenusileidžia užpraeitų metų modeliams (nors daugelis jų taip pat grįžta) ir turi apie ką kalbėti, ką papasakoti. Viskas, kas susiję su Šepardo kelione „Mass Effect 3“ žaidime yra išbaigta ir tvarkinga, tik, perdėtų ir grandiozinių vilčių prispausta bei neadekvačiai apkaltinta tų, kurie nesuprato arba per savo fanatizmo neregystę nesugebėjo įžvelgti to, kas buvo duota.

–

Abejonės ir galimo nusivylimo kartėlis mane kankino vos gavus žaidimą, tad kaip dera tikram eskapistui bei moderniam, šios dienos geimeriui, pirmas dalykas, kurį padariau, tai griebiau žaisti daugelio žaidėjų režimą. Dabar tai atrodo pagirtinas sprendimas, nes be galo teisingas. Daugelio žaidėjų rėžimas „Mass Effect 3“ išpildytas ypač gerai.

Pirmas dalykas, kurį dėrėtų suprasti yra tai, kad „Mass Effect 3“ daugelio žaidėjų rėžimas nėra „Call of Duty“. Čia nemedžiosite savo draugų ar kitų žaidėjų, o vietoje to – būsite vienoje komandoje, kurios opozicija bus geth, cerberus ar reaper priešų bangos. Panašius co-op žaidimus esame jau matė, tačiau „Mass Effect 3“ atveju situacija kiek kitokia. Šarmo čia prideda ir nušlifuota, patogi žaidimo mechanika, plati ginklų bei jų modifikacijų įvairovė ir žaidimo metu besikeičiantys, įdomūs ir nenuvalkioti uždavyniai tavo komandai. Būtent komanda, jos ryšis, veiksmas tarpusavyje, gebėjimas padėti kitam čia yra kertiniai dalykai. Kai viskas veikia, o dažniausiai veikia gerai, pamiršti net apie pasenusias veikėjų animacijas ar mažą žemėlapių kiekį. Kitaip tariant, problemos, kurios ir taip nežymios, yra greit paslėpiamos po paprastu ir patikimu žaidimo malonumu. Kad dažnas taps priklausomas nuo „Mass Effect 3“ daugelio žaidėjų režimo yra aišku, „BioWare“ skrūpulingai surankiojo visus įdomiausius serijos „gameplay‘jaus“ elementus (biotinius įgūdžius, labai padorią priedangos sistemą ir komandinį darbą) ir juose sukrovė čia. Tiems, kurie piktinosi įdėja, kad „Mass Effect“ žaidimas turės daugelio žaidėjų rėžimą galima tik tarti, kad tai joks blogis, o deramai ir kokybiškai išpildytas žaidimo elementas papildantis jo išliekamąją vertę.

–

Jei man būtų liepta prie ko nors prikibti, suleisti dantis į vieną, minkštą ir pažeidžiamą „Mass Effect 3“ vietą, tai veikiausiai būtų žaidimo grafika. Kad ir kaip aikčiočiau žiūrėdamas į įvairias nebulas, žvaigždynus, gražiai žaidžiančias šviesas, turiu pridurti, jog kartais grafiniai varikliai paprasčiausiai pasensta. Tikiu, kad iš „Unreal Engine 3“ išspausti daug jau sunku ir jeigu kažkas stebuklingo būtų įmanoma, tai to kaltininkas tikrai nebūtų „BioWare“, kuriems su techninėmis žaidimų peripetijomis visada nesisėkė. Tačiau kartais „Mass Effect 3“ atrodo beprotiškai senas, ypač – animacijose ir tekstūrose, visa kita yra padoru, o paskutinės žaidimo scenos netgi atrodo gražiai ir įspūdingai.

Gaila, kad „BioWare“ pakišo koją PS3 turėtojams. Pastarąjai konsolei „Mass Effect 3“ pasirodė techniškai sulūžęs, pirmoje misijoje, kurioje veiksmas vyksta žemėje, vidutinis kadrų per sekundę skaičius PS3 konsolės atveju siekia vos 21FPS. Guodžia tik tai, kad velėsnėse misijose situacija kiek pagerėja. Tačiau tai vis vien lieka kaip randas ir taip stigma pažymėtai PS3 konsolei.

Garsas atperka didžiąją dalį trūkumų, kuriuos aukščiau išvardinau. Anksčiau minėtasis kompozitorius Clint Mansell tobulai sutvirtina ir taip efektyvias, galingas scenas ir emocionalius momentus. „Mass Effect“ dar nėra taip gerai skambėjęs. Veikėjų balsai labai natūraliai sutampa su jų povyzomis ar situacijomis, kuriose jiems tenka atsidurti. Jokių neaiškių klaidų ar balso tembro „peršokimų“ kaip „The Elder Scrolls“ žaidimuose nėra, viskas „Mass Effect 3“ yra aukščiausio lygio.

Net ir techninėje žaidimo pusėje galima įžvelgti dideles pastangas pasiekti blizgesį, kartais jų nepakako, bet jos akivaizdžios ir turėtų būti įvertintos. „Mass Effect 3“ kartais atrodo kaip filmas ir to pakanka, tų trumpų ir gražių momentų šis žaidimas pilnas, tad visai nesunku gyventi jų laukiant ir nekreipiant dėmesio į pabirusias ar lūžusias vietas.

Pabaigai

Argi neironiška, kad pinigai, pripažinimas ir visokeriopa sėkmė – varžo? Kad tie, kurie kitą nori matyti laisvą, savo rūpesčiu kuria jam nelaisvę? Argi neironiška, kad viltys, jog „Mass Effect 3“ bus tobulas, geresnis nei bet koks kitas žaidimas, dužo?

Iki šiol negaliu atsikratyti minties, kad dėl kelių „Mass Effect 3“ klaidų bei mažyčių nukrypimų esame kalti mes, žaidėjai: aš, tu, visi, kurie žaidė „Mass Effect“, kurie ieškojo gero ir vežančio, senąją mokslinės fantastikos mokyklą atstovaujančio kūrinio ir jį rado būtent šioje serijoje, tie, kurie besąlygiškai ir liguisto atsidavimo pop kultūrai vedami, įsimylėjo „Mass Effect“ ir savo beprasmiais meilės laiškais taršė forumų lentas, „youtube“ komentarų skiltis ar net „BioWare“ elektroninio pašto dėžę. Visi esami kalti, tad koneveikti kūrėją, „BioWare“, kurios godumą pinigams maitinome, o kūrybinį talentą uždarėmė savo ‚hype‘o‘ ir vilčių kalėjime, atrodo nelogiška. Taigi, nesvarbu ar pykstates su „Mass Effect 3“ pabaiga, techninėmis žaidimo problemomis, kitais nežymiais trūkumais, pasistenkite nepjauti „BioWare“ galvos (jei ji tokią po „Dragon Age 2“ dar turi) ir džiaugtis tuo, ką gavote, o gavote tikrai nemažai.