Jeigu netyčia taip atsitiko, kad užklydote į šią apžvalgą atsitiktinai ir tuo pačiu pasijautėte nei šiaip nei taip, nes prie žaidimo pavadinimo aiškiai matomas trejetas, paaukokite kelioliką minučių susipažinimui su Uncharted: Drake’s Fortune ir Uncharted 2: Among Thieves. Jie tikrai to verti ir verti pamatymo būtent iš tų metų perspektyvos, kuomet šviežiai pasirodė žaidimų lentynose, o ne dabar, kai juos perpardavinėja už grašius. Šiaip ar taip, praėjus keturiems metams po pirmosios dalies pasirodymo, išeina Uncharted 3: Drake’s Deception, kurį, be visų teigiamų dalykų, užgriuvo ir metų našta (kas neišvengiamai atsiliepia praktiškai kiekvienoje ilgametėje žaidimų serijoje). Tačiau trečioji Uncharted dalis meistriškai sugeba nukreipti žaidėjo dėmesį nuo to ir susitelkti ties viskuo, kas iki šiol liko nepasakyta.

Jeigu atvirai, aš jau pavargau visiems pasakoti apie tai, kokie geri yra Naughty Dog ir kaip aš juos ypatingai pamėgau dar nuo PlayStation 2 platformai skirto žaidimo Jak and Daxter. Tikiu, kad šiais laikais daug kas sieja čia studija su kita trilogija – Uncharted. O dar kiti, tikriausiai, sies jau su Last of Us, kuris dabar daugelio labai laukiamas ir jau įvairiais aspektais apkalbinėjamas. Išties, būti tokiam žaidimui kaip Uncharted 3 yra labai sunku, nes lūkesčiai dideli, o tokių ambicingų kūrėjų kaip Naughty Dog noras parodyti kažką naujo – dar didesnis. Bet kažkur tarp viso to pasielieka ir vienas per tik stiprėjantis faktorius – trintis tarp žaidimo ir žaidėjo. Eidamas per visą žaidimą nuo smulkmenų iki pagrindinių dalykų apie visa tai pabandysiu ir pakalbėti.

Dykuma. Kažkaip per tuos keturis metus žaidžiant Uncharted serijos žaidimus kokią akimirką (matuojant metais) pasirodė, kad Naughty Dog bus įsivariusi sau kompleksą dėl galėjimo ir negalėjimo kažko sukurti (arba geriau – atkurti) taip, kad televizoriaus ekrane tai atrodytų autentiška bei įspūdinga. O būtent šios studijos atveju tokio komplekso esminiu šaltiniu galėjo tapti dykuma, nes galų gale juk būtų tekę prie to prieiti: pirmoji dalis vyksta vešliose džiunglėse ir laukinėje gamtoje, antroji daugiausia orientuojasi į sniegynus, o pagrindinis trečiosios akcentas, taip išeina, dykuma. Na, perėjęs Uncharted 3 ir galvoje dar kartą perkramtydamas viską, ką pamačiau, aš drįstu manyti, kad tas kūrėjų kompleksas buvo įveiktas tik iš dalies, nes tos dykumos žaidime yra mažokai, būtų galima netgi sakyti, jog tas dykumos kiekis žaidime yra daugiau simbolinis, nei svarus, todėl tuo pačiu peršasi įkyroka išvada: Naughty Dog visgi pasitaupė ir nesiryžo eiti iki galo (aišku tas netaikoma itin įspūdingam paskutiniam lygiui), bet net ir po viso šio sakinio galima ramiai sutikti dėl vieno dalyko – ši studija nuėjo tikrai gerokai toliau už kitus. Tiesą sakant apie kažkokią galima konkurenciją negali būti nė kalbos!

A, tiesa. Šį kartą žaidimas pasakoja apie smėlio Atlantidą, kurią Neitano protėvis Dreikas buvo atradęs, bet apie kurią, kažkodėl, niekas nieko nežino ir nėra girdėjęs. Na ir, žinoma, šioje dalyje yra aktyviai ieškomas šis prarastas miesas, bet, tenka pripažinti, toli gražu ne taip aktyviai kaip buvo ieškoma El Dorado ar Šangri La pirmojoje ir antrojoje dalyse. Vietoje to čia daugoka dėmesio skiriama veikėjams, jų santykiams, pačioms įvairiausioms situacijomis, o jau užvis daugiausia susistelkiama į tai, kas lieka nepasakyta, arba tarp eilučių. Čia ir yra tas Naughty Dog sugebėjimas gražiai brandinti ir pravesti savo kuriamas žaidimų serijas nuo svaiginančios ir entuziastingos pradžios iki rimto, ilgai išlaukto finalo. Taip, aš dabar manau, kad tokia pabaiga, kokia buvo trečiojoje Uncharted dalyje, laisvai gali simbolizuoti ir kol kas trilogija tapusios serijos pabaigą ir kad tada iš reikalo dar galima bus sukurti nebent keletą priešistorių (kaip antai – Golden Abyss dalis, kuri, tikiuosi, po kažkiek laiko pasirodys ir PlayStation 3 konsolėje).

Pradėjus pokalbį apie santykių tarp pačių veikėjų prasmę ir kiekį, reikalinga pažymėti, kad kūrėjai trečiajai daliai sėkmingai sugynė visus pamėgtus pirmos bei antros dalių herojus ir dar sėkmingiau pridėjo naujų. Taip, čia saikingai gaunama pasidžiaugti Kloja ir labai saikingai Elena – turbūt kiekvienam pagal skonį. Nemažai dėmesio šį kartą skiriama Viktorui Salivanui ir jo bei Neitano Dreiko pažinčiai (Uncharted 3 gauname pavaldyti netgi mažąjį Neitaną!), o dar daugiau – seniems jų priešininkams Marlow ir Talbotui. Tiesą sakant ši dalis ir prasideda nuo to, kaip Dreikas su Salivanu lyg alkaną liūtą išjudina labai fatališką Viktoro jaunystės laikų moterį Marlow ir jos ištikimą pakaliką Talbotą. Vėliau dėl to tenka gailėtis, nes naujieji herojų priešai disponuoja kur kas galingesne jėga bei finansais nei galima buvo tikėtis. Apskritai žaidimo eigoje išaiškėja daug nemalonių paslapčių ir šiokių tokių išdavysčių, dėl ko pilnas žaidimo pavadinimas įgauna tik dar daugiau svorio. Tiesa, labai sveikintinas kūrėjų žingsnis slypi tame, kad šį kartą pagrindinis piktadarys žaidime – moteris, panašiai kaip ir paskutiniame filme apie kitą nuotykių ieškotoją, Indiana Jones and the Kingdom of the Crystal Skull. Tikrai reikalingas posūkis, o be to puikiai dera su patamsėjusia bendra žaidimo nuotaika. Čia gi prasiskverbia ir žmogiškos vertybės, kurių, sakyčiau trūkdavo anksčiau: pagrindiniai veikėjai dažnai pavargsta, ima abejoti vienas kito bei savo motyvais, tik per plauką išvengia mirties ir ryškiau tuo džiaugiasi, vertina kiekvieną rasta ar pamestą smulkmeną ir t.t. Tikrai galiu drąsiai pasakyti, kad Uncharted, kaip žaidimas, tapo organiškesnis, ypač savo ir taip neblogo naratyvo prasme.

Paprastai žaidimus apnyksta labai įkyri monotonijos problema ir įvairūs kūrėjai ją sprendžia pateikdami savo žaidėjams kuo skirtingesnę lygių bei paties žaidimo proceso paletę. T.y. žaidžiant tenka ne vien šaudyti (jeigu tai šaudyklė), bet ir pavairuotįi kokį nors transportą, žaidimo eigoje susidurti su kokiais nors privalomais, bet originaliais mini žaidimais, netikėtai apsilankyti kokioje nors vietovėje ir t.t. Kalbant atvirai, Uncharted 3 to visai nereikia, nes jis sugeba įtraukti ir žaidžiant net nekyla noras bent trumpai pailsėti ar atidėti dienai kitai žaidimą į šalį. Bet maža to, kad įtraukia, žaidimas dar sugeba priversti žaidėją norėti surinkti visas 100 relikvijų bei bent jau pamėginti sužaisti žaidimą Crushing sudėtingumo lygiu. Aišku, yra ir čia šiokių tokių bandymų primaišyti įvairovės, kaip antai pasijodinėjimas žirgais, bet jis vis tiek daugiau jau kūrėjų nustatytas ir surežisuotas nei leidžiantis eksperimentuoti, kaip kad, pavyzdžiui, Assassin’s Creed: Brotherhood jodinėjimas. Dar čia pasitaiko tokių vietų, kur lyg ir būtinai reikėtų sėlinti, bet nori nenori Uncharted serijos mechanika niekada nebuvo pakankamai gerai pritaikyta sėlinimui, tad galima tikėtis negailestingų susišaudymų kaip baudos už tai, kad nepavyko taip nuoširdžiai mėgintas sėlinimas. Na, už tai su susišaudymais čia nei didesnių, nei mažesnių problemų nekyla – dalintis kulkomis su žaidime išmėtytais priešininkais smagu ir nesudėtinga, o padori ginklų įvairovė įgalina žaidėją dar ir išmėginti įvairias taktikas. Granatos čia kaip visada žino savo vieta, bet kartais erzina tas mėtymasis jomis pirmyn-atgal. Kur nors šalia nukritus priešų granatai, Dreikas galės ją stverti ir mesti atgal, bet tik tuo atveju, jei laiku nuspaus trikampį. Na, lyg ir nieko, bet didysis erzelys prasideda, kai tu žaisdamas planuoji, kokiu būdu reikės atsišaudyti prieš dešimtį kareivių, o čia tau po kaire ir po dešine viena po kitos nusileidžia granatos. Ir svarbiausia, kai Dreikas paleidžia jas atgal, kartais tą padaro visiškai pro šalį, o nustatyti tą tikrąją kritimo trajektoriją prie tokių salygų yra sunku, nors ir šiaip ne visada aišku, ką ir kaip reik daryt, jei nori kad atgal priešui atmesta granata nukristų būtent jam ant galvos, o ne ant kokio kairėje esančio pastato stogo.

Dar žaidime tenka visai dažnokai pamankštinti kumščius ir kojas mušantis vienas prieš vieną kovose. Na, žiūrint bendrai, jos tikrai nėra kažkas įspūdingo, o pačioje eigoje netgi įgrįsta, bet savotiškam prasiblaškymui tinka. Tik labai blogi ir Naughty Dog reputacijai visai netinkantys šiuo atveju yra du dalykai: per dažnai pasikartojantys dideli priešai, kurių visų kovos animacijos yra identiškos ir tas pats apskritimo mygtukas, kuris žaidime skirtas ir tam, kad pagriebtum už atlapų prieš ir tam, kad darytum kūlverstį. Tai turbūt nereikia nė sakyti, jog kiekvieną kartą, norint verstis per galvą į saugią prieglaudą ir kuo toliau nuo snaiperio taikiklio, būtinai bus už atlapų suimamas eilinis priešas, kuris lyg tyčia išlys priešai nosį būtent tam, kad Dreikas jį sugriebtų ir būtų nukaltas snaiperio. Tačiau nepaisant šių problemų, kovos vienas prieš vieną atrodo padoriai ir tikrai gali būti, t.y. bendro žaidimo tempo negadina, o iš konteksto taip pat neiškrenta.

Uncharted 3, kaip jau įprasta, sudaro 22 skyriai iš kurių tam tikros vietovės padalintos į keletą didesnių skyrių. Žodžiu, šį kartą, be jokio perdėto hiperbolizavimo galiu pasakyti, kad žaidime puikiai perteiktos pateiktos vietovės ir viskas dar labiau pritempta prie šiandieninio pasaulio. Veikėjai laksto, siaubia ir griauna Prancūzijos pilis, truputį panaikina Siriją (lyg ten trūktų konfliktų), o pačiam Dreikui tenka itin įspūdingi ir sunkūs iššūkiai moderniose laivų kapinėse ir toje pačioje dykumoje. Ne, tikrai, nemeluodamas sakau, kad detalių gausa paskiruose lygiuose ir kiekvienas aplinkų blokas žaidimo skyriuose yra kaip atskiros autonominės respublikos, užprogramuotos nustebinti ir nebepaleisti žaidėjo iš savo gniuažtų. Turbūt dėl to ir norisi perėjus skyrių, tuoj pat jį žaisti vėl. Kuo dar Uncharted 3 patraukia ir maloniai pradžiugina, tai lyg ir bandymas pamaišyti pirmos ir antros dalių įspūdžius bei stilių tarpusavyje. Trumpiau tarius tai, kas buvo gražiausia ir geriausia pirmoje dalyje, kūrėjai atsargiai išima ir perkelia į trečią, tada viską užpila antros dalies „draivu“ ir visomis naujovėmis, o galiausiai tai, kas iš to išėjo, apjungia su visa nauja medžiaga, sugalvota trečiai daliai ir dar prideda gerokai tamsesnę, liūdnesnę atmosferą, kuri taip ir persekioja ikandin visą žaidimą. O ir šiaip, kaip bebūtų keista, šį kartą daugiau paslapčių, emocijų ir žavesio savyje talpino pagrindiniai žaidimo veikėjai, nei ta niekam nereikalinga smėlio Atlantidos paslaptis. Jau vien tai labai sužavėjo ir keistai nustebino – ar tai tam tikra prasme buvo lyg pasiruošimas Last of Us žaidimui?..

Žodžiu, artėja Šv. Kalėdos. Manau, kad Uncharted 3: Drake’s Deception yra puiki proga pasidovanoti sau šventę ir bent jau kurį laiką jaustis labai gerai. Taip, yra žaidime ir kabliukų, bet jie ilgainiui pasidaro tokie neregimi ir nejuntami, kad kam apskritai apie juos bešnekėti? Prisimenu, kad pirmoje dalyje buvo visiškai nurautų ir originalių, todėl įsimintinų emocionalių video intarpų. Va būtent tokių aš pasigedau antroje dalyje (joje jeigu emocionalus – tai tada banalokas, jei originalus – tai ne emocionalus), užtai Uncharted 3 jų gavau tiek, kad su kaupu užteks dar porai metų. Ir neslėpiu savo vilčių, kad bent jau pusę tiek emocijų, kiek patyriau žaisdamas trečiąją Uncharted dalį man padovanos naujasis Tomb Raider. Bet tai jau, tikiuosi, kita istorija…