Kaskart rašant apie vieną ar kitą žaidimą, ieškai kokių nors asocijacijų, kurios padėtų nuspręsti, žaidimas geras ar blogas. Na, ne tai,kad asocijacijų, kiek kokių nors kriterijų, kurie padėtų apsispręsti. Kaip surasti kokią nors normalią ribą žaidimui, kuris yra RPG žaidimų parodija?

Kurį laiką sėkmingai žaidžiau visiems visai nežinomus žaidimus iš GamersGate parduotuvės. Atrodo, kad bandžiau savo ribą – kiek mano protas gali patempti? Pradėjau Hariu Poteriu. Labai patiko. Tada ėjo Max and Magic Marker, Aveyond. Visi buvo puikūs. Tai sugriovė mano stiklo pilį, kuri laikės ant pamato, kad žaidimai turi būt gražūs, jei nori smagiai juos sužaisti. Tačiau po to, kai teko išbandyti Oh My Prince, mano protas galutinai užpyko ant manęs, dėl visų tų permainų, kurios absoliučiai pakeitė gero žaidimo sampratą. Aveyond įrodė, kad grafika nėra svarbiausa. Max and Magic Marker pamokė, kad žaidimui istorijos nebuvimas nėra labai didelė kliūtis, norint jam smagiam būt. Oh My Prince sugriovė ir tą, ir tą koncepciją, tad protas griežtai sakė NE dar vienam nežinomam žaidimui.

Mek išklausė mano skundų ir pasiūlė išbandyt Grotesque Tactics. Na, žaidimas nežinomas. Google nieko įdomaus taip pat nemetė. Kol galiausiai pamačiau, kad mūsų lietuviškas portalas alfa.lt turi straipsnį apie šį žaidimą! Pasirodo, jis nėra jau toks nežinomas,kaip kad aš galvojau. Ypač suviliojo tai, kad buvo skelbiama, jog tai linksmas žaidimas, šaržuojantis kitus RPG kūrinius. Kodėl gi ne?

Iš tiesų, jau nuo žaidimo pradžios žaidimas sutaiko Tave su faktu, kad čia tikrai bus parodija. Nežinau, gerai tai ar blogai. Dabar taip ir sukasi mintis: Ar šaržuojamas žaidimas gali būti geras? Šaržas, parodija – gi koks nors nevykusio dalyko išpūtimas, kad matytųsi blogos savybės. Išeina, kad žaidimas yra surinktas vien iš RPG šiukšlių. Todėl net suprast dorai neįmanoma, ar kai kurie užknisantys dalykai Grotescue Tactics buvo iš kito žaidimo paimtas niekinis dalykas, ar pačių kūrėjų klaida.

Labiausiai šiame žaidime man nepatiko… Dialogai. Velniškai ilgi dialogai. Kuriuos nori kuo greičiau prasukti. Vien dėl to nerimsti. Gal ir nieko būtų daug kalbų, jei jose kas nors naudingo pasakyta būtų. Tačiau ten pasakojimi bereikšmiai dalykai, kuriuos prasukus prasmės neprarasi absoliučiai. Pačioje pradžioje net sunku sukoncentruoti dėmesį, kad išklausytum pagrindinis istorijos, kuri prigrūsta begalinių verkšlenimų.

Mat šiame žaidime pagrindinis veikėjas – emo berniukas Dreikas, kuris susimauna per karo akademijos stojamuosius egzaminus, neįveikęs kelių grybų. Gal dar nieko būtų, tačiau pasirodo, kad jis vienintelis sugebėjo jų neišlaikyti. Todėl veikėjas nusprendžia užbaigti savo gyvenimą ir įkristi į milžiniškų grybų būrį. Lemiamą akimirką pasirodo keli kareiviai ir nenugalimas, pat kiečiausias ir galingiausias Šventasis Įsikūnijimas (Holy Avatar). Na, gal ne toks jau ir nenugalimas. Pasirodo,kad Šlovės Žemė (The Land of Glory) buvo užimta Tamsiosios Bažnyčios (Dark Church), o jis, Šventasis Įsikūnijimas, buvo pirmą kartą įveiktas! Visi, kurie tądien išlaikė egzaminą dabar jau mirę,o Tu esi vienintelis likęs karys. Tavo vieno rankose yra Žemės likimas. Visoje Karalystėje liko tik blogi padarai, tūnantys giliuose požemiuose, o baisiausias, žinoma, yra moteris.

Pradžia yra tikrai tokia klišė. Velnias,na kad ir kaip žiūrėsi, nieko gero man čia nėra. Ir ne tai, kad vien istorija kliūna, tačiau ir kovos sistema kažkokia keista, neaiški. Gal būtų ji ir visai nieko, tačiau kol išsiaiškini, kaip kas vyksta, praeina daug laiko. Pačią mechaniką sunku perprasti. Gana ilgai sėkmės dalyku laikiau ėjimo perleidimą savo kompanjonui bei patekimą iš vienos vietos į kitą, mat misijos pradžios yra gana neaiškios. Meluočiau, jei sakyčiau, kad visai niekas nepaaiškinama. Esmė atskleidžiama kilometrinio ilgio dialoge, kurį skaitant,nori ar nenori, galop prarandi normalią koncentraciją ir tiesiog prasuki eilutes, kad galėtum greičiau kažką daryti, todėl ir atrodo, kad kažko trūksta.

Kažkaip įsivaizduoju, kad jau pačioje pradžioje žaidimas turi užkabinti. Prakratyt Tavo pasaulį taip, kad nenorėtum išeit iš to sukurto pasaulėlio. Grotesque tactics pradžia ir yra silpniausia vieta. O jau kai susidarai nuomonę, kad žaidimas yra š, tai jau sunku tada Tavo pakeist nuomonę, nebent kažkas magiško atsitiktų. Deja, šioje komedijoje jokių Hario Poterio prisilietimų burtų lazdele nebus. Eigoje istorija tampa įdomesnė, tačiau tai neatperka absoliučiai nekokybiškos pradžios. Net jei ta pradžia kūrėjai ir norėjo atskleisti kokį nors mirtinai prastą RPG žaidimų bruožą.

Tačiau būtų man nuodėmė, jei nepakalbėčiau apie vienintelį stiprų pliusą šiame žaidime. Grafika. Taaaip. Ji tikrai stipri. Visada buvau tokia, kuriai gera grafika yra labai svarbi žaidime. Čia ji yra žiauriai faina, miela. Turbūt buvo vienintelis dalykas,kuris mane ypač patraukė.

Šiaip žaidime visokių bajerių yra, ypač sušaržuoti yra pagrindiniai veikėjai. Kad ir tas pats žiauriai arogantiškas Holy Avatar sukurtas paveikslas arba mažasis emo berniukas Drake. Tačiau nė vieno iš tų charakterių Tu neįsimylėsi taip, kad norėsi ir toliau žaist su juo.

Turbūt tai keistai skambės prie žaidimo-parodijos, tačiau kūrinys yra lėkštas. Nieko naujo tikrai nerasi, o tai, kas turi būt juokinga, bus padaryta kažkaip monotoniškai. Kyla jausmas, kad tai jau matyta. Tad daug naudingiau praleisit vakarą, jei Grotesque Tactics praslys Jums pro akis, o tiesiog pasiimsit kokybišką RPG stiliaus žaidimą.

„Grotesque Tactics: Evil Heroes apžvalgai pateikė skaitmeninė žaidimų parduotuvė GamersGate!“