Aš žengiau metaliniu pagrindu aikštelės link. Atrodo, kad buvau pramogų parke. Tačiau, čia nebuvo smagu. Viskas buvo apleista ir tamsu. Tik manasis žibintuvėlis kažkiek gelbėjo. Ant suoliukų gulėjo iškruvinti triušių kostiumai. Kai kur ant pagrindo žiojėjo ertmės, o aplinkui metaliniuose narvuose kabėjo lavonai. Savo gležnomis rankomis užčiuopiau peilį. Jau už pirmų vartų mane pasitiko ordos išsigimėlių, aplinkui mėtėsi kruvinos lovos, aš tikriausiai atsidūriau pragare… Supratau, kad turiu kuo greičiau iš čia nešdintis. Pasukau laiptų link, iš kažkur atsklido riksmai ir dejonės. Kai užlipau, žengiau traukinio bėgiais ir…

1999aisiais metais japonų kompanija Konami „Team Silent“ pasauliui pasiūlė tikrą konsolių pragarą, alternatyvą to meto horror žanro lyderiui „Resident Evil“, psichikai pavojingą žaidimą „Silent Hill“. Aišku, didumai tų laikų geimerių jis pasirodė baisus, nepriimtinas ir gal būt atstumiantis. Tačiau, kitai, kur kas mažesnei daliai žaidėjų SH patapo favoritu. Dusinančios, kraujais užpiltos aplinkos, groteskiški padarai ir mistiškas rūkas. Žaidimas kurį žmonės bijojo žaisti, bet žaidė, nes jis buvo geras. Toks geras, kad Konami išleido dar vieną, dar geresnį „Silent Hill 2“, kuris ant to pačio, tik nupoliruoto pagrindo žengė kiek kitaip ir pateikė mums visiškai naują istoriją apie atpildo ieškojimus. Lygiai už dviejų metų, Konami subtilaus siaubo ištroškusiems išleidžia jau trečiąją frančizės dalį.

Pirmojoje žaidimo dalyje mes turėjome susidurti akis į akį su kraupaus miestelio kultu, tuo tarpu antrojoje mes pasinėrėme į visiškai naują istoriją, kur visi kulto reikalai buvo užmiršti. Šioje dalyje mes vėl sugrįšime prie kulto. Kūrėjai prieš žaidžiant šį žaidimą primygtinai prašo padėti kuo toliau nuo kompiuterio (ar konsolės) aštrius daiktus, bei vaistus. Maža ką sau gali pasidaryti nuo žaidimo apkvaišęs žaidėjas…

Tai tebuvo sapnas. Kurgi, greičiau tikras košmaras. Aš atsibudau kavinėje. Kažkur tolumoje dar buvo girdėti žmonių balsai, iš už lango į mane blieskė ryškiai raudona saulė. Dar gerai nesuvokiau, kas dedasi. Rankose užčiuopiau tėvo dovanotą papuošalą. Man nebuvo baisu, nes žinojau, kad visuomet su manimi bus dalelė mano tėčio. Bet patikėkit manimi, aš tikrai nežinojau, kas manęs laukia…

KAS DINGO IR PASILIKO

2001 metais pasirodžiusi antroji serijos dalis mums siūlė beveik tas pačias aplinkas, kaip ir pirmoji. Tik gražesnes, ne plaukiojančias. Kaip matome, „Konami“ tai suprato, ir, kad serijos neužsmaugtų monotonija, trečiąją dalį iš esmės pakeitė. Visų pirma, pakeitė protagonistą. Tiksliau, įpaišė merginą vardu Heather (nors tai ir nėra jos tikrasis vardas). Jauną, užsispyrusią, nelabai žmonėmis pasitikinčia, aštrialiežuvę… būtent tokią būtybę mes ir valdysime. Sakyčiau, čia buvo labai drastiškas sprendimas. Bet jis išdegė. Ir to pakanka. Be jos žaidime sutiksime detektyvą Dauglą, kuris kulto užsakymu turi surasti Heather, jis žino daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Taip pat sutiksime keistąją šventikę Claudia, kuri man labiausiai įsiminė iš visų personažų. Ji priklauso „Silent Hill“ kultui. Kalba nedaug ir mįslėmis. Vaikšto basa. Rengiasi tik juodai, ir kažko nori iš Heather. Bei Vincentą, kuris irgi pasirodys kažkoks trenktas.. Apskritai galiu pasakyti, kad visi keturi žaidimo veikėjai yra tikros asmenybės. Su savais bruožais, ydomis bei paslaptimis. Pokalbiai su kiekvienu iš jų bus labai įdomūs ir intriguojantys. Galima būtų parašyti knygą.

Iš praeitų dalių žaidime išliko serijai būdingi: žibintuvėlis, alergiją nuo monstrų turintis radijas, truputį patobulintas „game-play’us“ (nuo šiol norėdami pažaisti žaidimą, neprivalėsite laužyti pirštų klaviatūra, arba taupyti pinigų pulteliui. Kūrėjai integravo pelės valdymą, kuris palengvina žaidžiant. Tiesa, kameros užkritimų neišvengta..), bei tamsios, labai tamsios aplinkos (pasitaikys vietų, kur be žibinto apšviesto ploto daugiau nieko ir nematysit). Ech, ir vos nepamiršau paminėti rūke skęstančio miestelio…

„Sveiki atvykę į Tyliąją Kalvą!“

Kuo toliau, tuo „Silent Hill“ serijoje rečiau lankomės pačiame Tyliosios Kalvos kurorte. Čia mes jame apsilankysime tik nuo žaidimo vidurio, ir gausime po jį pasibastyti (o tiksliau, ieškoti tam tikros įstaigos) tik du kartus… Iki tol apsilankysime prekybos centre, metro stotyje, požemiuose, ofise, bei savo namuose. Turiu pasakyti, kad aplinkos yra rimtai įtaigios ir kraupios. Vėliau apsilankysime ligoninėje (kaip gi be jos „Silent Hill“ žaidime?), atrakcionų parke ir bažnyčioje. Šita teksto vieta neapsieis be mano pagyrų. Žaidimas sugebėjo išlaikyti seną gerą atmosferą. Mes ir vėl bijosime klaidžioti tamsiuose koridoriuose, nuolatos girdėsime nepaaiškinamus garsus, bei visuomet jausime kažkokį keistą, nepaaiškinamą nesaugumo jausmą, lyg koks nors velnias visada sektų iš paskos…

„Silent Hill“ pasaulyje egzistuoja dvi realybės. Normali realybė, tai kas mane visuomet žavėjo SH serijoje – viskas apleista, aptrupėjusios sienos, nusilupę dažai, aplink veik nė gyvos dvasios, tamsa ir šiurpinanti, nieko gero nežadanti tyla. Bei kita, alternatyvi realybė, kuomet viskas aplinkui pasikeičia iš esmės, ten kur buvo siena, dabar gali būti grotos, o už jų prikabinti lavonai, arba visas pragaras. Durys, kurios buvo užtrenktos, dabar gali būt atidarytos ir atvirkščiai. Įdomu tai, kad iš normaliojo pasaulio į alternatyvųjį persikelsite realiu laiku, galima pamatyti kaip viskas keičiasi, tikrai įspūdinga.

Viskas ištepta krauju, mėtosi invalidų vežimėliai, į trasą išeina rinktiniai japonų nesveikos fantazijos sukurti freak’ai, kurie čia kaip visada nemalonūs. Gigantiškas Closer, su savo dviem milžiniškom rankom, stingdantis iš baimės Numb body, kruvinais bintais aprištas šuo, su per pus perkirsta galva, nuolat besisukanti ir erzinanti švytuoklė, Insane Cancer (Pamišęs vėžys), kuriam nebaisus joks švinas, siurbikas, skrupulinga medicinos seselė, kuri šioje dalyje sukurta itin kraupiai, dabar ji galės į jus taikytis su revolveriu..

Žudyt juos visus čia neišeis. Dažniausiai truks amunicijos, o jos daug ir nerasit. Ilgainiui išmoksit šaudyti ar daužyti juos tik tada, kaip jie jums užstos kelią kito kruvino koridoriaus link.. Kūrėjai šioje dalyje visai pasistengė su bosais. Kai žaidžiant „Silent Hill 2“ į jūsų baisiausius košmarus pateko Piramidgalvis, čia jūs susidursite su milžinišku kirminu, greituoju misionierium, su savo alternatyvia versija, ir netgi prikeltu Dievu.. Nors tai ir nėra visi žaidimo bosai, patikėkit manim, jie tikrai baisūs, bei įsimenantys.

Ginklai, kaip ir visose „Silent Hill“ serijose išlieka panašūs. Peilis, pistoletas, vamzdis, šratinis šautuvas.. Taip pat yra įdomesnių dalykėlių, kaip kuoka, katana, elektro šokas ir automatas. Pasiruoškite nuolatiniam šovinių trūkumui, ech kaip man tai nepatiko.. Žaidime dažniau naudosite šaltuosius ginklus, nei šaunamuosius, dėl tos pačios priežasties. Ir būtent dėl to, adrenalino (ir siaubo) kiekis ženkliai padidės. Tie nesiliaujantys riaumojimai, slegiantis fonas.. Viskas taip užguls, kad ekrane nelabai ką ir matysite. Tobulas apkvaišinimas.

„Tylioji Kalva yra gana mažas kurortinis miestelis

prie ežero kranto.

Mes džiaugiamės turėdami jus,

Trumpam pabėkite nuo savo užimtų

tvarkaraščių ir mėgaukitės gražiomis, bei ramiomis

atostogomis čia.“

KULTAS

Kalbant apie „Silent Hill“ serijos žaidimą, niekaip neišeina nutylėti apie istoriją ir siužetą. Tačiau, kai pradedu apie tai rašyti, negaliu sustoti. Noriu papasakoti viską. Ir taip negaliu išvengti ‘spoilinimo’. Šį kartą nusprendžiau apsieiti be visų bereikalingų išvedžiojimų. Galiu pasakyti tik tiek, kad „Silent Hill“ 3 yra savotiškas pirmosios dalies tęsinys. Mergina Heather nėra nesusijusi su kultu, tiesa, kodėl būtent 17 metų jai „nušvito“ praeitas gyvenimo etapas, neaišku. Gal dėl to, nes prieš 17 metų įvyko didžioji katastrofa, Haris Meisonas nužudė Dievą, o Heather tikslas bus vėl jį nužudyti. Tiesa, kodėl miestelis pasirinko būtent ją, nesakysiu.

„Eilė po eilės nuostabių senų namų,

pasakiškų kalnų kraštovaizdžio, ir

ežero, kuris demonstruoja skirtingų pusių

savo grožį per visą dieną,

nuo saulėtekio iki vėlaus vakaro ir saulėlydžio.“

TAI, KAS SLYPI TARP TYLOS

Serijos kompozitorius Akira Yamaoka (ypatingai sužibėjęs antrojoje dalyje) SH3 sukūrė ne mažiau įspūdingas kompozicijas. Šios dalies originaliame garso takelyje, galime išgirsti Mary Elizabeth McGlynn vokalą keliose kompozicijose, kurios skambės žaidimo metu. Jos balsas pasakiškas. Tai išties genijų darbas. Muzika atlikta profesionaliai. Dramatiškos, kvapą gniaužiančios kompozicijos. Įsijungi, užsimerki, ir jautiesi lyg kitame pasaulyje. „Silent Hill“ pasaulyje. Nesistebiu, kad didžiąją dalį SH3 ost’o mes girdėjome ir filme. Šias kompozicijas rekomenduoju paklausyti net ir tiems, kuriems „Silent Hill“ serija yra ne prie širdies. Kalbant trumpai, „Silent Hill“ frančizės muzika yra geriausia, ką galime išgirsti žaidimuose.

MODELIØ ARCHITEKTÛRA

Gali pasirodyti keista, jog pirmiau parašiau apie garsą o tik po to griebiausi aprašinėti vaizdą, tačiau taip jau yra, kad muzika šiame žaidime užima kažkiek didesnę dalį. Tačiau, niekaip negaliu sakyti, kad grafika čia nieko nereiškia. Jei atvirai, ji užgniaužia kvapą. Ypač sužibėjo modeliai. Veikėjai sukurti fantastiškai, animacijai tiesiog nėra lygių. Visos veido išraiškos, minos vertos medalių. Rankų bei galvos judesiai taip pat. Nejučiomis pradedi save tapatinti su Heather, ima atrodyti, kad pats į viską panašiai reaguotum, jei atsidurtum jos kaily. Realistiškumas visuose modeliuose veržiasi per kraštus. Ką jau kalbėti apie monstrus. Velniškai įtikinantys padarai, „nulaižyti“ iki paskutinio skutelio. Čia reikia dėkoti „Konami“ modelių dizaineriui. Jis stulbinamai atliko savo darbą. 2001 metais „Silent Hill 2“ visus apstulbino grafikos detalumu ir vizualine kokybe. „Konami“ triumfavo, niekas iki tol nebuvo matęs tokių realistiškų modelių. O štai 2003iaisiais išleistas SH3 vėlgi padarė triumfą. Suraskite kitą tų metų žaidimą, kurio grafika prilygtų SH3. Yra žmonių, kurie sako, jog „Silent Hill 4: The Room“ dalies grafika prastesnė už „SH3“.

TAI, KAS NEBUVO PAMINËTA

Žaidimas, kaip ir kitos „Silent Hill“ dalys turi kelias pabaigas. Logiškas tik dvi. T.y. normalią ir blogą. Ir vieną animacinę. Perėjus žaidimą vieną kartą, jūs galėsite išvysti tik normalią pabaigą, žaidžiant antrą kartą, galėsite rinkti taškus kitoms. Taip pat, kai pereisit žaidimą atsirakins kostiumai, kurių kodus galima rasti internete. Tikrai paįvairina žaidimą žaidžiant n-tąjį kartą Tiesa, labai nustebau dėl to, kaip action ir riddle sunkumo lygiai įtakoja žaidimą. Žaidžiant easy/easy lygiu nesutiksite daug monstrų, galėsite negalvodami greitai pereiti žaidimą, tiesa, prarasite įdomumo. Tačiau, žaidžiant normal/normal lygiu viskas kiek paaštrės. Žaidimas taps labiau realistiškas. Pvz.: Heather pradės užsitaisinėt ginklus, ko nedarydavo easy režime, taip pat galėsite nukristi į prarają, beje, normal lygiu ir alternatyvioji realybė jus užklups kur kas dažniau, kas tuo pačiu yra įdomiau. Taip pat, riddle lygis kels arba nuleis mįslių sudėtingumą. Pasitaikys tikrai nelengvų užduočių.

Nors žaidime yra visai protingai išdėstyti save-point’ai, PC versijoje jūs galėsite išsisaugoti bet kurioje vietoje, kas labai palengvina, bet atima dalį intensyvumo.

„Tylioji Kalva pažadins ir

užpildys jus taika ir gėriu.

Tikimės, kad jūsų praleistas laikas čia,

bus malonus ir jūsų atsiminimai liks

amžinai.“

„Silent Hill 3“ visumoj yra tikrai stiprus vidutiniokas. Nepaisant šiek tiek bukos istorijos, ir trumpos žaidimo trukmės (galima pereiti per kelias valandas), jūs spėsite aplankyti pačias kraupiausias vietas video žaidimų istorijoje. Kiekviena lokacija kupina baisių, šlykščių, dar velniai žino kokių vietų. Buvo laikas, kai SH3 visi vadino baisiausiu visų laikų žaidimu. Įtariu, laikai pasikeitė, tačiau jis ir šiandien atrodo kraupus ir mistiškas. Be abejo, primygtinai rekomenduoju jį visiems horror žanro fanatikams, jei kas nors iš jų vis dar yra nežaidę SH3 ar išsiilgę paslapčių. Šis košmaras jūsų laukia…