Prieš sėsdamas rašyti apie „Sorcery“ gavau išspręsti dilemą — kaip jį vertinti? Žinia — „Sorcery“ buvo sukurtas tam, kad pademonstruoti „Move“ tinkamumą „core“ kategorijos žaidimams, tačiau tuo pat metu jis visai šauniai įsipaišo ir į padoraus „nuotykių“ žaidimo rėmus. Išmetę „Move“ valdiklį ir pritaikę valdymą standartiniam pulteliui, gautume nuotaikingą nuotykį apie magiją. Ne tobulą ir blankoką žaidimą, bet tuo pat metu ir kažką nesulyginamai geriau, nei daugkartiniai bandymai užgaulioti Hario Poterio visatą.

Dilema išsisprendė savaime kai prisiminiau, kad be „Move“ valdiklio „Sorcery“ nepažaisi, tad ir auditorija susiaurėja. Man belieka atsakyti į du klausimus:

1) Ar verta pirkti „Sorcery“ jei „Move“ jau turit?
2) Ar verta pirkti „Move“ dėl „Sorcery“?

Prieš pateikiant atsakymus — 1185 žodžiai apie šį, daug kartų atidėtą ir tikrai labai lauktą stebuklą.

Iš esmės „Sorcery“ tėra dar viena šiuolaikiška, airių mitologijos motyvais paremta, stebuklinė pasaka. Istorija kur išgalvotame pasaulyje susiduria moderni paaugliška elgsena ir tūkstantmečius menanti magija. Jaunas burtininko mokinys Finnas trokšta kuo greičiau „rišti“ mokslus ir tapti epiniu burtininku. Tikėdamas, kad senasis pirdyla tyčia varžo jo talentus, Finas tik gavęs progą, stengiasi kišti savo nosį kur nereikia. Šioje vietoje jam talkina ir senojo burtininko katė Erlina. Ji kalba žmogaus balsu ir nuolat traukia jaunėlį per dantį, kas natūraliai paskatina jį elgtis dar kvailiau ir neapdairiau. Žodžiu vieną dieną jiedu peržengia saugaus žaidimo ribas ir pastumia pasaulį pražūtin, o save kelionėn siekiant išgelbėti tiek savo, tiek likusio pasaulio kailį.

Erlina yra nevaldoma ir labai magiška veikėja, sukurta pagal klasikinę nuotykių žaidimų formulę. Ji sekioja iš paskos, tačiau niekada nepasiklysta ir nesimaišo po kojomis, ji nuolat komentuoja įvykius ir dalina patarimus jei užstringam. Skirtingai nei daugelyje panašių žaidimų ji yra kur kas patrauklesnė ir geriau išpildyta nei pats Finnas. Didžiąja dalimi dėl to kaltinčiau puikų balso aktorės darbą, neprisimenu kada žaidime girdėjau tokį tyrą ir natūralų juoką kaip jos. Žodžiu, kaip jau patys supratote, viskas paremta klišėmis, tačiau tos klišės perteiktos kokybiškai, padailintos meistriškais talentingų žmonių potėpiais.

Žaidimo eiga 50/50 pateikiama žaidimo variklio perteiktais vaizdo intarpais ir dramatiškesnius įvykius atpasakojančiais filmukais, kurie… Eilinį sumautą kartą pateikti it knyga! Na kiek gi galima?! Industrija jau ima atvirai piktnaudžiauti nežinia kada ir nežinia kodėl nubudusia žaidėjų meile komiksams.

Aišku „Sorcery“ vaizdo intarpai labiau primena interaktyvių pasakų iliustracijų mišinį ir yra padaryti gražiai, bet kiek apmaudu dėl to, kad į tos knygos puslapius papuola būtent tie momentai, kuriuos norėtųsi regėti žaidimo pasaulyje.

Pats žaidimo procesas artimas klasikiniam veiksmo, nuotykių žaidimui, skirtumas tik tas, kad čia naudojamas valdymas judesiu. Kadangi mes visiškai laisvai ir savarankiškai judam po aplinką, žaidžiant reikės ir „Navigator“ valdiklio, ar šonu laikomo standartinio PS3 pultelio. Pagalbinis pultelis skirtas judėjimui, kameros valdymui (tiksliau jos centravimui Finui už nugaros) ir skydo būrimui. Visa kitą atliekama naudojant „Move“ pultelį ir štai čia prasideda visas smagumas.

Nenuostabu, kad kūrėjai pasirinko magišką temą, nes „Move“ pultelis iš ties idealiai tinka burtų lazdelės rolei atlikti. Lengvais rankų judesiais kylojame kelią pastojančius riedulius, remontuojame tiltus, kaišiojame magiškus raktus į spynas ir nors dauguma šių scenų yra kontekstinės, jos dėl to nėra mažiau žavios. Juokingasis pultelio bumbulas tiesiog šėlsta keisdamas spalvas ir visame procese iš ties galima pajusti šiek tiek magijos. Žinoma, pagrindinė pulto funkcija yra kovinių kerų naudojimas, šis procesas kiek mažiau magiškas, bet tik todėl, kad jis kur kas intensyvesnis.

Kautynių čia daug ir jos gan stipriai primena tradicinių žaidimų scenas. Fino priešai, tamsieji elfai, skeletai, troliai ir kiti baisuokliai — nepasižymi ypatingu intelektu, tačiau jo trukumą kompensuoja skaičiumi, jėga ir magiškomis galiomis. Tarkim ledo troliai yra atsparūs magiškoms strėlėms, tad jas turime kažkaip padegti, skeletai lankininkai regeneruoja sveikatą, tad atsargiai, ar iš priedangos su jais nepakovosi, monstrai su skydais ir išvis nugalimi tik pasitelkus ledą.

Visi užkeikimai aktyvuojami tiesiog krestelint lazdelę taikinio link ar atliekant staigų judesį į šoną. Kovos metu Fino judėjimas pasikeičia ir jis ima trepsėti šonu taip, kad niekada nenuleistų žvilgsnio nuo didžiausią pavojų keliančio monstro, tad daugumoje kovų valdymas išlieka patogus. Mes bėgiojame į šonus ir šokinėjame vengdami smūgių, magišku skydu sulaikome strėles ir it pašėlę švaistomės „move“ valdikliu sėdami magiškų strėlių lietų. Ilgainiui, jau pramokę kitų magijos mokyklų, į kautynes galime įvesti šiek tiek taktikos ir didžiulei mano nuostabai, šiuo atžvilgiu „Sorcery“ yra gan lankstus. Visi užkeikimai, išskyrus magiškas strėles, eikvoja maną, tad jų panaudojimas gan ribotas, o tai verčia ieškoti efektyvesnių kerų.

Efektai žinoma išgaunami kombinuojant kelias stichijas į vieną krūvą. Stichijos perjungiamos atliekant tam tikrus gestus (riešo pasukimas kairėn ar dešinėn, staigus kertelėjimas žemyn ir panašiai) ir nors treniruojantis tai atrodo labai paprastas veiksmas, kovoje dažnai tampa iššūkiu. Vis tik jei pavyksta padaryti tai kas planuota, apdovanojimas būna įspūdingas. Pavyzdžiui mes galim sukerėti viesulą ir pokštelėję į jį žaibu paversti jį tikra žudymo mašina, arba dar geriau… Viesulą padegam ir tuomet kiaurai jį paleidžiam seriją magiškų strėlių, kurios užsidega, skyla ir rikošetu išsibarsto po visą aplinką. Kiek paprastesni, bet ne mažiau efektyvūs triukai yra šaudymas kiaurai ką tik sukerėtą ugnies sieną, ar tiesiog į ledo gabalą sušaldytų monstrų daužymas magišku skydu. Mano asmenine nuomone, šių kombinacijų ir erdvės kūrybai galėjo būti ženkliai daugiau, tačiau turint galvoje tai, kad „Sorcery“ labiau skirtas vaikams ir paaugliams, esamo kiekio per akis. Esmė tame, kad beveik visos kombinacijos anksčiau ar vėliau panaudojamos sprendžiant galvosūkius ar kaunantis su bosais, pernelyg didelis jų kiekis klaidintų pradines klases lankančius žaidėjus, tad kūrėjai gan apdairiai pasirinko aukso viduriuką.

Kalbant apie bosus, jie tampa nemaloniausia dalimi, sugadinę ne vieną žaidimo sesiją ir man. Pusė kautynių su galingais monstrais paremtos sumanumu ir yra smagios, tuo tarpu kita pusė yra tiesiog nelogiškas kūrėjų galių demonstravimas. Pavyzdžiui Finas uždaromas sąlyginai mažoje arenoje, kurioje siaučiant vėtroms tenka kautis su skylančius riedulius mėtančiu troliu, o tą akimirką kai jau atrodo laimėsi… Į kovą įsivelia dar vienas, šviežias ir piktas milžinas. Tai yra grynų gryniausias žaidėjų trolinimo pavyzdys, kai kūrėjas nė iš šio, nė iš to nutaria, kad žaidimas per lengvas ir smarkiai jį pasunkina. Apmaudžiausia, kad jau po akimirkos viskas grįžta į pirmines vėžes, o per kraujus įveiktos kautynės ima atrodyti taip, lyg buvo įdėtos tik tam, kad beprasmiškai prailgintų bendrą žaidimo laiką.

Ypatingų mano simpatijų sulaukė herojaus lavinimo savybės. Naujų triukų ir savybių Finas įgauna gerdamas magiškus gėralus, kuriuos pats sukuria ir išverda. Kelionių metu randame magiškus ingredientus, kuriuos visų pirma galime mėginti jungti į derinius, kad atrastume gėralų formules. Vėliau, tuos gėralus verdame, o tarkavimui, malimui ir maišymui naudojamas „move“ pultelis. Galiausiai gėralas išgeriamas ir visam laikui atrakinama nauja savybė. Finas gali išmokti jų galybę, tačiau žinoma visų jų išmokti nepavyks, ta prasme žaidimas kažkiek primena tradicinių RPG talentų sistemą. Tiesiog šiuo atveju viskas pateikta labai kūrybingai ir interaktyviai.

Beje kalbant apie kūrybingumą, verta pagirti ir tai, kad kovos metu praradus sveikatą ir norint išgerti ją atstatantį gėralą, reikia pakeisti burtų lazdelę buteliuku, jį suplakti ir atlikti gėrimą imituojantį rankos judesį. Tai reiškia, kad pakliuvę į bėdą mes negalim gintis ir įneša į kautynes labai smagų pavojaus elementą.

Baigiant belieka prisiminti, kad „Sony“ studijose gaminami ir „geležies“ savybes demonstruojantys žaidimai, paprastai visada pasižymi kūrybingumu ir yra išskirtiniai, bet… dažnu atveju būna gan lėkšti. Na tai suprantama, mat tokie žaidimai kuriami galvojant tiek apie žaidėjus, tiek apie kūrėjus, kurie galėtų semtis įkvėpimo ir nebijoti eksperimentuoti su technologijomis. „Sorcery“ šiuo atžvilgiu ne išimtis — vizualiai dailus, siužetiškai įtikinantis ir įtraukiantis, mechaniškai gan išskirtinis, bet vis tik neišbaigtas žaidimas. Įveikę 6-8 valandas trunkantį nuotykį, su žaidimu neturėsite ką veikti, nebent nutartumėt viską pradėti iš naujo. Tęsti nuotykį siekiant atrakinti visas Fino savybes, ar tiesiog peržaisti patikusį skirsnį niekas neleis. Aišku, yra šansų, kad žaidimas sulauks papildymų ar atnaujinimų, bet vargu ar didelė jų dalis bus dalijama visiškai nemokamai. Taigi reziumuojant galima teigti, kad „Sorcery“ savo funkciją atlieka puikiai. Jis įrodo, kad „Move“ iš esmės yra tinkamas „core“ mechanikos žaidimui, o valdymas 1:1 perteikiamais judesiais leidžia ne tik šaudyti ar kapoti taikinius, bet ir yra tinkamas vartotojo sąsajos integravimui. Tiesa ta, kad tokių faktų žinojimas yra smagus man kaip apžvalgininkui, o kaip yra žvelgiant grynai iš žaidėjo pozicijų? Metas atsakyti į pradžioje užduotus klausimus.

Ar verta pirkti „Sorcery“ jei „Move“ jau turit?
Manyčiau taip. Nepaisant to, kad žaidimas nukreiptas į jaunesnį žaidėją, jis tikrai sudomins ir trumpam sužavės ir vyresnius. Tai miela pasaka, pagardinta lašeliu tikros, unikalaus valdymo principo sukurtos magijos. Jei namuose jau yra „Move“ tai dažniausiai signalizuoja apie tai, kad žaidėjas yra gan atvirų pažiūrų, arba tuose pačiuose namuose yra žaidžiančių moterų, ar vaikų, tad „Sorcery“ nebus šūvis pro šalį. Galiausiai vien dėl to, kad šiai dienai jis vienintelis išsiskiria iš įtraukiančių, bet banalių bėginių šaudyklių, vakarėlių ar „sveikos gyvensenos“ žaidimų tarpo.

Ar verta pirkti „Move“ dėl „Sorcery“?
Ne. Jei „Move“ dar neturite, „Sorcery“ tikrai nėra priežastis jį įsigyti. Žaidimo trukmė ir išliekamoji vertė tiesiog pernelyg trumpa, o ir analogiškų žaidimų rinkoje kol kas nėra. Sprendimas pirkti ar nepirkti „Move“ ir toliau priklauso tik nuo žaidėjo noro išmėginti šokių ar sporto žaidimus.