Pamesti save žaidime yra gera, bet būti visiškai paralyžiuotam ir įkalintam stebuklų šalyje visai kitas dalykas. Aštriais įrankiais ginkluoti mechaniniai triušiai vienas po kito žargstėsi nevalingais dūriais kol galiausiai pasąmonė pati atsisakė abejingumo apibrėžimų, štai čia ir prasideda Anck bei Karlotiko istorija, praradę gebėjimą mąstyti ir numesti kažkur anapus. Čia gera tik tai, kad aplink ypatingai gražu.

Vagys ir melagiai pagal Karlotiką

Aš vagiu ir meluoju,
bet užeik į bažnyčią,
kurios chore dainuoju.

Žaidimų industrija retkarčiais drįsta pasisavinti klasikinės literatūros vardus vardan sofistikuoto žaidimo turinio iliuzijos (ala ‘Dante’s Inferno’). Tokie… reiškiniai, dažniausiai būna panašesni į banalų ir grubų orginalaus kūrinio išmėsinėjimą, pasižymintį šiuolaikiniam žaidimui nebūdingu artistiniu stiliumi ar dizainu. Bet, deja, tapęs vieninteliu atraminiu žaidimo tašku, dizainas ir stilius, pasirodo yra tik pigoka ir nevisiškai vykusi minties realizacija. Taip atsitinka todėl, kad mūsų kasdienės veiklos atbukinto dėmesio visiškai neprikaustęs žaidimas, to dėmesio niurzgią bei per daug reikalaujančią galybę, nukreipia būtent į stilistiką. Pastaroji šlubuoja ne dėl to, kad kūrėjai negali laisvai plėtoti vaizduotės vingių, esant per daug didelei rizikai neseniai išaugusioje žaidimų industrijoje, bet ir dėl to, jog patys nėra visiškai kūrybingi.

Įdomu ką galvotų Liuisas Kerolis pamatęs ‘Alice: Madness Returns’?

Kūryba ir piešimas pagal Anck

Šį kartą viskas labai paprasta, duodu kiekvienam po tuščią popieriaus lapą ir pieštuką – užduotis piešti. Taip kaip gaunas, taip kaip moki, pabandysim visi. O vėliau ant sienos ir į kritikų rankas. Tas pats ir čia, sakykim, kad Alice – tai tavo darbo įrankis, tas pieštukas, kurio pagalba gali išgauti nuostabiausius vaizdus, jei tik žinai kaip. Kitu atveju keverzosi drebančia ranka kol įniršis ar nusivylimas pasieks kulminaciją ir grafitas lūš. Greičiausiai sekanti nekontroliuojama pirštų kombinacija shift+del vys Alisą iš savo kietojo disko. Visiems neįtiksi, kad ir kaip stengtumeisi, nors bandyta buvo. Spalvinimo knygutės dabar paprastai kišamos visur ir visada, kartais net nepaliekant vietos toms pačioms keverzonėms. Panaši situacija ir čia: daryk ką nori, bet už linijos tu neužklysi, visgi dar tik vidinėse trafareto pusėse piešiantiems kentėti tenka labiau, nei tiems, jau įgudusiems.

Balansas. Šiais laikais opi problema, kaip išlaikyti tikėjimą nenukabinus kryžiaus? Man ir kolegai, pavyzdžiui, viskas labai natūralu ir pažįstama, kiekvienas Mcgee sustatytas kampelis yra daugiau ar mažiau vertas akies žvilgsnio. Sustoji tiesiog pasigrožėti kaip vėjo draikoma suknelė dera besiveržiančios lavos fone. Su didžiausiu nekantrumu skyniausi kelią tolyn tik tam, kad pamatyčiau kažką naujo, dar nematyto, patenkinčiau savo atradimo skonį. Nė akimirkai nesuabejojau išradingumu ir kiekvieną metamą lygį pasitikdavau plojimais, naują Alisos suknelę irgi. Vedamas meniškos intuicijos motyvacijos klausimais abejoti nebuvo nei kada, nei kaip.

Trafaretuose įstrigusiems sunkiau, ypatingai, jei greitkelį nuo akių kontakto iki supratimo stabdo pakartotinio Space klavišo ženklai. Šokinėjimo (platformingo teisingiau) čia į valias ir neretai gali pasirodyti, kad „bėga per kraštus“. Jie tikrai pasistengė visą tą, nuo vieno paviršiaus ant kito, maratoną padaryti kuo malonesnį ir patrauklesnį: įkyrumo proveržių nesutikau tiek vizualiai, tiek valdymo požiūriu, potyriai smagūs, bet paprastam mirtingajam to gali būti tiesiog per daug. Formulė susideda iš daugiau nei trylikos valandų gryno turinio lengviausiu sudėtingumo lygiu, o to turinio sudėtyje daugiau nei penkiasdešimt procentų šokinėjimas, slidinėjimas ir kita pramoginė veikla. Pažiūrėkim iš kito galo, šokinėjimas – tai atradimo būdas pasaulį ranka pasiekti, milijonas kolekcionuojamų smulkmenų ten ne be reikalo išmėtyta, net ir akivaizdžios užuominos nupaišytos, tik imk ir šokinėk link jų. Sakai, nusibodo? Ką gi, tokie jau dėsniai, užkišk burną rėksniui.

Alisa pagal psichologą Karlotiką

Liuisas neįsižeistų. Bent jau po to, kai suprastų, kad šiuolaikinis žmogus turi hiperbolizuoti nepaaiškinamus reiškinius vardan to, kad jie paliktų įspūdį. Būtent hiperbolizuota yra ir ‘Alice: Madness Returns’ Alisa. Lyg nepakaktų to, kad jau knygoje ji buvo kiek kvanktelėjusi ir įstrigusi dar labiau kvanktelėjusiame pasaulyje, žaidime Alisos problemos žymiai žemiškesnės ir gilesnės.

Kiek keista yra tai, kad žaidimas bando logiškai ir realistiškai paaiškinti Alisos pasiklydimą stebuklų šalyje. ‘Alice: Madness Returns’ tęsia ‘American McGee’s Alice’ istoriją – Alisa prarado savo Tėvus, sudegus jų namui, todėl dabar privalo gyventi globos namuose, kur jos smegenų užkaborius krapšto psichologas, siekdamas sugyvendinti Alisą su jos gyvenimo realijomis ir neleisti jai pasiklysti savo vaizduotėje bei neviltyje. Tačiau pati Alisa turi ir kitą tikslą – išsiaiškinti kaltininką.

Neišsigąskite, Alisa kol kas nepasakoja azijietiško keršto filmo istorijos, pasakos jausmas ‘Alice: Madness Returns’ yra pagrindinis žaidimo koziris ir jo nepastebėti neįmanoma. Jį stiprina ir pagrindinių istorijos pasakojimo momentų metu rodomi stilizuoti animaciniai filmukai. Keistai primenantys iliustracijas, kurias matydavome knygose, jie neleidžia naujajai Alisai atitrūkti nuo pasakos šaknų ir suteikia papildomo šarmo.

Žaidimas šį kartą yra padalintas į dvi dalis – Viktorijos laikų Londoną ir stebuklų šalį. Žaisdami Londone tęsite asmeninę Alisos istoriją realiame gyvenime, o stebuklų šalyje viskas bus panašiau į pasaką. Toks suskaldymas akivaizdžiai reikalingas dėl įvairovės žaidime, bet kartu yra taip puikiai prijungtas prie žaidimo pagrindo, kad tai visiškai nesužaloja jo tempo.

Anck verčia sukt krumpliaračius

Būna, kartais prasuka, kartais norisi, bet nesuka. Linija tarp komos stadijoje maigomų klavišų ir aiškiai koordinuotų planų plonesnė nei manai. Kaip pavyzdį vis prisimenu tą nesibaigiantį košmarą Piterio Molyeux fantazijoje, rutinos ratuose užstrigęs mąstymo atsisakysi ne iš karto, bet mažais žingsneliais, kol galiausiai pirštai perjungs automatizuotą mechanizmą, o akys koncentruosis ties tiksinčiomis laikrodžio rodyklėmis. Bijojau, kad Mcgee nuseks tuo pačiu keliu, bet pasirodo ne, net ir būdamas globaliniu oratorium sugebėjo savotiškai patenkinti monotonijos kamuojamus žaidėjus.

Išrinktasis penketukas Alisos rankose iš pažiūros abejotinas reikalas, penki įrankiai skriaudėjams bausti ir nė vienu daugiau. Savanorių juos išbandyti daugiau, skaičius lengvai peršoka kelias dešimtis, kai kurie įkyriai kartojasi, kiti pasitarnauja tik tam tikrose situacijose. Įdomumas pasireiškia tradicinėmis išraiškomis, suklupęs širdžių tūzas žalą sugeria tik nugaroje esančiame taške. Kiekvienas atsipalaidavęs pelės klavišų spaudytojas pasijus einantis prieš srovę, kuri kuo toliau, tuo stipriau tuos paklydusius skandins. Dargi sveikata nuo visų pamilto automato prie mechaninio persėdo, prieš užvesdamas nesakyk, kad neperspėjau.

Tikrai pasistengta kiekvienam raktui surasti tinkamas spynas, nepasakyčiau, kad nors vienas iš tų penkių būtų nenaudojamas ir dulkėtų mano nematomame inventoriuje. Ir čia ne tik kovose, klajojant Alisos sąmonės vaizduojamose fantazijose privalu naudotis tuom, ką turi: sakykim, yra tam tikros užtvaros, kurias pramuš tik tam skirtas ristūnas. Sekant senosiomis Mcgee pėdomis progresas nesumeta visų žaislų į dėžę, nuokalnė yra, bet statumo kampas ne per didžiausias. Bijau pameluoti, bet surinkus pilną arsenalą, esi maždaug pusiaukelėje, o tai reiškia, kad su kiekvienu nauju pristatymu kišami ir nauji iššūkiai, šokinėjimas žinoma niekur nedings, bet kaip priedai prisideda laiku aktyvuojamos svirtys, kurias nusverti prireiks triušio skrybėlėje tūnančių bombų ar iššokančios rodyklės, pipirinei pasukioti. Pateikdama vis kažką naujo ne tik akims, bet ir protui, stebuklų šalis baidosi nuo limpančių pakartotino nuobodumo klišių. Užskaitau!

Alisos draugai yra Karlotiko draugai

Daugelis sutinka su mintimi, kad knygoje bene didžiausią įspūdį jiems padarė jos veikėjai. It simboliai vaizduojantys visiškai nuoširdžią bei kvailoką būtį, jie tapo neužmirštami. Veikėjų atviras nuoširdumas ir priešiškumas realiam pasauliui yra kuo gryniausias charizmos apibrėžimas. Džiugu, kad ir žaidime veikėjai jos nestokoja. Žinoma, dalis jos yra prarandama vertime – vaizduotė yra žymiai stipresnis kūrybinis ginklas, nei jau pateikta minties apraiška. Bet ‘Alice: Madness Returns’ atlieka pakankamai gerą darbą apipavidalindamas savus veikėjus.

Tykus Češyro katinas su kiekvienu savo apsireiškimu įrodo, kad yra charakteringesnė būtybė už daugelį kitų šiuolaikinių žaidimų veikėjų. Triušiai ir netgi paprasčiausios priešiškai nusiteikusios puodynės atrodo kaip kažkas ištrūkęs iš knygos puslapių, o pati Alisa visa tai vainikuoja savo keistu aplinkos suvokimu ir jai būdingu keistu romumu. Kartais atrodo, kad net ‘Pixar’ turėtų pavydėti.

Dantų fėjos ir Anck be dantų

Taigi apie dantis. Užklupo skersgatvyje tamsiam ir išlupo nė žodžio neištarus, ne tik auksinius, bet ir paprastus anuos, o tada ne po pagalve, bet ant dažų arbatinukui išleido. Ginklų tobulinimas už dantis yra, tačiau aš apie smagesnę dalį – jų išmušinėjimą. Tik pažiūrėkit, kaip atrodo peiliu pjaustomos daržovės, kaip patyrusios šeimininkės rankose laikomas aštriabriaunis skrodžia niekadėjų gerklęs, o svarbiausia, žaidėjui naudotis ypatingai malonu. Nežmoniško greičio persotinti judesiai idealizuoja Alisos sugebėjimus, o protarpiais pasirodantys sulėtinimai priverčia galvoti, kad ir pats Zack’as Snyder’is čia nagus prikišti galėjo. Gaila, to paties apie atstumu veikiančius druskinę ir piktą arbatinį pasakyti negaliu. Pritaikytas Unreal varikliukas turi kuo pasigirti, bet taikymosi reikalais Quake’o nepralenksi, nors nusišauk, jaučiasi netikslumas, o siūloma galimybė prirakinti taikinį prie individo parsiduoda konsolėmis. Priprasti galima ir visai sėkmingai, bet visgi turint pultelį rankose meilės būtų daugiau.

Fėjos darbas varginantis, dažnai trunka viršvalandžius, vien kiek prisikaupi kelius lankstydamas, o kiek dar išmuši jėga. Norintiems kelių etatų, vietų yra. Turėjau mintyje tokį ginčą, kad linijiškumas pražudys pasaką, argumentus samčiais sėmiau, bet pasirodo šulinys ne tas buvo. Jei organizmas reikalauja klystkelių – prašom, kaišiok tą Alisą į raktų skyles ir kabink blizgučius ant sienos, tarp kurių toli gražu nevisi beverčiai, bet ne tame esmė. Žaidėjo norus tyrinėti pasaulį studija pateisino. Kolekcionieriaus siena ilga ir kabliukų daug, užsikabinusiems gali prireikti antro karto paliktiems surasti, man kažkaip įstrigo buteliuose įrašytos žinutės: renki gyvenimo fragmentus ir dėlioji pūzlę, kaip kokiam povandeniniam Rapture, kasečių beieškant.

Karlotikas stebuklų šalyje

‘Alice: Madness Returns’ karaliautų pokalbyje, jei kalbėtume apie artistinį stilių ir atmosferą. Bet kadangi skaitytojas, kuris skaito, yra nebilus, šnekėsiu AŠ!

Retai mes išvystame kažką, kas savo vaizdingumu ir iš kiekvieno kadro trykštančia fantazija sugeba pateisinti tai, ką matėme savo ribotos vaizduotės erdvėse, skaitant knygą. Bet naujoji Alisa tiesiog švyti savo charakteriu. Kaip keistai iškreipta, ryškiais fantazijos purslais trykštančiais objektais inkrustuota pasaka, ‘Alice: Madness Returns’ pavergia. Pavergia kiekvieną, kas drįsta mesti pragmatiškumą šalin ir tiesiog mėgautis žaidimu. Pavergtų net ir kritikus, jei šiuo metu jie nebūtų užsiėmę iš savų burnų trykštančiuose vidiniuose skysčiuose ir juos sekančiuose pasipiktinimo riksmuose maudyti ‘Duke Nukem: Forever’. Juk iš tokio proto režimo sunku persijungti į natūralų.

Užtat tikiu, kad net ir tokiomis aplinkybėmis ‘Alice: Madness Returns’ atras savą auditoriją. Kiekvienas žaidime šviečiančios saulės spindulys, drugys, puodynė, triušis, kiekviena sekundė, kurios metu Alisos plaukai plaikstosi padedami stebuklų šalies vėjo, kiekvienas sprogęs nelaimėlis triušis/bomba, kiekvienas šuolis yra to verti. Kiekviena horizonte boluojanti Londono dūmų sruoga yra to verta.

Anck idealizuoja?

O tu po priverstinio smegenų atjungimo neidealizuotum? Man buvo labai malonu stebėti, kaip žanro evoliucija praktiškai nepalietė senojo Mcgee koncepto, tarytum labai tiksli pirmtako interpretacija, išlaikanti oldschool’inius standartus. Sklandymas garais, šokinėjimas ir kiti platforminiai dalykai išliko tobuloje harmonijoje kitų aspektų atžvilgiu, kautynės neperdažnos ir svarbiausia neperkrautos bereikalingu laiko švaistymu, o vietomis išmėtyti minižaidimai mano knygoje visada laukiamas puslapis. Ypač tokie labiau įsiminę, kaip dangoraižio dydžio Alisa, griaunanti kortų kalades ar tie dviejų dimensijų lygiai, samurajų drobėse tapyti. Visa kita nuomonių lygyje, kažkas nenustygstančiai kaišios savo pasididžiavimus už nematomų sienų, kažkas skųsis netikslia išsaugojimų sistema. Žinau aš tas klaidas, kurias kiti atras ir iš požemių iškas, o man tai kas, man vistiek rūpi tavo akys, o aš apakęs, garantuoju balą aukštą ir leidžiu potekstei minčių ataušti.