Štai labai taikli apžvalga apie pirmąjį Trine. Su visais taikliais pastebėjimais. Tokiais, kad man net nereikia kartotis. Vietoje to geriau pabandysiu parašyti tai, kas vienaip ar kitaip turėtų būti būdinga apžvalgoms: kam šis žaidimas skirtas, su kuo, vietoje ko ir ar ilgam? Bet pradėsiu nuo antro galo: jeigu ieškai gero žaidimo vienam žaidėjui iš panašios tematikos, tai poreikiams patenkinti geriau tiktų Bastion. Tuo tarpu jeigu ieškai tokio žaidimo, kuriame galėtum su draugeliu spręsti tikrai gerai suręstus loginius (arba klastingus) galvosūkius, tam tikslui geresnis pasirinkimas būtų Lara Croft and the Guardian of Light (ir kaip čia iki šiol mūsų svetainėje nėra jo apžvalgos?!). Tai čia tokie nuostatai būtų bendrai visiems, kas tik palengva domisi žaidimais ir neperneša, kai jiems reikomenduoja daugiau pavadinimų, nei vienas. O visus kitus kviečiu grožėtis ir mylėti Trine 2, nes tai, nepaisant trūkumų bei kiek silpnesnių momentų yra vienas gražiausių tokio tipo žaidimų šiais metais.

Pavyzdžiui, visi gerai žino, kas yra gegutės (ypač kai jos taip surištos su lietuvišku folkloru) ir visi turi susidarę vienokią ar kitokią nuomonę apie tų gegučių kukavimus. Turiu omenyje, kad tas kukavimas išskirtinis, neįprastas mūsų girioms ir savotiškai gražus – jau aišku, bet gilesnės prasmės, apart tos, kad patinas bando prisivilioti patelę, jis neturi. Taip, gali bandyt prisigalvoti visokių būtų ir nebūtų dalykų, bet esmė liks ta pati, suk nesukęs. Manau, kad labai panaši situacija yra ir su Trine 2. Tai išskirtinai gražus, savitas ir unikalus žaidimas, tačiau jo istorija, ta gija, ant kurios viskas tarsi sunerta, neturi prasmės kaip ir gegutės kukavimas. Na taip, gėris nugali blogį, kaip kad ir patinas galiausiai prisivilioja patelę, bet daugiau po tuo nieko nėra. Nei pabaiga, nei pradžia nesugeba įtikinti šios istorijos stebuklingumu ir pateisinti viso to grožio, kurį slepia virtualios Trine 2 pasaulio sienos, todėl šiuo atveju labai svarbu nepadaryti klaidos ir tik nešvystelti žaidimo šalin pradėjus suvokti tą tuštumą, kuri susidarė dėl rišlaus siužeto nebuvimo.

Trumpiau tarius tai yra dviplanė istorija. Pirmame plane, aišku, visiems jau pažįstamo pagrindinių herojų trejeto nuotykiai, o antrame plane, istorija apie dvi seseris sosto paveldėtojas ir goblinų invaziją į gražų, pasakišką pasaulį. Taigi pirmame plane esanti dalis (manau, šiuo atveju ir svarbesnioji) išpildyta tik iš bėdos. Taip, veikėjai susitinka, veikėjai dalinasi įspūdžiais, pašnekiuose keletą kartų metamos užuominos į pirmąją žaidimo dalį, bet viskas taip vangiai ir dirbtinai, kad nei tau žaidžiant rūpi tas jų (kaip veikėjų) nuotykis, nei tu jautiesi jo dalimi. Antrame plane esančios istorijos dalis išpildyta geriau, bet kažkokių emocijų ar išgyvenimų, vėlgi, nesukelia. Na taip, turi kažkas būti blogas, gerai, tai pabūsim mes, o jūs tada šį kartą geriečiai. O paskui apsikeisime. Maždaug toks jausmas apėmė stebint šį nuotykį iš šalies, iš žaidėjo pozicijos. Pasirodė, kad tai lyg iki galo nesurepetuotas mokyklinio lygio spektaklis su paskubomis prirašyta pabaiga, kur kažkas turėjo užgroti gitara, bet tai gitarai nutrūko styga, grojantysis nespėjo dorai pramokti groti ir rezultate gavosi nei labas nei ate. Žinau, gal priekabumo dėlei aš ir per daug sau leidžiu, bet jeigu lyginti panašiomis sąlygomis įsigijamą Bastion, jo pateikimas ir įgarsinimas (ypač to vieno vienintelio pasakotojo) lengvai nuneša visą Trine 2. Žaidžiant nuoširdžiai norėjosi ir čia ko nors tokio, bet deja, šiame žaidime pasakotojas buvo kažkoks senamadiškai parinktas senuktas, kurio pasakojimo maniera ir balsas žaidžiant šiandien tik erzino ir kažkaip (bent jau man) niekaip nesiderino su įspūdingais ekrane matomais vaizdais.

Dar vienas toks apyblogis dalykas, kurį norėjau savo apžvalgoje paliesti, tai žaidimo lygių proporcingumas. Arba, veikiau, neproporcingumas. Esmė tame, kad iš viso čia yra sunumeruoti 13 lygių. Vieni jų trumpesni, kiti – ilgesni. Tačiau bėda tame, kad dalis lygių vyksta labai jau panašiose aplinkose, todėl viską susumavus ir perėjus žaidimą išeitų, kad vienaip atrodančiose vietovėse pabūsi daugiau laiko, o kitaip – mažiau. Būtent dėl tokių vietovių neišnaudojimo ir neproporcingumo perėjus žaidimą susidaro jausmas, kad perėjai tik 2/3 viso žaidimo bei kad norėtųsi sužaisti ir tą likusią 1/3. Keistas efektas, tik nežinau ar jis pasireiškia vien man, ar ir dar kažkam užklius. Tiesa, toks dalykas apsireiškia kai didžiąją dalį žaidi vienas. Dviese, be abejo, smagiau (bet apie tai kitoje pastraipoje). Dar bent keliais sakiniais noriu pabrėžti, kad nors žaidimas ir yra be galo gražus, perėjus pusę man paprasčiausiai įgrįso spoksoti į tuos pačius ar vienas į kitą panašius grybus, žalsvos spalvos foną ir iš vienodų akmenų surestus urvus. Aišku potyrį paįvarindavo kartas nuo karto pasitaikanti varlė ar sraigė, bet vis tiek. Reklaminiame filmuke matytų netikėtų vietų ir smagumų gausa, atrodė, bus neišsemema, bet galiausiai…

Taip, žaidimą pereiti dviese galimybių čia apstu ir jos netgi rekomenduotinos, nes didelė dalis užduočių smagiai pritaikyta žaisti dviese. Bet tas pačias užduotis vykdant vienam, užtai, nutinka smagesnių dalykų ir galima išgauti visiškai netikėtų rezultatų (apie tai taip pat parašysiu atskiroje pastraipoje). Taigi, galvosūkiai puikiai dera su žaidimu dviese, nes vienas veikėjas padėti kitam gali kiekvienoje situacijoje vis kitaip. Pažaidęs tiek su keliais draugais internetu, tiek prie vieno kompiuterio, leidžiu sau daryti išvadą, kad ši dalis įgyvendinta puikiai. Jei žaidžiama ne prie vieno kompiuterio, ryšį su kitu žaidėju galima palaikyti ne tik ausinėmis, o ir tiesioginiu chat’u nuspaudus ‘enter’ klavišą. Smagu, kad paprasta. Ir šiaip dviese žaisti smagiau (turbūt ne naujiena), bet aišku, jei vienas ketina grožėtis vaizdais, o kitas žaisti – pradžiai pravartu pagalvoti apie alternatyvą žaidžiant vienam, kaip įprasta.

Didelė Trine 2 dalis skirta galvosūkiams ir jų sprendimui. Kaip jau rašiau, labiausiai jie pritaikyti dviem žaidėjams, bet štai jeigu žaidi tik vienas – tada ir prasideda pats smagumas. Esmė ta, kad kai kuriuos galvosūkius ar situacijas galima išspręsti toli gražu ne vienu būdu, todėl žaidimo kelyje tikrai atsiveria durys fantazijai ir žaidėjo išmonei. Galima viską pereiti žaidžiant vien už burtininką, o galima surasti slaptų kelių ir būdų valdant vagilę Zoją. Žodžiu, vietos eksperimentams čia – iki valiai. Tereikia atsinešti puodą karštos arbatos, įsijungti Trine 2 (vienam) ir tavo nuobodus vakaras, skaityk, šigelbėtas su kaupu. Ypač man patiko žaisti su skirtingais veikėjų sugebėjimais ir bandyti lygius pereiti kuo mažiau kaitaliojant veikėjus. Tiesa, viso ši personažų trijulė turės po 5 sugebėjimus, o tam, kad juos atrakinti teks rinkti skirtingo dydžio buteliukus, kurie savo ruožtu kaups taškus. Surinkus 50 tokių taškų gaunamas vienas patirties taškas. Bet kai kurių sugebėjimų atrakinimas pareikalaus iš karto dvejų taškų, o kai kurių – net trijų. Bet neverta pergyventi, nes žaidimui einant į pabgaią, garantuoju, šiaip ar taip veikiausiai turėsi ar bent jau būsi išbandęs visus veikėjų sugebėjimus. Tiesa, pačių sugebėjimų stoka taip pat kažkaip begėdiškai liudija, kad žaidimo pamatome vos 2/3…

Žaidime neišvengsime ir kovų, tad jei kas alergiškas barbariškoms grumtynėms su peraugusiais vorais ir goblinais, kurių įkarštyje priešai išsitaško į gabalus (panašiai kaip kokioje Serious Sam serijoje), geriau šio žaidimo arba nepradėti arba žaisti su kažkuo, kas mielai už jus pasikaus su pakankamai dažnai kelyje pasitaikančiais priešais (šiuo atveju, štai, puikiai praverstų co-op’as). Tiesą sakant žaidžiant kovos su už veikėjus didesniais vorais ir patrakusiais goblinais kartais atrodo ne laiku ir ne vietoje. Ypač, kai burtininkas negali su jais tiesiogiai kautis (geriausia, ką jis gali prieš goblinus tai telepatiškai vieną jų vienu metu pakelti ir sviesti kur nors, kas gobliną pražūdytų, pavyzdžiui, spygliai arba ugnis). O ir Zoja gali vos šaudyti iš lanko, todėl net ir stipriausios strėlės nedarys tiek žalos, kiek karžygio mostai, kuris žaidime labiausiai būtent kovoms su priešais ir tinka. Na, daugiau aptarinėti kovas nelabai matau prasmės. Gal tik vertėtų paminėti, kad trūko kokių nors apčiuopiamesnių lygių bosų. Nes dabar, jeigu taip rimtai, tai buvo tik vienas – paskutinis, o ir tas kažkoks specifinis bei žinant bendrą žaidimo tempą – galbūt kiek per sunkus ir per menkai surestas. Bet primenu, kad tai viso labo tik mano pasvarstymai.

Ir be viso to aš, dar pačiam pirmam susižavėjimui (ačiū už tai Gamescom 2011…) nepraėjus, iš Trine 2 tikėjausi kažkaip begėdiškai daug. Ir galas žino, kodėl. Labai jau ko gero masino ta išbandyta beta versija ir reklamos, reklamos. Ne, tikrai nesiruošiu jaustis kaltas dėl savo lūkesčių, kurie liko ne visai pateisintais. Nes be kita ko žaidimas yra LABAI gražus. Jau vien už tai galima būtų daug ką atleisti, bet tada pamatai kokį paplūdymį ar vandens paviršių ir užmiršti net pykti… Tiesa, gaila, kad jei kūrėjai jau pradėjo dėliotis žaidimo veikėjų buvimo po vandeniu mechaniką, visai dailiai ją paplėtojo ir toliau visai nebeišnaudojo. Manau, kad žaidime tikrai galėjo suspindėti bent vienas lygis, paremtas povandeninėmis mįslėmis ir apskritai visas daugiau ar mažiau orientuotas į povandeninį pasaulį. Ypač kai žaidi ir matai, kad bent jau tas gabaliukas povandeninio pasaulio, kuris yra dabar – verčia iš koto. O kur dar atskirai tam sukurtos veikėjų animacijos po vandeniu? Ech, šiek tiek apmaudu.

Bet kur buvęs, kur nebuvęs, Trine 2 veža. Gal ne kaip turtingų ir daug ką sau galinčių leisti kūrėjų žaidimai, bet tikrai veža. Netgi manau, kad jei šis žaidimas turės trečiąją dalį, ji visus nuneš dar toliau, nes žingsnio platumas nuo pirmos iki antros dalies tikrai jaučiasi. O tam, kad pajausti, nereikia būti labai pastabiam. Taip pat raginu nepamiršti, kad šis žaidimas kainuoja labai mažai (lyginant su kitais tik ką pasirodžiusiais produktais), todėl savo ruožtu aš jo negaliu vertinti taip pat griežtai, kaip vertinčiau starto dieną ženkliai brangiau kainuojančius projektus. Tačiau svarbu paminėti, kad jeigu šis žaidimas kainuotų brangiau, aš jam būčiau skyręs 8,6, kas irgi yra daug, o tai savo ruožtu reiškia, jog Trine 2 šiaip jau gerokai pranoko savo lygio žaidimo lūkesčius. Ir visi, kas vis dar nenoriai tuo tiki yra maloniai kviečiami įsitikinti!