Mano kaip niekad subjektyvia nuomone, naujasis Driver skirtas tiems, kas jau kuris laikas norėtų (ir tikrai yra verti) išeiti užsitarnauto poilsio. Kad ir vienai savaitei. Šis žaidimas, kalbant visiškai neformaliai, yra tarsi odė geriems žmonėms, kurie, ardami 24/7 svetimas dirvas ne ką mažiau nei blogi, viską darantys laisvu grafiku, nusipelno pailsėti.

Maždaug apie tą patį yra ir žaidimo siužetas (jeigu neeiškosime labai gilių sąsajų su praeitomis Driver dalimis), pasakojantis istoriją apie San Franciską ir du pavojingus žmones, pavertusius miestą savo asmenine žaidimų aikštele. Vienas jų yra Taneris, ištikimiausiems šios serijos fanams pažįstamas iš Driv3r, o antrasis – Čarlzas Jericho, taip pat iš pastarosios Driver dalies. Tam tikra prasme galima teigti, kad Driver San Francisco pristigo fantazijos (kita vertus žinant šio žaidimo siužetą – sunku tuo patikėti) ir pasiskolino pagrindinius gerietį ir blogietį iš to serijos žaidimo, kuris baigėsi… tiesą sakant visai nesibaigė bei paliko visus žaidėjus „kabėti“, tikintis kažkokio paaiškinimo. Galbūt dėl to veikėjai ir buvo pasiskolinti? Tam, kad iki galo užbaigti tai, kas pradėta trečioje frančizės dalyje? Bala juos žino. Šiaip ar taip Driver San Francisco neturi nieko bendro su Stanbulu, kuriame baigėsi Driv3r, o abu veikėjai kuo puikiausios sveikatos ir savo sąskaitų suvedinėjimą vienas su kitu tarsi pradeda „nuo nulio“. Bet šis suvedinėjimas baigiasi tuo, kad Jericho sustumia savo fūrą į Tanerio automobilį ir šiam nelieka nieko kito, kaip tik atsidurti komoje (nes pagrindiniai veikėjai juk niekada nemiršta…), kurioje jis mato labai savitą ir ultrarealistišką sapną. Skirtumas tik tas, kad šiame sapne jis gali viską (žinoma, jei „viskas“ yra automobiliai, bei tai, kas su jais susiję)!

Tanerio komos sapnas pasireiškia jo napažabotu sklandymu ore, leidžiančiu akimirksniu atsidurti bet kurio miesto vairuotojo kūne. Taip, tai reiškia, kad visi San Francisko automobiliai, kuriuos kas nors vairuoja, priklauso Taneriui. Vyrukas, žinoma, išsigąsta šios nelauktos dovanos, bet prie gero labai greitai priprantama ir detektyvas Taneris šiuo atveju ne išimtis. Tačiau toli gražu ne visi, gavę tokią stebuklingą teisę, išnaudotų ją pagal paskirtį ir iki galo. Tuo tarpu Taneris yra patyręs ir žaidėjams jau žinomas vairuotojas, todėl jo vairavimo įgūdžius sujungus su bet kuriuo miesto automobiliu, galima gauti labai ir labai netikėtai smagių rezultatų. Aišku, žaidimas, kaip ir dera profesionaliems kūrėjams, sukurtas taip, kad iš pradžių leistų pasimėgauti nepažabota pagrindinio veikėjo galia ir paveikti tai, kas ir mums tikriausiai pirmiausiai šautų į galvą – palakstyti greitais automobiliais (taip, tokiais, kuriuos turtingi senukai sulaukę pensijos Amerikoje perka tam, kad parodytų savo statusą arba užsiverstų eilinę blondinę), nustebinti kokio nors lėto vairuotojo paną nelauktu greičio ir meistriškumo proveržiu arba imti ir padėti pabėgti kokiam banditėliui nuo policininkų, tam, kad paskui atsitrenkt į kokią sieną ir vis tiek užkirsti kelią nusikaltimui. Bet vėliau, labai dėsningai, vyksta Tanerio sąmonėjimas bei vis atsakingesnis požiūris į savo galią. Užduotys ir keblios situacijos, į kurias jis įsivelia nardydamas po svetimus kūnus ir gyvenimus, eina vis rimtyn ir rimtyn, o problemų sprendimai jau toli gražu nebe tokie vienpusiai kaip ligi tol. Turiu omenyje seną gerą mažesnės blogybės iš dviejų principą, nors čia taip aiškiai rinktis ir daryti kažkam įtaką žaidėjas negali.

Dabar tik ką pagavau save netyčia rašantį apie tai, ko galbūt nežaidę dar visai nesupras vien todėl, kad ne eilės tvarka pradėjau vardinti. Taigi, Taneriui įgavus galių ir pradėjus matyti visą San Franciską kaip didelį žemėlapį (tas matymas turi keturis skirtingus lygius, nuo buvimo prie pat asfalto iki sklandymo virš debesų), jame pradeda rastis atitinkami užduočių bei misijų indikatoriai. Dažniausiai tie indikatoriai bus judantys, nes žymės automobilius, į kuriuos patekus prasidės šalutinė arba siužetinė misija. Bet taisyklė tokia, kad siužetinės misijos pradėti negalima tol, kol neįvykdytos šalutinės. Visos siužetinės bus žymimos raide T (turbūt aišku, kodėl), o šalutinės, priklausomai nuo to, kas jose vyksta, skirtingais simboliais. Dažniausiai galima tikėtis gauti tipinį šalutinių misijų orientuotų į pagalbą policininkams arba lenktynes, kuriose tenka gelbėt nevykusių lenktynininkų kailius, paketą, bet trečias tipas misijų nuolat kinta ir jos kaip tik ir bus tas labiausiai žavintis netikėtumo faktorius žaidime. Pavyzdžiui koks nors mini teroristas šantažuoja verslininką ir mums, laikantis tam tikrų jų keliamų sąlygų, tenka vairuoti į nurodytą vietą. Tokios misijos visada priverčia kūną pasislinkt prie pat kėdės ar sofos krašto, nes muzikos ir dialogų tarp veikėjų kuriama atmosfera tiesiog traukte traukia tave į save. Na, mano kuklia nuomone, tai tikrai vienas didžiausių privalumų, kuriais tik gali didžiuotis kompiuterinis žaidimas.

Tačiau be viso to šalutinių ir siužetinių misijų teikiamo džiaugsmo (drauge su tikrai kokybišku įgarsinimu) mes turime aibę įvairių iššūkių bei pramogų. Tai bus neįgarsintos ir visiškai paprastai pateiktos bei apipavidalintos užduotys, tačiau nori tikėk, nori ne jos įtraukiančios, pradėjus jas vykdyti sunku sustoti ir už jų perėjimą mokami taškai (taip pat atliekantys ir žaidimo valiutos funkciją), o taip pat San Franciscko miesto garažuose atrakinami automobiliai ir t.t. Žodžiu, iššūkių bei pramogų vykdymas yra ne vien naudingas, bet ir pravartus. Aišku, kita vertus žinant, kiek daug tų iššūkių, gali pasidaryti šiek tiek bloga ir bežaisdamas turbūt ne kartą užklupsi save begalvojantį: „na ką aš čia dabar darau? tai juk beprasmiška…“, bet vis tiek toliau žaisi ir rinksi tuos taškus, ir pirksi naujus automobilius ir, ir, ir… Tai toks žaidimas, tačiau žaisdamas stebiesi – „hm, kažkodėl labai gerai limpa“. Kažkuo man jis primena „Burnout Paradise City“, tik Driver San Francisco turi siužetą, atmosferą ir kažką, kas niekaip neleidžia atsitraukti. A, ir be kita ko tai toks žaidimas, kurį galima įsijungti kad ir dvidešimčiai minučių, o vėliau vėl kibti į darbą. Šis žaidimas neįpareigoja ir jį žaidžiant nereikia įsukinėti savo smegenų visų pajėgumu tam, kad kaip tinkamas įsijaustum, o vėliau vėl persiorientuotum prie savo darbų ar dar ko. Tai toks tikrų tikriausias žaidimas, kuris gali atlikti tiek pramoginę, tiek rimtą, prasmių ieškojimo funkciją.

Grįžtant šiek tiek prie siužeto ir atmosferos, norisi pagirti kūrėjus, kad jie ne tik sugebėjo sėkmingai integruoti į savo žaidimą labai rizikingą „shift“ technologija (tai, apie ką pastarasias kelias pastraipas nenumaldomai plepėjau), bet ir ją visaip kaip pateisinti žaidimo siužeto plotmėje. Tiesą sakant čia mes apskritai turime gana sudėtinga ir perdėm retą atvejį: 80-ųjų filmų apie gaudynes, lenktynes ir karštakošius už vairo tendemas atmiežtas fantastiniu motyvu, kuris lyg ir prašyte prašosi į kokį nors žaidimą, vykstantį ateityje. Bet vualia! Taneris, sapnuose nardantis iš vairuotojo į vairuotoją, jo partneris juodaodis Džonsas (gerai, kad ne Džonsonas), puikiai pateisinantis ir nuspalvinantis kiekvieną video intarpą su juo bei kažkoks pusiau mitinis blogietis Jericho (čia jam tikrai padėjo Driv3r susikurta reputacija ir su savimi atsineštas svoris) – visa tai kaktomuša susiplaka tarpusavyje ir pliumpteli į 80-ųjų San Franciską. Nežinau, tie, kam tai nieko nesako, kas nežiūrėjo savo laiku filmų gal tai absoliučiai nieko ir nereikš, bet asmeniškai aš pasijaučiau lyg letarge, tarsi man pačiam būtų parėjus koma ir tai skraiduolis būtų ne Taneris, o aš. Galbūt Ubisoft, bekurdami Driver San Francisco (nors iš tikro tai tie patys Reflections, kurie iki šiol džiugino visus savo Driver frančize) kaptelėjo į žaidimo katilą šlakelį Child of Eden, nes žaidžiant tave tiesiog nurauna. Su šaknim, su stogu, su vinim, prilaikančiais sveiką protą – – ir tu skrendi.

Prisipažinsiu, kad jaučiuosi kiek kvailai apžvelginėdamas žaidimą, kuris jau ilgiau kaip mėnesis pasirodęs ir daug kas greičiausiai jau atsisveikinę su juo padėjo į lentyną, bet būtent dėl to man truputį ir linksma. Kažkodėl nujaučiu, kad ne vienas, kas žaidimui jau išskyrė vietą lentynoje iš ten jį išsitrauks ir dar kartą panirs į Tanerio vaizduotės gelmes. Tas visas jo sapno labirintas, atgarsiai, skirtingi žmonės, balsai, tarsi šukės susminga žaidėjui į įsivaizduojamą odą, bet jis jaučia 0 skausmo, todėl gali atidžiai kiekvieną apžiūrėti, aptarti, pats sau, tyliai, nes šiaip gyvenime mes to nespėtume ir net nesusiprotėtume padaryti. Tai žaidimas, į kurį, manau, visada gera sugrįžti. Jis turi kažkokį tai ritmą, tarsi labai savitą melodiją ir ja perlieja žaidėja, o jis tik klauso ir jeigu nėra kurčias – šoka arba niūniuoja kartu. O net ir tiems, kurie nejautrūs tokiems dalykams arba žaidimą nusipiratavo ir nejaučia jokio sąžinės priekaištos dėl to, manau, kad turi suskambėti bent jau paskutinieji, septintas ir aštuntas skyriai, kuriuose įvyksta keletas, blemba, na tikrai gerų pokalbių tarp Tanerio ir Jericho. Ypač turint omenyje tą aplinkybę, kuri aišaiškėja tik pačioje žaidimo pabaigoje. Ir šiaip. Pats paskutinis siužetinis pasivažinėjimas… Tai kažkas tokio. Reta tokių žaidimų, kuriuose per pačią pačią paskutinę misiją, ją vykdydamas, suvoki, kad žaidimas buvo vertas kiekvienos sekundės (ką jau kalbėti apie tą paskutinę misiją) ir pati misija, nors ir neleidžianti atsipalaiduoti, tampa lyg savotiškais titrais tau prieš užmerkiant akis ir pasineriant į paskutinės užsklandos dainą, melodiją, atsimerkiant tik protarpiais ir užfiksuojant kai kurias pavardes savo gerokai pravalytoje sąmonėje. Tada lyg atsikvošėji ir grįžti į savo gyvenimą. Arba atvirkščiai, suvoki, kad buvai atsikvošėjęs tik tada, kai žaidei?.. Todėl tarsi vėl užmiegi…

Gerai, gana. Tai žaidimas, jeigu žaisdamas negali užskaityti ir pateisinti viso, kas jau surašyta, kuriam nori nenori tenka būti dėkingam už tai, kad nepamiršta savo ištakų ir visų meno (tiem, kas nelaiko tokių dalykų menu, ignoruokit) kūrinių, t.y. filmų, iš kurių pasiskolino idėjas ar bent jau po gabalėlį atmosferos. Labiausiai tai kala per širdį pati pirma originalaus Driver misija, kuri čia pateikiama iššūkio pavidalu. Nežinau, būčiau vyresnis tai ir ašarą išspausčiau turbūt. Kita vertus kaži ar daug žaidėjų šluostėsi akis žaisdami Human Revolution? Šiaip ar taip, negaliu nepaminėti Atgal į ateitį filmų trilogijos, kuriai šiame žaidime suteikta ypatinga garbė. O ir visi kiti filmai – Vanishing point, Bullit – ei, tik nesakykit, kad nieko apie tai nežinot? Nors jeigu ir taip – puikus metas sužinoti ir pasimėgauti tuo, ką pastaruoju metu Holivudas jau baigia užkrauti nežinia kelintu sluoksniu.

Apie grafiką aš šį kartą kažkaip nelinkęs kalbėti daug. Pasakysiu labai paprastai – kai pirmą kartą pamačiau žaidimą gyvai Gamescom 2010 parodoje, aš buvau nusiteikęs skeptiškai, nes ir grafiškai ir idėjos prasme jis man nepatiko. Kai aš tą patį Driver San Francisco pamačiau šiemet vykusiame Gamescom – viskas per kelias akimirkas apsivertė. Prieš mane, nors idėjiškai tas pats, bet grafškai buvo visai kitoks žaidimas. Už tai kūrėjams ir ačiū. Už tai, kad žino ką ir kaip daro. Gražu, tvarkinga, o kai reikia – įspūdinga, na ką dar galima apie tai pasakyti? Už tai apie licenzijuotą ir originalų garso takelį galėčiau kalbėti kokį pusdienį, bet deja turiu tik kokią puspastraipę… Žodžiu, tai garso takelis, kurio galima klausytis bet kada, bet kur, tačiau kuris subalansuotas būtent šitai atmosferai ir šitam žaidimui. Nors aš asmeniškai ir būčiau linkęs labiau prie Driv3r garso takelio, San Francisco tikrai paliks įspūdį ne vienam, bet ir čia nelabai yra kuo stebėtis – šiandieninio žaidėjo ausis, pripratinta prie Battlefield 3 reklaminių filmukų grąžto garsų tiesiog mirs ir prisikels iš palaimos, išgirdusi, kas iš kolonėlių plaukte plaukia žaidžiant Driver.

…o visa kita tik detalės. Pasiilgai svylančių padangų kvapo? Na, to, įsivaizduojamo, kurio negali nejausti, kai televizoriaus ekranas pilnas dūmų, keliamų tavo pamėgto automobilio? Tuomet vienintelė išeitis, vienintelis tunelis su ryškia balta šviesa jo gale ir yra Driver San Francisco, kuris, beje, dar ir labai neblogą daugelio žaidėjų režimą turi. Ir originalią istoriją, ir kelias nervus tampančias misijas, ir daug nuorodų į kitus filmus ar praeitus serijos žaidimus. Žodžiu, nelauk. Tie, kas laukia, dažniausiai niekada nefinišuoja pirmi! O tu juk ne iš tų?..