Fable III yra vienas iš keleto šiųmetinių žaidimų, kuriuos nustelbė didesnio kalibro projektai, tokie kaip Call of Duty: Black Ops ir Gran Turismo 5. Naujausias darbas iš Lionhead, užuot dar labiau išplėtojęs ankstesnių dviejų Fable žaidimų veikėjų svyravimus tarp gėrio ir blogio, bando įmaišyti kažką šviežio. Tai nėra taip įprasta ir paprasta šiuolaikinių žaidimų pasaulyje. Kaip ir kiekvienas kitas serijos žaidimas, Fable III yra savaip unikalus, bet tai turi savo kainą. Daug inovacijų yra neišbaigtos, o apkarpytas savybes, tokias kaip RPG elementai, retai kada adekvačiai kompensuoja Lionhead pristatytos naujovės.

Pagrindinė Fable III tema yra revoliucija. Praėjus pusei amžiaus nuo Fable II įvykių, jau industrinį, nebe kolonijinį, Albion kontinentą valdo ankstesnio herojaus atžalos, o tiksliau vyresnysis sūnus Loganas. Dėl jo tironiško valdymo Albion tapo labai kontrastinga vieta, kur šalia absoliutaus skurdo kamuojamų gyventojų patogiai tarpsta Loganui palankūs turtuoliai, valdantys svarbiausias gamyklas ir kitas strategiškai svarbias vietas. Būdamas Logano jaunesniu broliu ar seserimi, Tu jau pačioje žaidimo pradžioje atsisakęs savo aristokratiško gyvenimo pabėgsi iš pilies su mintimi suburti Albion šalies nuskriaustuosius ir įžiebti revoliuciją, o tada jau būnant soste atstatyti teisybę.

Nuo pat pirmų žaidimo minučių galima pastebėti, kad Fable III yra tiek pat panašus į pirmtakus, kiek ir visiškai kitoks. Pats istorijos konceptas parinktas teisingai, kadangi jau yra pakankamai įgrisusi ta pati formulė, kada per visą žaidimą kaupi jėgas susigrumti su didžiausiu istorijos blogiuku, tada jį nugali ir tada žaidimas baigiasi.

Fable III istorija neblogai dera prie viso žaidimo laisvo stiliaus, tačiau nėra kažkas įspūdingo ir nepamirštamo. Naratyvas retai kada nustebina ir suintriguoja. Padėtis kiek pasitaiso antroje žaidimo pusėje, kuomet žaidėjas tampa karaliumi ir susilaukia iš pradžių pribloškiančių naujienų, kurios visam laikui pakeičia požiūrį į karalystę ir jos valdymo metodiką. Apskritai, pasikeičia net požiūris į viską ką iki šiol nuveikei ir ar teisinga buvo nubausti (ar nebausti) tironą brolį. Atmetus tai, kad ir kaip Lionhead stengėsi nesikartoti, galop sutvarkę (ar pagilinę) Albion problemas turėsime susikauti su kažkokiu neapibrėžtu blogiu, kurio motyvai sunaikinti Tavo valdomą šalį taip ir nėra atskleidžiami. Pigu.

Tik labai nereikia įsijausti į karaliaus rolę, kol dar neturi nei vieno sąjungininko. Norėdamas nuversti nuo sosto Loganą, pirma turėsi gauti viso Albion krašto ir kaimyninės šalies Aurora palaikymą. Tavo kelionė sumaniai perteikta simboline vieta, pavadinimu Kelias į valdžią. Tas kelias veda iki pilies durų ir yra padalintas į tuziną atkarpų. Sukaupus nustatytą kiekį sąjungininkų atsivers ankščiau buvę užrakinti vartai ir galėsi judėti toliau, taip priartėdamas prie tikslo. Kiekviename savo kelionės tuo keliu etape rasi skrynių, kurias nusipirkęs galėsi išmokti naujų ir patobulinti jau esamus sugebėjimus.

Toks yra beveik visas Fable III. Susitinki su potencialiais sąjungininkais, vykdai jų užduotis, gauni guild seals, už kuriuos atidarinėji skrynias ar atrakini sekančius vartus, ir taip judi link revoliucijos.

Žinoma, niekas Tau neatėmė teisės daryto to, kas Tau patinka ir daryti taip, kaip patinka. Be aiškiai išskirtų pagrindinių užduočių, galima vykdyti šalutines, kurių įvairovė yra labai didelė, pradedant Guitar Hero parodija Lute Hero, baigiant šmėklų vakarėlio rengimu. Pavyzdžiui, vienoje iš užduočių turėsi atgaivinti namą vaiduoklį, primenantį raganos namą žaidime Lost Odyssey. Kad tai padarytum, turėsi išspręsti porą galvosūkių ir sužaisti savotiškų šachmatų partiją su namo šeimininkais, panašiai kaip Casltevania: Lords of Shadow. Dar kitame queste būsi stebuklingai sumažintas ir patupdytas į stalo žaidimą. Tokios šalutinės užduotys neretai yra įdomesnės nei pagrindinės, tikriausiai vien dėl to, kad niekas nuolatos neburba apie tą revoliuciją ir jos kilnumą bei taurumą.

Tai nereiškia, kad pagrindinės užduotys neįdomios. Jos už šalutines geresnės tuo, kad į jas įtraukta daugiau moralinių sprendimų ir daugelis iš jų turi didelę įtaką visam pasauliui. Kaip ir visuose Fable žaidimuose turėsi rinktis būti geru ar blogu. Jau pačioje žaidimo pradžioje privalėsi pasirinkti ar paaukoti savo merginą (arba vaikiną) ar vietoje to mirtimi nubausti streikuotojus. Visi šie sprendimai ne tik turi įtaką ateičiai, (pavyzdžiui, aš pasirinkau paaukoti savo merginą ir šios daugiau jau nebepamačiau žaidime; panaikinus alkoholio vartojimo ribojimus, aplinkui žmonės slampinės girti ir vems kur papuola), bet ir paveikia emociškai. Ypač jautrūs klausimai kyla jau esant karaliumi ir sprendžiant savo liaudies problemas. Kas geriau, ar pelną nešanti gamykla ar mokykla, kurios nauda pasimatys tik po daugybės metų? Konfliktinės situacijos kils todėl, kad turėsi daug visokių prašymų, bet labai nedaug pinigų juos patenkinti. Brangiausiai kainuos įvykdyti sąjungininkams dar prieš revoliuciją duotus pažadus. Gaila, kad ši atkarpa labai trumpa ir primena tik pritemptą epilogą.

Fable III nestokoja nei savų, nei visai serijai būdingų trūkumų. RPG elementų, tokių kaip inventorius, patirties ir magijos taškai, atsisakymas yra bene skaudžiausias. Vietoje to, Fable III galėsi turėti tik gydomųjų gėrimų, stebuklingų viralų iškviečiančių pagalbą ir kokio nors vienos tipo ir rūšies maisto, pavyzdžiui obuolių. Ginklų teoriškai galima susirinkti nemažai, tačiau tūlas žaidėjas per visą Fable III išmėgins ne daugiau kaip dešimt. Jei norėsi turėti daugiau, teks arba keistis su draugais per Xbox Live arba uoliai tyrinėti visas vietoves. Magiškų atakų pasirinkimas nemažas, tačiau viską išbalansuoja tai, kad jas galima naudoti kiek nori kartų, nes nėra jokių ribotų magijos išteklių. Šuo liko ne daugiau nei reliktu iš antrosios dalies. Kadangi savo augintiniu nebereikia visaip rūpintis, jis teliko geriausiu atveju tik įrankis lobiams ieškoti ir nė iš tolo neprimena geriausio žmogaus draugo.

Daugelį pasikeitimų sąlygojo gerokai atsinaujinusi pagrindinio meniu sistema. Dabar paspaudus start patenki į savotišką prieglaudą. Ten rasi savo ištikimą liokajų Jasperį, esant reikalui patarsiantį ką daryti. Prieglaudos centre yra pasaulio žemėlapis, kurį galėsi stebėti padidinamuoju stiklu. Žemėlapyje matysi visus aktyvius ir neaktyvius questus, turimus pastatus ir jų būklę, po pasaulį klajojančius žmones ir panašiai. Atrodo lyg žaistum kokią nors iPad realaus laiko strategiją. Kituose kambariuose yra išdėlioti turimi ginklai, magijos, drabužiai. Yra specialus kambarys, kuriame lentynose ant sienos matysi tvarkingai išdėstytus pasiekimus žyminčius daiktus, o kitame gale laikysi visus savo sukauptus grynuosius pinigus.

Sistema nauja ir iš pradžių puikiai veikia. Vėliau, daugiau pažaidus, atradau keletą problemų. Prieglauda naudotis patogu, ypač iš pradžių, kai dar neesi gerai susipažinęs su žaidimu. Po kurio laiko, kita vertus, ima erzinti, kad norint pasikeisti magiją ar ginklą turi eiti į tam tikrą kambarį ir pasiimti norimą daiktą. Tai vyksta per lėtai. Žemėlapis yra gražus akims, bet visiškai bevertis, jei nori nusigauti iki konkrečios vietos, sakykim demono durų, nes jis vietovę atvaizduoja nesilaikydamas mastelio.

Bežaisdamas atkreipiau dėmesį į tai, kad lyginant su ankstesniais serijos žaidimais, Fable III tapo dar paprastesnis, ypač kalbant apie ginklų ir magijos panaudojimo galimybes. Primityvus rudimentiniai RPG buvimo įkalčiai ir tie buvo visai panaikinti. Keisčiausia yra tai, kad tokio paprastumo ir lengvumo žaidimai paprastai yra skirti vaikams. Bet vaikams aš jo tikrai nerekomenduočiau, nes Fable III nesvetimos tokios temos kaip seksas, homoseksualumas, įsivaikinimas, skyrybos, prostitucija, mirtis ir panašiai. Išties, paradoksas. Žaidimas suaugusiems tiks pagal tematiką, tačiau bus tikrai per paprastas ir tikrai per lengvas. Vaikams sudėtingumas bus kaip tik ir visi tie suprimityvinimai Fable III padarys geriau suvokiamą, tačiau, žaidimo jiems geriau neliesti, dėl jau minėtos tematikos. „Lionhead“ galėjo imti pavyzdį iš Simpsons, kur sugebėta turinį padaryti tokį, kuriuo vienodai mėgautis ir maži ir dideli.

Jeigu esi vienas iš tokių kaip aš, kurie perkremtą po 5 ar daugiau žaidimų per mėnesį, nė nepastebėsi, kaip Tavo karaliavimas Fable III ateis į pabaigą. Žaidimą galima įveikti greičiau nei per dešimt valandų. Gerai bent tai, jog Fable III turi įvairiausių slaptų vietovių, questų, užsiėmimų ir panašių dalykų, kad nesunkiai prie jo prasėdėsi dar bent penkias valandas. Suprantama, jau neskaičiuojant bandymo pereiti žaidimą antrą kartą, tik jau pasirinkus blogio (arba gėrio, priklauso nuo pirmo perėjimo) kelią. Galiu garantuoti, kad skirtumų tarp šių kelių daugiau nei manai. Problema gali būti nebent Tu pats. Visai kaip buvo su Metal Gear Solid 3: Snake Eater, Lionhead kurdami Fable III neįdėjo jokių saugiklių, kurie padėtų eiliniam žaidėjui pasimėgauti viskuo, ką paruošė kūrėjai. Jeigu paskubomis įveiksi žaidimą, kalbėdamas su draugais daugiau žaidusiais Fable III nė nesuprasi, apie ką jie ten pasakoja. Sakysi: „Dar ir tokie questai buvo?“. Esmė ta, kad Fable III neduoda jokių užuominų, kur galima surasti ką nors įdomaus. Visą laiką turi pats klajoti po žemėlapį ir ieškoti ką nuveikti.

Fable III nėra žingsnis atgal, bet jis tikrai nėra toks geras koks buvo Fable II. Suteikti tokių potyrių, kurių nesuteikia kiti žaidimai yra viena, o tai padaryti kokybiškai – kita. Man asmeniškai labiau patiktų daugiau RPG elementų, o ne trys būdai atšvęsti vestuves. Būtų buvę kur kas naudingiau, jeigu Lionhead būtų padarę, kad veikėjas nesivaldytų tarsi būtų bulvių maišas, o jie vietoje to jie pridėjo galimybę NPC vedžioti už rankos. Man patiko, kad Lionhead į Fable III įdėjo naujų mini žaidimų, tik nesuprantu, kodėl reikėjo išimti senuosius. Žaidžiant Fable II buvo sunku taikytis su šautuvu, o dabar Fable III be automatinio taikiklio gerai nusitaikyti neįmanoma. Lionhead su viena ranka duoda, su kita atima. Kaip ir ankščiau.

Agniaus veidas įveikus žaidimą: (v)