Pažintį su šia žaidimų serija pradėjau dar 2007 metais, kai iš vandens tyliai išniro „Ship Simulator 2008“. Tuomet pirmą kartą čiupinėjau virtualius laivus ir galbūt todėl šis pasiplaukiojimų imitatorius man paliko didelį įspūdį, o misija su Titaniku tiesiog rovė stogą. Kaip tų laikų simuliatorius jis turėjo tikrai gerą grafiką ir pakankamą kiekį šiam žanrui būdingų elementų. Viso to pilnai užteko. Laukdamas kitos dalies tikėjausi, kad į šį žanrą atkeliaus ir naujų vėjų, bet po pirmų minučių su naująja dalimi supratau, kad, deja, ne viskas taip kaip norėčiau…

Šį pasiplaukiojimų žaidimą kūrė Nyderlandų kompanija, kuri užsiima tik simuliatorių kūrimu. Ji neturi šimtų žmonių savo komandoje, todėl suprantama, jog negali žaidimų kokybę lygintis su kokiu „Electronic Arts“ ar „Bethesda Softworks“. Visgi, tai tikrai nepateisina krūvos klaidų, su kuriomis susidūriau beplaukiojant po platųjį vandenyną.

Įsijungus „Ship Simulator Extremes“ manęs paprašė susikurti savo profilį. Įrašiau savo vardą, pasirinkau tautybę ir paspaudžiau OK. Taip jau atsitiko, kad turbūt per savo kreivas rankas, pirmiausiai įsijungiau „Credit“ langą ir nustebau pamatęs, kad net įprastas „į viršų bėgantis“ kūrėjų sąrašas padarytas su klaidom. Vardai kyla netolygiai, o kartais jie iš viso nepasirodo kompiuterio ekrane.

Grįžęs į pagrindinį menių pamačiau naują rangų sistemą (ang. ranks), kurios nebuvo 2008 metų versijoje. Žaidimo eigoje joje pritrūko logikos, o galiausiai paaiškėjo kad ji reikalinga tik naujų, dokumentinių video įrašų, kelių nuotraukų ir straipsnių atkodavimui.

Prieš pradedant savo nuotykius jūroje nusistačiau maksimalius grafikos nustatymus. Vėlgi buvau nustebintas, kai pamačiau mažai pasirinkimų, o labiausiai iš senosios dalies pasigedau „View distance“ opcijos, kurios nebuvimas vėliau sugadino nemažą dalį žaidimo smagumo.

Rėžimų fronte nieko naujo. Kaip ir 2008 versijoje čia rasime kampaniją, kurią šį kartą kūrėjai suskirstė į tris dalis. Galėsime prisidėti prie kovos už Motinos žemės gerovę jūroje arba pasinerti į reikaliukus su turistinėmis kelionėmis. Jeigu nei tas, nei tas jums netinka visuomet galėsite imtis sunkesnių, varginančių darbų. Pavyzdžiui, krovinių gabenimo iš taško A į tašką B. Be kampanijos dar yra laisvo pasiplaukiojimo galimybė, atskiros misijos (kurių sąrašas šį kart kažkodėl yra tuščias) ir žaidimas internete.

Nieko nelaukęs įsijungiau pirmąją plačiai išreklamuotą „Greenpeace“ (tokiu pat pavadinimu vadinasi ir tarptautinė aplinkosaugos organizacija) misiją. Prieš akis išdygo krovimosi langas, kuris mane ragino pakentėti. Ilgai laukti neteko ir štai aš jau stoviu savo naujoje geldoje. Iškarto buvau informuotas, kad KAŽKUR jūroje plūduriuoja laivas, kuris į vandenyną neteisėtai išmeta toksines medžiagas. Kažkur? Tikėdamas praleisti nemažai laiko beieškant tų begėdžių, pamačiau, jog mano visagalis žemėlapis jau žino kur yra tas KAŽKUR, tad nukreipiau savo skardinę tiesiai į tą tašką. Beplaukiant į nurodytą vietą, mane užplūdo 2008 metų žaidimo versijai būdingas nuobodumo jausmas. Viskas kas man beliko, tai „Laisvų kojų“ rėžimas, kuris kaip per kokią pirmojo asmens šaudyklę leidžia vaikštinėti po laivą ir grožėtis „NUOSTABIU“ jūros peizažu. Štai nuo šios vietos ir pradėjo lysti visi šio simuliatoriaus varginantys „smagumai“. Mane pasitiko dar praeitoje dalyje matytos klaidos. Vaikštinėdami savame Nautilijuje dažnai atsitrenksime į nematomas sienas arba prasmegsime kiaurai laivo modelį ir įkrisime į vandenį. Čia tikriausiai koks mini žaidimas, kurį kūrėjai padarė tam, kad apsunkintų mūsų kelionę iki denio – „Išgyvenk juodąsias skyles ir grožėkis nuostabiu jūros vaizdu“?! Ok, šiaip ne taip įveikiau tą galvosūkį ir vargais ne galais pasiekiau vietą, kur turėjo atsiverti gražūs vaizdai. Žaidimas ėmė mane stebinti. Jo grafika kelis kartus prastesnė už senąjį , du tūkstančiai aštuntųjų, simuliatorių. Vanduo čia atrodo kaip kokia prastos kokybės nuotrauka, o ant kranto stovintys pastatai padaryti iš popieriaus, kiti dar kabo ore. Žinau, žinau… „Mažas biudžetas, todėl daugumą trimačių modelių pakeitėm į maketus iš popieriaus“! Staiga virš mano galvos pradėjo žvygauti žuvėdra, pakėliau galvą ir pamačiau padarą, skraidantį lyg koks NSO. Jokių paukščio animacijų. Imitatoriaus klaidų banga laikinai nurimo, bet tai truko gan trumpai. Po kelių minučių plaukimo – dingo laivo garsai. Nebegirdėjau jokių signalų, laivo sąlyčio su jūros vandeniu. Galima sakyti buvau kurčias ir beveik aklas, nes čia žaidimo matomumo distancija labai maža.

Ekrane subliksėjo naujas tikslas, kuris man liepė vytis TÀ laivą, kadangi jis mane pastebėjo ir nutarė sprukt (negi taip būna šioj srity visada?). Vėl įsijungiau vaizdą iš kabinos. Dėl mažo matomumo horizonte nemačiau NIEKO. Viskas ką aš turėjau, tai kažkoks žalias taškas žemėlapyje. Teko orientuotis pagal jį. Nepraėjus nė minutei, už kelių šimtų metrų nuo manęs atsirado dešimt kartų didesnė gelda. Visos mano pastangos ją pasivyti buvo bevaisės. Dabar gavau įsakymą pasinaudoti mini kateriu, kuris stovėjo manajame „Rainbow Warrior III“ pramintame laive. Viskas būtų gerai, bet mygtukas, kuris įsodina į katerį, dėl kažkokių priežasčių nenorėjo paklusti. Po kelių minučių bandymo paleisti jį, spjoviau į visą šitą reikalą ir dar kartą pabandžiau pasivyti tą didžiulę degtukų dėžutę su savo jūrų vėžliu. Staiga banditai ėmė lėtėti ir kai jau atrodė kad tuoj juos pasivysiu – jų laivo modelis persispalvojo raudona spalva, pradėjo mirkčioti lyg koks šviesoforas ir vis dinginėjo iš mano akiračio. Pasiekus vaiduoklio vietą jis išdygo tarsi koks milžiniškas muilo burbulas ir visu savo svoriu tėškėsi į mane. Vaizdas kelioms sekundėms užtemo, o kai vėl pasidarė šviesu – laivas vaiduoklis buvo toli horizonte. Norėdamas pasityčioti, žaidimas iškrėtė dar vieną šunybę. Mano skardinė ėmė skęsti ir po kelių sekundžių buvau 20 tūkstančių mylių po vandeniu. Nors vietoje, kurioje aš nuskendau, laivo aparatūra rodė kelių šimtų metrų gylį – panirau tik iki būrių, o po to iš kažkur vėl atsirado garsas ir pasigirdo keistas trenksmas. Supratau, kad pasiekiau dugną.

Žinoma, susinervinau. Nutariau pagalbos ieškoti žaidimo forume. Gan draugiškos, jo bendruomenės dėka, tą pačia dieną turėjau veikiantį katerį, todėl galėjau pagaliau užbaigti varginančią užduotį. Vėl pasiekęs milžinišką plaukiojantį konteinerį, nieko nelaukęs griebiau savo vandens skuterį ir ėmiau jį vytis. Priartėjęs prie jo gavau naują pranešimą. Turėjau minutę išlaikyti vienodą atstumą ir saugotis galingos vandens srovės kurią į mane nukreipė nusikaltėliai iš sekamo laivo. Naujas išbandymas čia lygus naujoms klaidoms. Srovė, kuri turėjo apversti mano katerį, nedarė jokios įtakos, todėl ta minutė buvo lyg koks vaikų žaidimas. Kai pagavau bėglius, informacinis žaidimo langas liepė man grįžti atgal į doką. Kai tik tai padariau, užtemo vaizdas ir po to pasirodė dokumentinis vaizdo įrašas apie Greenpeace. Vargu, ar toks „prizas“ sužavės daugumą žaidėjų. Reikia būti tikrai kietu plaukiojimo žaidimų fanų ir būti pakvaišusiam dėl dokumentikos, kad pavyktų pasimėgauti taip pagamintu patiekalu… O kur dar klaidos, kurios bet kam gadina skonį!..

Kitos misijos beveik niekuo nesiskyrė nuo pirmosios – kažkur nuplauk, kažką pasivyk ir grįžk atgal… arba nuplauk iki taško B ir grįžk į tašką A. Panaši situacija buvo ir su kitomis kampanijomis.

Po tiek daug visko kyla retorinis klausimas, kokia žodžio „Simuliatorius“ esančio šio žaidimo pavadinime reikšmė? Ar tai reiškia jog gausime krūvą pojūčių, kuriuos turėtume pajusti beplaukiojant su tikru laivu, ar tai tik etiketė norint pagerinti žaidimo pardavimus?