Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/04. Teksto autorius: Opis
Tikriausiai niekam nereikia aiškinti, kas yra Aliens vs Predator ir su kuo jis valgomas. Ši serija žinoma tiek iš atskirų jos elementų — filmų serijų „Svetimi“ ir „Grobuonys“, — tiek ir iš dviejų (nevykusių) Aliens versus Predator filmų bei (išties neblogų) žaidimų. Jau iš pat pradžių aišku, kad paskutinioji dalis serijoje nėra Rebellion bandymas išrasti dviratį — tai lygiai tas pats Aliens vs Predator, kuriame gausi pažaisti visas tris rases ir kartu išbandyti tris subtiliai skirtingus žaidimo būdus. Deja, nepaisant, atrodytų, nenugalimos idėjos, šis Aliens vs Predator pasmerktas tapti laikmečio ir savo mechanikos auka: kaip šaudyklė, jis negali lygintis su šiuolaikiniais Call of Duty, Bioshock ir kitais dėl grafikos trūkumų ir menkų veiksmo galimybių, o kaip duoklė gerbėjams yra tiesiog per silpnai paruoštas. Tačiau apie viską iš eilės.
Aliens vs Predator siužetas visiškai kvailas ir tradicinis: žmonių korporacija kuria koloniją naujame pasaulyje, kuris (užuojauta vargšeliams homo sapiens) pasirodo esąs senovės grobuonių šventyklos namai. Žmonės kaip visad atlieka bandymus su svetimais (ksenomorfais), kurie kaip visad pabėga, pakeliui palikdami kraujo fontanus ir sukurdami malonią chaotišką atmosferą. Čia, it užuodę gerą vakarėlį, atskrenda grobuonys, kurie norėtų pateikti savo svarų argumentą: „Sakot, įlindot į mūsų šventyklą? Štai jums didelė, nematoma, ginkluota problema.“
Auka
Valdant jūrų pėstininką Aliens vs Predator labiausiai priartina prie standartinės šaudyklės. Pirmieji žaidimo lygiai klaustrofobiška tamsia aplinka gerąja prasme primena Doom 3. Kaip ir pastarajame, čia teks bailiai vaikščioti, kiekvieną akimirką tikintis būti užpultam gal iš šio kampo, gal iš ano, o gal iš viršaus. Įsidrąsinti neleidžia ir prietaisas, rodantis priešų poziciją: jis skleidžia tą patį iš filmų pažįstamą sonaro garsą ir niekad neleidžia tiksliai atspėti, kuriame kampe į Tave dantis šiepia išbadėjęs ksenomorfas. Deja, ši puiki pradžia gan greitai sugenda po pirmų kelių lygių išėjus į atvirą erdvę. Staiga nejaukumo jausmas dingsta, žaidimas tampa eilinėmis ateivių skerdynėmis en masse, o kokybę pakeičia kiekybė. Beje, džiunglės ypač akivaizdžiai atskleidžia Aliens vs Predator vaizdų ribotumą — šviesoje žaidimas atrodo labai neįspūdingai.
Grobuonis
Valdant grobuonį daugiausia teks naudotis sugebėjimu likti nepastebėtam. Tavo stipriosios savybės — tapti bemaž nematomu žmogaus akims bei patraukti jo dėmesį, kad galėtum patyliukais nudaigoti kur nors už kampo. Šią taktiką teks naudoti ypač dažnai dėl kelių priežasčių: visų pirma, nepaisant šarvų ir viso kito šlamšto (kurį žmonės laiko technologijos stebuklais), grobuonis miršta net lengviau už jūrų pėstininką, antra, nors ir turėsi nuotolinių ginklų, dažniausiai teks naudotis peiliais. Prisėlinęs prie priešo galėsi jį užmušti baigiamuoju veiksmu — šis atrodo gan brutaliai, tačiau nė iš tolo neprilygsta judesiams, kuriuos galima atlikti pargriovus priešininką. Tai ko gero linksmiausia žaidimo dalis tiek valdant grobuonį, tiek svetimą — groteskiškos animacijos, kuriose auka beviltiškai į Tave žvelgia prieš nuplėšiant jai galvą, suteikia žaidimui būtent to, ko norisi valdant pasigailėjimo nejaučiančias būtybes. Artima kova grobuonio kailyje šiek tiek primena žaidimą Condemned — naudosi lengvų atakų (light attack), sunkių atakų (heavy attack) ir blokavimo kombinacijas, — tačiau čia visa tai įgyvendinta prastokai, pavyzdžiui, man gal tik kartą pavyko panaudoti sunkią ataką negavus atgal trigubai. Tiesa, vėliau žaidime gavus ginklą Combi stick, kovos taps net pernelyg lengvos, taigi jaučiasi šioks toks balanso tarp sudėtingos pradžios ir pernelyg lengvos pabaigos trūkumas.
Grobuonies judėjimas stipriai skiriasi nuo ankstesnių žaidimo dalių: galėsi pasirinkti konkretų tašką šuoliui ir taip greitai įveikti didelius atstumus skirtinguose aukščiuose. Tai puiki idėja, nes leidžia pasijusti išties galingam, palyginus su lėtai žeme šliaužiojančiais žmogeliais, net nenutuokiančiais, kad kažkur virš jų skrajoja nematomas medžiotojas. Visgi, kartais šuolio taško pasirinkimo logika gan keista: vienoje vietoje galima lengvai įveikti didžiulį atstumą, o kitoje neišeina nušokti nė kelių metrų. Dėl to dažnai tenka nervingai maigyti paprastą dviejų mygtukų kombinaciją, beviltiškai stebint, kaip mažėja gyvybė.
Medžiotojas
Trečioji žaidimo dalis — valdant svetimą — man pasirodė sunkiausia, bet kartu įdomiausia ir, deja, trumpiausia. Pats veiksmo principas panašus į grobuonies: likti nepastebėtam (priešingu atveju dažnai teks spausti mygtuką load), įvilioti žmogų į spąstus ir žiauriai jį užmušti. Skirtumas čia tas, kad svetimas gali naudotis savo greitumu ir manevringumu: bėgioti sienomis, šokinėti nuo grindų ant lubų, landžioti po ventiliacijos ir kanalizacijos sistemas ir t. t. Visa tai skamba puikiai, vaizduotė iškart kuria daugybę įmanomų būdų priešui sumedžioti. Deja, čia susidursi su valdymo problemomis ir lygių dizaino trūkumais. Lakstydamas sienomis pasijausi kaip į isteriją puolęs katinas skalbimo mašinoje, o šį įspūdį dar labiau sustiprins valdymo nenuoseklumas: kartais paspaudęs atitinkamą mygtuką neužlipsi, kur nori, o kartais nieko nespaudęs užlipsi, kur visai nenorėjai užlipti.
Tačiau prie valdymo, priešingai nei prie prasto žemėlapių dizaino, dar galima priprasti. Susidaro toks įspūdis, kad didelė dalis Aliens vs Predator žemėlapių sukurti tam, kad apsunkintų ksenomorfų gyvenimą. Pavyzdžiui, pastatai turi milijoną briaunų ir išsikišimų, kurie neleidžia susikoncentruoti į medžioklę, nes reikia nuolat būti atsisukusiam į tinkamą pusę. Labai erzina ir tai, jog pagaliau lubomis prisėlinęs prie priešo ir jau pasiruošęs ant jo užšokti nusileisi atsisukęs visai ne į tą pusę, kur tikėjaisi, o blogiausiu atveju dar ir būsi pastebėtas. Kita vertus, nepaisant visų šių minusų, įvaldęs svetimą išties džiūgausi įspūdingai suplanavęs ataką. Tokiais atvejais jausmas kaip per filmą — svetimas atsiranda nežinia iš kur, nežinia kada į skutelius sudrasko „eilinį Džoną“, po to tyliai tamsoje nukanda kitam „eiliniam Smitui“ galvą ir pasišalina kanalizacijoje taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė.
Nuobodžios skerdynės
Apibendrinant galima pasakyti, kad Aliens vs Predator vieno žaidėjo režimas susideda iš trijų vidutiniškų dalių ir dėl to pats yra gana vidutiniškas. Tai tarsi ir logiška: po truputį dirbdami prie trijų gan skirtingų žaidimo būdų, Rebellion nė vienos iš jų nenušlifavo iki idealumo, visgi tiek 1999 metų AvP, tiek ir AvP2 tuo laikotarpiu šią misiją įgyvendino geriau.
Pagrindinės problemos juntamos žaidžiant grobuonį ir svetimą. Šiose dalyse dažnai jaučiasi, kad žaidimo kūrėjai kūrė žemėlapius taip, kad juos būtų galima įveikti tik vienu būdu. Tai pasireiškia tokiais atvejais, kai veikėjas, įprastomis sąlygomis sugebantis nušokti dešimtis metrų įvairiomis kryptimis, neįstengia įveikti metro aukščio tvoros ar perlipęs užtvarą atsitrenkia į nematomą sieną. Lygiai taip pat erzina dirbtinio intelekto neintelektualumas — priešai nevengia slėptis puikiai matomose vietose, o pavilioti į tamsų kampelį neabejodami ateina jo patikrinti. Beje, tai tik viena iš dirbtinio intelekto keistenybių: štai kartais priešas Tave pastebės pačiame tamsiausiame kamputyje, o kartais nematys dienos šviesoje stovėdamas nuo Tavęs per metrą.
Tačiau man pagrindinis žaidimo minusas — monotoniškos kovos. Valdant bet kurį veikėją galima rasti taktiką, kurią naudojant beveik neįmanoma pralaimėti. Pavyzdžiui, grobuonis nugalės bet kokį svetimą naudodamas paprasčiausią lengvą ataką, o svetimas nugalės apskritai bet kokį priešą naudodamas sunkios atakos ir pagriebimo kombinaciją. Problema dar ir ta, kad Aliens vs Predator skatina naudoti šiuos kovos būdus, o įprasti metodai lieka labai neefektyvūs ir net erzinantys. Dar blogiau, kad tą pačią taktiką taip pat sėkmingai išnaudosi kovose su bosais.
Daugelio žaidėjų režimas atperka didelę dalį nusivylimų, mat leidžia išnaudoti vienos rasės pranašumus, palyginti su kitomis rasėmis. Tai labai pagyvina įprastą deathmatch tipo žaidimą. Be to, su draugais galėsi žaisti ir kitokiais režimais: Infestation visus žmones bandysi paversti ksenomorfais, Survivor stengsies apsiginti nuo masės svetimų.
Aliens vs Predator pradžiugins, nes sugrąžina kultinę filmų ir žaidimų dvasią ir nostalgiją, tačiau ir nuvils, nes būsi priverstas galvoti, kaip galėjo būti.
