Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2008/11

Autorius: XAN

Šįkart jokio humoro, viskas labai rimta. Visame Outcry (kūrėjų tėvynėje Rusijoje jis išleistas paslaptingu lotynišku pavadinimu Sublustrum) nepamatysi nė vieno spalvoto drugelio. Ir išvis čia drugelių nėra. Tamsūs, surūdijusio metalo ir sutrešusių baldų ruda bei juoda spalvomis nudažyti kambariai jiems netinkama vieta. O man čia labai patiko.

Įsijaučiau į vidutinio amžiaus rašytojo, atvykstančio išsiaiškinti brolio paslaptingo dingimo aplinkybių, vaidmenį. Brolis visai kitoks, ne meniškos sielos, jis — mokslininkas. Jam pavyko sukurti prietaisą, leidžiantį atskirti sąmonę nuo kūno. Tai suteikia galimybę keisti laiką ir erdvę, ištaisyti praeities klaidas. Brolio dingimo tyrimas kaip tik ir atveda prie šio įrengimo, pabandau juo pasinaudoti…

Outcry skirtas „tikriesiems“ galvosūkiams. Net įprastas daiktų rinkimas ir naudojimas čia yra „tikrasis“ galvosūkis. Nekils tokie kvaili klausimai, kaip „Gal su šia dešrelių grandine man pavyks sužvejoti žuvies?“, — viskas čia akivaizdžiai logiška. Svirtelių ar mygtukų naudojimas netaps bandymų ir klaidų metodu, nes iš to nebus išpešta jokios naudos: išsprendęs galvosūkį neišgirsi kokio „tadadadam“ ar kvailos replikos „Valio! Man pavyko!“ — herojus su savimi čia nešneka. Tik suvokęs dėlionės esmę galėsi judėti toliau. Nors žaidime gausu „taškų medžioklės“, ją čia sugebėjau pateisinti kaip dar vieną aplinkos tyrimo būdą.

Outcry yra kitoks nei visi, o tik išskirtiniai žaidimai ir verti žaidėjų dėmesio. Outcry sukels visai kitokias emocijas nei esame pratę patirti žaisdami: nerimą, įtampą, sumišimą… Atmosfera, istorija ir jos pateikimo būdas verčia mąstyti, gilintis, dar kartą skaityti išradėjo dienoraštį ne tik todėl, kad ten rastum užuominą, kaip spręsti dabartinį galvosūkį, bet ir tam, kad suprastum fabulą, pastebėtum eilutes, į kurias anksčiau neatkreipei dėmesio.

Aplinkų dizainas išvis verčia iš koto. Ko nors unikalesnio ir siurrealesnio reiktų ilgai paieškoti, o kaip tik išskirtinumas ir yra žaidimo pagrindas. Sunku nupasakoti — turi visa tai pamatyti savo akimis. Jei jau prakalbom apie akis, tarsi jomisir matysi visas šias nuostabiai detalizuotas, įvairiais šviesos, „senos kino juostos“, „karšto oro“ ir kitokiais efektais pagražintas erdves.

Muzika taip pat beveik tobula. Išgirsi kažką senoviško, kažką mįslingo, žiupsnelį ko nors rytietiško, šį bei tą gąsdinančio ir sukeliančio nejaukius jausmus. Ramiai pianino ir styginių melodijai tinkamu momentu pritars itin žemi elektroniniai garsai, keliantys tikrai ne palaimą.

Yra ir prie ko prisikabinti: retkarčiais nesutampa skaitomas ir rodomas tekstai, manipuliavimas aplinkos objektais kartais nekeičia vaizdo žiūrint iš toliau, užvestas ant interaktyvaus objekto žymeklis savo formą keičia, atrodo, pagal nuotaiką. Įvertinimą sumažinau dėl vieno itin sunkaus ir, mano manymu, nevienareikšmiškai suprantamo galvosūkio, be to daug kam nepatiks „taškų medžioklė“ (man dažniausiai pasisekdavo). Įtariu, taip pat nemažai buvo prarasta adaptavus kūrinį vakariečiams, tačiau liko tikrai pakankamai, kad būtu verta pabandyti.