Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/01. Teksto autorius: JcDent

Niūrumas ir tamsa pasiglemžė RPG žaidimus taip pat sėkmingai, kaip juose pasiglemžia tautas ir žemynus. Atrodo, kad išliktum jaunatviškas ir neprarastum pelno, turi visą žaidimo pasaulį nudažyti ruda ir pilka spalvomis, priregzti politinių intrigų, pasirūpinti, jog būtų socialinė nelygybė, fanatikų… Ir nėra to džiaugsmo, kuris lydėjo ankstesnius Dungeons and Dragons visatos žaidimus. Torchlight spjauna į šias naujųjų laikų madas ir klonuoja senuką Diablo.

Trys veikėjo klasės: karys, šaulė ir magas. Jie pradeda nuo miestuko, kurį puola iš visur lendantys padarai. Fantasy pasauliuose ir šulinio kasimas baigiasi demonų ordų antpuoliais, o visos šachtos būtinai bus užpultos kokių nors monstrų. Taip pat yra atsitiktinai generuojami požemiai. Ten puola priešai, pasikliaujantys ne taktika, o skaičiumi. Užduotys susideda daugiausiai iš „užmušk“ ir „atnešk“. Yra miesto portalo ir daiktų identifikavimo ritinėliai.

Galima sakyti, kad tai yra Diablo klonas. Šįkart jis buvo patobulintas ir gavo naujų galių. Jau vien gerą Diablo plagiatą paruošti sunku, o padaryti dar tokį smagų… Net negaliu tiksliai pasakyti, kas padeda. Na, klases jau minėjau, tik jų pavadinimai kūrybingesni. Karys yra gan paprastas išgamų vertimo faršu meistras, kartais išsikviečiantis pagalbon protėvių dvasias (žinodamas, kad vienas ginklų yra kastuvas, aš svajoju apie herojų su dviem). Šaulė, iš aprangos labiau nuotykių ieškotoja nei karinga amazonė, požemio padarų gretas gali retint su pistoletais abejose rankose (velniop lankus, kai galima turėt šautuvą su kaukole gale). Magas–alchemikas taiko į magijos kaip mokslo sritį: jis turi galios pirštinę ir gali iššaukti padarus. Be to, visur su Tavimi keliaus gyvūnas — šuo arba katė, tiksliau, vilkas arba lūšis. Jis pirmas puola priešus, neatsispiria žuviai ir gali virsti į kitus padarus, taip pat už Tave nubėga į miestelį parduoti turto. Jį net pavadint galima savaip: Sielpjovys, Triuškintojas, Kirstrainys — visi tinkami vardai nuotykių ieškotojo katinui.

Spalvų fontanas

Atsitiktinai generuojami žemėlapiai yra gražūs ir spalvingi (kur jie dėsis, toks visas žaidimas). Kol Tu pjauni žiurkes šachtininkes, žemiau matosi, kaip nepasiekiami jų giminaičiai kerta uolieną. Nėra jokio aplinkos interaktyvumo ar ypač pažangios grafikos. Ir tai nuostabu! Lygiai yra žibantys ir spalvingi, lengvo dizaino, su smagių spalvų monstrais. Tikras atokvėpis po slogių Oblivion urvų ar Dragon Age: Origins rudo, na, visko. Įsivaizduok detalesnį, naujesnį WarCraft III, tik RPG. Galiu pasakyti, jog lig šiol tikrai taip smagiai nesijaučiau žaisdamas žaidimą, kurio siužetas vos juntamas. Matyt, daugiau RPG turėtų savo rudą ir pilką paletę iškeisti į galimybę vienoje rankoje laikyti pistoletą, kitoje — kastuvą.

Grafika yra paprasta, todėl jai ditirambų nepririesi. Bet tai ir yra nuostabu, nes, užuot švaistę pinigus grafikos varikliui, kad galėtų pasakyti „ir mes taip mokam“, kūrėjai padarė žaidimą, kuris maloniai glosto akį ir nereikalauja kompiuterio, sukurto pažangios išnykusios ateivių rasės. O magiškų ginklų spindėjimas atrodo daug, daug geriau nei prabangesniuose darbuose. Kiek nepatogu tai, kad vaizdas kaip šiaudo įsikibęs izomerinės perspektyvos ir nesileidžia keičiamas.

Torchlight nėra revoliucinis RPG žaidimas, bet yra net labai kokybiškas produktas. Gal net pakankamai nuostabus, kad atsikratytų visur tykančios Diablo klono etiketės. Galų gale, juk jis turi kovinį katiną.