Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/03. Teksto autorius: Artojas

Kas čia? Naujas S.T.A.L.K.E.R? Kiekvienos naujos jo dalies laukiu vis mažiau, nes nebetikiu, kad jie kada nors padarys viską iki galo. Nepaisant to, žaidimas visada „nurauna stogą“ ir padaro tai aukščiausiu lygiu.

Žvelkime tiesai į akis. Pirmasis „Stalkeris“ pasirodė tuo metu, kai Rusija / Ukraina pralošinėjo pirmo asmens šaudyklių kovą Vakarų kūrėjams. Prieš pasirodant „Stalkeriui“, jų šaudyklėms buvo labai toli iki Vakarų standarto, po „Stalkerio“ pasirodymo šis atstumas sutrumpėjo iki maždaug trijų žingsnelių. Man atrodo, kad šitaip prisivijus konkurentą susikaupti ir žingsniuoti greičiau turėtų būti paprasta, bet greičiausiai Černobylyje galioja kitokie greitojo ėjimo dėsniai. Sunku laukti naujo „Stalkerio“, nes iš anksto žinai, kad jis bus toks pats — gražus, atmosferiškas, sudėtingas, įtraukiantis ir, žinoma, skylėtas kaip rėtis. Pirmasis serijos žaidimas gavo iš žaidėjų ir kritikų indulgenciją ir išrišimą už nuodėmes, nes tai buvo beprotiškai geras, nors ir gerokai pavėlavęs, bet gluminantis ir įtraukiantis projektas. Antroji dalis irgi „prasisuko“, nepaisant to, kad tik pasirodžiusį žaidimą kamavo DI, optimizacijos ir kitos problemos. Sakau Tau, šį kartą aš neplanuoju užmerkti akių ir…

Pala, pala…

Čia dabar kas?

Tu nepatikėsi, bet tik įdiegtas S.T.A.L.K.E.R: Call of Prypiat veikia puikiai. Pavaikščiojau šen bei ten, pasidairiau, pašokinėjau, padariau pritūpimą… Pasileido gan greitai, sukasi puikiai… Retsykiais kažkur pradingsta vienas kitas kadras, bet kam nepasitaiko? Hei! Ho! Užmetu akį į PDA, pasirenku kelrodžius, atsikandu gabalą dešros, pasiraitoju rusvai žalsvas kelnes ir ristele pasileidžiu artimiausio pelkyno link. Aš bėgu, batuose žliugsi vanduo, akys karštligiškai dairosi pavojaus…

Stop! Tikrai ne laikas šventę švęst… Turiu galvoj… Na, man gerai. Aš Černobylyje buvau jau ne sykį. Plikomis rankomis gaudžiau šernus, smaugiau snorkus ir traiškiau kraujasiurbius. Aš žinau, kad mano kišenėje yra PDA, kad ne kiekvienas gyvas ir ginkluotas žmogus yra priešas, kaip ir ne kiekvienas tiesiantis ranką — draugas. Žinau, kodėl mano kišenės pilnos varžtų, paniškai bijau traškančio Geigerio matuoklio ir raibuliuojančių aplinkos vaizdų. Po šimts, pasijutau kaip senas stalkeris. Bet aš ir esu senas stalkeris! O ką daryti naujokui? Atsakymą gali rasti dar Tarybų Sąjungoje išleistame vadove „Visiems atominio karo atvejams“. Ten rašoma: „Drauge! Jei pamatei atominį grybą, tai įsisupk į baltą paklodę ir tyliai šliaužk į kapines.“ Tas pats liečia ir visus naujokus, kurie žaisdami šį žaidimą Zonoje lankosi pirmą kartą.

Kalbant paprastai, kūrėjai visiškai nesivargina pateikti kažkokios informacijos apie žaidimą. Nėra geresnio būdo atbaidyti naują žaidėją nuo „Stalkerio“ už šį. Juk tik tada, kai nėra jokių apmokymų, Tu galų gale supranti, koks jis subtilus ir sudėtingas. Blogai. Labai blogai.

Jo, brol! Čiaupk srebiamą!

— Paslėpk ginklą, tada aš tave įleisiu, stalkeri…

— Jo, jo, girdėjau… Bėda ta, kad jau seniai pamiršau, kaip tai daroma!

— Paslėpk ginklą, tada aš tave įleisiu, stalkeri…

— Oh…

— Paslėpk ginklą, tada aš tave įleisiu, stalkeri…

— Gerai jau, gerai! Va, rankose varžtas!

— Gali užeiti, stalkeri.

Na ir liaudis Zonoje… Kur dingo tie laikai, kai kiekvienas sutiktas stalkeris tryško draugiškais patarimais naujokams? Na, bet bėda po vieną nevaikšto… O jei dar nesupranti rusiškai ir ketini žaisti anglišką versiją… Tai kažkokia tragedija. Tam, kuris sugalvojo, kad rusiškas Zonos žargonas, išverstas į anglų kalbą, yra analogiškas afroamerikietiškam geto slengui, į sėdimąją reiktų įtaisyti anomaliją. Visus kitus dirbusius prie įgarsinimo paprasčiausiai reikia sušaudyti. Balsai parinkti tragiškai, akcentas siaubingas, tekstų eilutės baisios. Susidaro įspūdis, kad žaidimą dubliavo visiški mėgėjai. Lyg žaistum anglišką modifikacinę versiją, o ne oficialų leidimą.

— Jo, brol? Kačiaveikyyy?

— Dusk, žąsie! Greičiau išleiskit mane! Ten, kur mažiau kalbų, daugiau darbų!

Darbinė aplinka

Jei visus paminėtus dalykus nustumsi į šalį, darbine stalkerio aplinka galėsi pasidžiaugti. O džiaugtis tikrai yra kuo. Pradėkim nuo to, kad Tu esi ne visai stalkeris. Iš tikrųjų valdai į Zoną infiltruotą kariškį ir turi ištirti paslaptingą penkių sraigtasparnių dingimą. Mano nuomone, reikia būti visiškam idiotui, kad virš Zonos įvykusių sraigtasparnių avarijų aplinkybes vadintum paslaptingomis. Ten išvis nėra ko skraidyti, bet… Valdžios žodis kariui įsakymas. Ir aš nusiteikęs tą įsakymą vykdyti naudodamasis visomis įmanomomis priemonėmis, bet nuolat atidėlioju pareigą, nes spręsti vietinių tarpusavio vaidus man smagiau. Ir naudingiau. Ir pelningiau.

Šiaip siužeto užuomazga žaidime silpnoka, bet „Stalkerio“ grožis visada buvo zonos tyrinėjimas, papildomos užduotys ir garantuota pasirinkimo laisvė. Kadangi šie elementai niekur nedingo, priekaištauti neturiu ko. Jei netyčia atsidursiu šalia tų malūnsparnių, pažiūrėsiu, kuo galiu padėti.

Deja, visa šalutinė veikla irgi pateikta prastokai. Mano išlepintos akies nedžiugina nei greitai besikeičiantis smulkus tekstas, nei nepatogi vartotojo sąsaja. Viskas gerai, jei reikia tiesiog žvilgtelti į žemėlapį, bet jei sugalvoji dar sykį peržiūrėti visą kokios nors užduoties istoriją, apima jausmas, kad „Stalkerį“ ruošė žmonės, nematę interneto, ką jau kalbėti apie šiuolaikinius žaidimus. Pavyzdžiui, ginklų aprašai tebėra žymimi pagaliukais, iš kurių nė velnio nesuprasi. Alio? Arabiškus skaitmenis Europa plačiai naudoja jau penki šimtmečiai!

Situaciją apsunkina ir visiškai kvailas dirbtinis intelektas. Užkalbintas stalkeris bet kurią akimirką gali apsisukti ir žiovaudamas išnykti ryto rūke, taip nutraukdamas bet kokius dialogus. Apskritai, draugiškas DI niekuo nepagerėjo per tuos ilgus serijos kūrimo metus. Ar jie veikia laisva valia, ar kažką veikia pagal griežtai numatytą šabloną, jie visada atrodo absurdiškai.

Matai, kaip negaliu užsičiaupti, vis trūkumus vardinu, bet tai normalu. Tai paskutinis sykis, kai, nepaisydamas visų jų, drįstu teigti, kad „Stalkerį“ žaisti verta.

„Stalkerį“ žaisti verta!

Kad ir kaip žiūrėsi, Zona tebėra graži, mistinė, pavojinga ir nepažinta, juolab kad šioje dalyje Tu jau braidysi po patį jos centrą. Nepasakyčiau, kad grafikos srityje atsirado kažkokių ypatingų naujovių, išskyrus optimizaciją. Tačiau vien to per akis. Kūrėjai vėl smūgiuoja patikimais ir Rytų rinkoms būdingais ginklais. Realistiškumas ir beprotiškas detalumas. Kiekvienas šalikelėje nuverstas automobilis — meno kūrinys, kiekvienas sukiužęs pastatas — vertas nacionalinės apsaugos. Žaidimas pulsuote pulsuoja autentiškumu, tačiau, be realizmo, būdingas ir siurrealizmas. Radiacijos sukeltų anomalijų dešimtys, jos skirtingos, įvairiai atrodo ir sukelia vis kitokius žalingus efektus. Čia iš po žemių šauna koncentruoti liepsnos liežuviai, čia pelkę gerai pačirškina elektros iškrova, o už nugaros, žiūrėk, jau įsisiautėjo bildukas. Anomalijos ypač pavojingos, bet, kaip žinoma, kur pavojai, ten ir turtai. Paklausa artefaktams nemažėja, tad anomalijų tyrinėjimas ne tik įdomus ir gražus pažiūrėti, bet ir pelningas.

Realistiškumo įspūdį smarkiai sustiprina ir tobulai sustyguotas paros laikas. Dabar jis kinta ne tik vizualiai. Paros laiko kaita labai akivaizdžiai lemia Zonos gyvenimą. Naktį į kiemą geriau nekišti nosies, nes net ir santykinai saugias zonas užplūsta mutantai, o stalkerio šviestuvas jiems žybsi it masalas. Tokia iš pažiūros smulki detalė subalansuoja žaidimą kur kas geriau nei šimtai griežtų taisyklių. Nori nenori, bet valgyti, gerti ir miegoti čia teks ne rečiau nei žaidžiant simsus. Skirtumas tik tas, kad čia pats norėsi tą daryti.

Kautynėse sužiba ir DI. Ne draugiškas, o priešiškas. Smulkių susidūrimų metu gal to deramai ir neįvertinsi, bet įsivėlęs į konfliktą su gausesnėmis banditų pajėgomis, greitai pajusi tiek jų taiklumo, tiek taktinių sprendimų pasekmes. Negailestinga ir balistika. Dauguma paviršių pradrožiami, rikošetas žalingas, nors ir ne visada logiškas, kautynės mažais atstumais trumpos ir kruvinos, dideliais — ilgos ir varginančios. Viskas puiku. Tad kodėl turėtum nežaisti? Dėl to, ką sakiau anksčiau? Na, taip. Iš dalies. Bet „Stalkeris“ įdomus pats savaime. Net ir be jokių misijų. Kaip turistinė kelionė į Zonos centrą be rizikos pasigauti realią spindulinę ligą.

Bet tai tikrai paskutinis kartas.