Kitos nuomonės: Undead Nightmare. Infected? NO! Mythical chupacabra? YES!

Vienas geriausių šių metų žaidimų gauna ne patį geriausią papildymą. Nors Undead Nightmare nėra ilgas, jame greitai pritrūksta įvairovės ir naujų iššūkių.

Tikriausiai nė nereikia sakyti, kad šiais laikais žaidimų su zombiais yra kur kas daugiau nei reikia. Zombių tematikos režimai įdiegiami į žaidimus nežiūrint visų gero skonio reikalavimų. Todėl nenuostabu, kad Džonas Marstonas nieko blogo nesitikėjo, kai vieną pamėklišką vakarą, senolis, tiesiog vadinamas Dėde, grįžo kiek pasikeitęs ir ėmė kėsintis sukramtyti savo šeimyną. Blogiausia yra tai, kad kol vien pižama vilkintis Džonas nubėgo iki daržinės pasiimti ginklo, senolis apgraužė Džono žmoną ir sūnų, kurie patys ima virsti zombiais. Džonas Marstonas ir vėl turi mėginti išgelbėti savo šeimą. Išbėgęs ieškoti pagalbos, jis pamato, kad visas kraštas nusėtas iš numirusių prisikėlusiais ne tik žmonėmis, bet ir gyvūnais.

Undead Nightmare epizodiškai sutiksi nemažai matytų veidų iš originaliojo žaidimo, tokių kaip profesorius Macdougal, aferistas prekeivis Nigel West Dickens ir kadais Džoną išgelbėjusi Bonnie MacFarlane. Vienok seni personažai čia neturi tokios reikšmės kaip ankščiau, dar daugiau – paprastai po trumpo pokalbio jie vienomis ar kitomis aplinkybėmis bus nužudyti zombių. Keisčiausia, kad tam Džonas nė nesipriešina – jis tiesiog žiūri ir laukia, kol zombiai suvalgys ir suvirškins pažįstamą žmogų. Personažų mirtys čia ne dramatizuojamos, o veik ironiškos, primenančios Romero zombių scenarijus. Jeigu ieškai siaubo žaidimo, Undead Nightmare Tau tikrai nepatiks – jame nėra nei įtampos, nei nežinomybės kas bus toliau, nei sukrečiančių scenų. Gausi viso labo standartinę istoriją, kuri baigsis būtent tada, kada to tikėsiesi.

Keistas atsitiktinumas – abiejų beveik tuo pačiu metų pasirodžiusių žaidimų, Alan Wake ir Red Dead Redemption, papildymai turi tą pačią problemą – jie paprasčiausiai nepasiūlo kažko tikrai įdomaus ir tėra nebūtina smulkmena prie pagrindinio žaidimo. Red Dead Redemption įveikiau vasarą, bet net ir praėjus tiek laiko, žaidžiant Undead Nightmare neapleido jausmas, kad tai ką veikiu esu daręs jau šimtą kartų. Ypač pykdo, kad atsiradusi rutina Rockstar sukurta dirbtinai, siekiant prailginti žaidimo trukmę. Pavyzdžiui dėl to, kad nebegali papuola ir tokiu būdu greitai persikelti į norimą vietą, tena daugiausiai keliauti realiu laiku. Užduočių yra labai mažai ir jos nemažą žemėlapį išdėliotos gana retai, tad dažnai tenka įveikinėti didelius atstumus. O tai erzina, nes viskas ką darai, tai spoksai į horizontą ir bandai išlaviruoti tarp ant kelio besiburiuojančių zombių.

Laiko tempimu nesunkiai paaiškinimas ir nuobodus miestų išvadavimas. Ateini, nužudai nustatytą kiekį zombių ir miestas vėl saugus. Tokių miestų yra arti dešimt ir po kelių išvadavimo operacijų pradėsi jausti į nugarą alsuojančią monotoniją. Padėtis nebūtų tokia tragiška, jei ne greit pabostantys nauji ginklai ir neįtikėtinai mažas sudėtingumo lygis. Pagal nutylėjimą visi Tavo šūviai lėks tiesiai zombiams į supuvusias makaules. Kitaip tariant, vienas šūvis – vienas lavonas (tiksliau, tikrai negyvas lavonas). Tai nesudaro jokio iššūkio žaidėjui ir nepalieka jokių šansų laimėti zombiams. Visą laiką galima naudoti tą pačią taktiką ir galabyti tik dviejų ar trijų rūšių priešus. Kūrėjai Rockstar rekomenduoja užlipti ir kautis šaudant nuo stogų kartu su kitais išgyvenusiais zombių apsiaustį. Nedaryk to. Zombiai niekaip neužsikrapštys ant stogo ir Tu ten gausi visišką nepažeidžiamumą, taip nupūsdamas paskutines Undead Nightmare sudėtingumo dulkes.

Undead Nightamare pasižymi ir viena daugiau struktūrine naujove – pinigų ir parduotuvių boikotu – jų abiejų daugiau neberasi. Naujus ginklus ir šovinius gausi už pagrindines ir šalutines misijas. Lygiai kaip ir zombių filmuose, išgyvena tas, kas turi kantrybės ir šovinių. Iš idėjos Undead Nightmare išgyvensi tik tuo atveju, jei vykdysi šalutines misijas ir padėsi atsitiktiniams piliečiams, kurie už visą triūsą atsidėkos amunicija. Realiai taip niekada nebūna. Taip šovinių gauni, bet kaip ir Alan Wake atveju, visada turi jų daugiau nei reikia.

Zombių kartais susikaupia nemažai, bet toli nuo to, kiek būna Dead Rising 2 ar Left 4 Dead 2. Red Dead Redemption varikliuką, kuris nebuvo kuriamas planuojant zombių invazijas, keleriopai išaugę priešų skaičiai paveikia žymiai. Tad apsuptas zombių dar turėsi kovoti ir su stringančia kadrų kaita. Bet nesijaudink – tai ilgai netruks. Paprastai turėdamas revolverį su 20 šovinių gali po velėna pasiųsti apie 17-18 zombių, o gal net visus dvidešimt. Ir čia net nekalbant apie laiką sulėtinančio Ded Eye panaudojimą, kurio pritaikymas kovoje praktiškai prilygsta nemirtingumo kodo suvedimui.

Red Dead Redemption Undead Nightmare yra vidutinis papildymas, net ir įvertinus kainą? Ne, šis papildymas yra tikrai geresnis nei vidutinis.

Šaudyti į bejėgius zombius yra malonu, bet dar maloniau būna tada, kai tai darydamas sėdi ant vieno iš keturių apokalipsės žirgų balno. Kiekvienas iš žirgų turi po specialią savybę, pavyzdžiui nesibaigiančią ištvermę ar savybę uždegti prisiartinusius zombius. Apsidžiaugsi ir radęs visus daugelio žaidėjų režimo papildymus, kurie, jei pamėgai Red Dead Redemption tinklo kovas, suteiks dar kokias šešias valandas prie maždaug tiek pat trunkančios vieno žaidėjo kampanijos.

Taip pat kartas nuo karto išvysi idealiai sukurtų scenų. Labiausiai įsiminė epizodas, kada reikėjo nužudyti visus miške gyvenančius mitinius sniego žmones. Nužudęs penkis iš jų, paskutinįjį radau sėdinti po medžiu pačiame miško pakraštyje. Jis nebėgo. Jis tiesiog nuleidęs galvą sėdėjo ir norėjo pasitikti lemtį. Prisiartinus, Sniego žmogus pravirkęs pasakojo, kad jis nieko blogo nedaro, tik minta uogomis ir grybais, o žmonės neteisingai nužudė ne tik visą jo šeimą, bet ir apkritai baigia sunaikinti ištisą jo rūšį. Sniego žmogus prisipažino esąs paskutinis toks padaras ir prašėsi nušaunamas, nes jau pavargo bėgti ir kentėti. Tokios akimirkos net ir nebrėžiant jokių aliuzijų į realų gyvenimą tikrai sukrečia ir priverčia susimąstyti. Kaip žinia, bet koks meno kūrinys (įskaitant ir žaidimus) be filosofijos esti yra lėkštas ir banalus.