Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2008/05. Teksto autorius: Rokas

Jau žaisdamas pirmąją Vegas dalį žinojau, kad Ubisoft tikrai norės tęsti šią seriją, neramino tik vienas dalykas. Bijojau, kad jie nesugadintų šios beprotiško veiksmo pritvinkusios šaudyklės. Naujoji priedangos sistema tiesiog vertė erzinti priešus iškišant tik ginklą ir aklai tratinant į visas puses, o kooperatyvo režime savo taktinius veiksmus buvo galima suderinti su draugų taktika. Taigi, į rankas gavęs gražią pakuotę su užrašu Vegas 2, giliai įkvėpiau ir pradėjau tyrinėti, kokiomis gi naujovėmis Ubisoft mus nudžiugins šį kartą.

Visų pirma labai nustebino galimybė naudojant interneto kamerą nusifotografuoti ir savo veidą „įdėti“ į žaidimą. Kiekvieną kartą slepiantis už kampo nuo kulkų krušos apima keistas jausmas matant savo piktą veidą — tai labai maloni smulkmena. Visa tai atliekama labai paprastai, tereikia dviejų nuotraukų iš priekio ir profiliu, o visa kita atliks žaidimas. Tiesą pasakius, net nustebau, kaip gerai mano išraiška „prilipo“ pasirinktam kareiviui.

Pažaidus su savojo kario išvaizdos derinimu teko truputį nusivilti, kai pabandžiau pakeisti grafikos nustatymus. Norint pakeisti rezoliuciją, reikia išeiti iš žaidimo ir vėl jį paleisti. Po velnių, mes juk gyvename XXI amžiuje, nejaugi kūrėjai nesugebėjo pasirūpinti tokiu elementariu dalyku! Viską dar pablogina erzinantys pradiniai filmukai, kurių negalima išjungti. Susitvarkęs su grafikos derinimo darbais pasirinkau Normal sudėtingumo lygį (yra Casual, Normal ir Realistic) ir stačia galva nėriau į teroristų „užkrėstą“ Las Vegasą.

Viskas prasidėjo nuo paprastos užduoties, po truputį supažindinant su veikėjo valdymu, po to prisijungė dar du komandos nariai. Buvo žarstomasi naudingais patarimais, aptarinėjami taktiniai manevrai ir t. t. Susišaudymas po susišaudymo — kovos vis aršėjo ir aiškiai išryškėjo jų tipai. Per visą žaidimą bus tik dviejų rūšių susirėmimai: netikėti, staigūs ir trumpi, bei daugiau jėgų ir taktinių manevrų pareikalausiančios kovos. Kaip ir pirmojoje dalyje, komandos narių galvose ne košė, jie puikiai moka susirasti priedangą, nekiša nosies, jei lyja kulkomis, ir klusniai vykdo visus Tavo nurodymus. Jie tokie šaunūs, kad gali visą darbą atlikti už Tave, o tai ne taip jau gerai. Pastebėjau, kad greitai pradėjau tuo piktnaudžiauti, siųsti juos tiesiai į kovos sūkurį, o tik po to pribaigti likučius (še tau ir komandos vadas…). Bet pažaidus toliau, susirėmimai sunkėjo ir neatsakingas draugužių siuntinėjimas baigdavosi nebe taip laimingai.

Iš pradžių didelio dėmesio ginklams neskyriau, šaudžiau iš visko, kas buvo po ranka ir turėjo gaiduką. Tačiau, žaidimui sunkėjant, teko atidžiau rinktis savo pabūklus, atkreipti dėmesį į atatranką, šovinių kiekį dėtuvėje, smogiamąją galią ar galimybę naudoti garso slopintuvą. Kuo toliau, tuo dažniau teko naudotis granatomis, dūmų priedangomis ar akinančiais užtaisais.

Viskas būtų lyg ir gerai, žaidimas neatrodė per sunkus, susirėmimai buvo aršūs ir teikė daug malonumo, tačiau staiga mano komandą atėmė ir teko kelią skintis vienam. Tada ir prasidėjo nemalonumai. Visas priešų dėmesys buvo sutelktas į mane ir, vos tik iškišus snapą, į jį gaudavau toną švino. Nepadėjo nei tykojimo taktika, nei bandymas prasimušti sunkiais pabūklais ir granatomis, žodžiu, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Žaidimo išsaugoti negalima, progresas įrašomas Checkpointų sistema ir, jei krenti iki kito artimiausio išsaugojimo, viską reikia pradėti iš naujo. Po ilgų ir varginančių bandymų, teko įsiminti, kur stovi kiekvienas priešas, ir tik taip pavyko išgyventi iki momento, kai vėl susijungėme su komanda.

Po viso šito pragaro prisiminiau, jog žaidimas turi nuostabų kooperatyvo režimą, tad pasikviečiau krūvą kolegų ir paprašiau pakeisti kompiuterio valdomus kompanionus. Visi buvome nemaloniai nustebinti. Nepaisant to, kad pirmojoje Vegas dalyje buvo galima žaisti keturiese, dabar man padėti galėjo tik vienas žaidėjas, o komandoje vis tiek būdavo du DI valdomi kariai, kurie maišėsi po kojomis ir užimdavo potencialias priedangos vietas. Teko įsakyti, kad jie stovėtų atokiau nuo veiksmo ir nieko nedarytų — kvaila. Žaidimo meniu galima pasirinkti, kokią sceną nori žaisti, ir bet kuriuo metu prie Tavęs gali prisijungti draugas. Taigi, pabandėme dar kartą įveikti misiją, kurioje nebuvo DI valdomų draugų ir iki šiol buvo absurdiškai sunki. Vėlgi staigmena, viskas apsivertė aukštyn kojom — kovoti buvo itin paprasta.

Po visų šitų bandymų padariau išvadą, kad jei planuoji žaisti tik Single Player režime ir nesi nusiteikęs įsiminti kiekvieno priešo buvimo vietos, geriau pasirink lengviausią sudėtingumo lygį. Tai užkirs kelią susierzinimui ir galėsi be didesnių rūpesčių pasinerti į kvapą gniaužiančias, Holivudo stiliaus kovas. Tačiau, jei turi galimybę žaisti su draugu, neabejotinai rinkis patį sunkiausią lygį, nes taip užtikrinsi maksimalų malonumą. Žaidžiant aukštu sudėtingumo lygiu, bus būtina suderinti kiekvieną veiksmą su draugu ir negalėsi elgtis neatsakingai.

Žaidimas internete ar vietiniame tinkle yra stiprioji Rainbow Six Vegas 2 pusė. Daugiausia malonumo patyriau žaisdamas su kolega. Patys įspūdingiausi manevrai, iki smulkmenų suderintas kambario „išvalymas“, jau prekiniu Vegas 2 ženklu tapęs leidimasis nuo pastatų virvėmis ir įsibrovimas pro langus. Visa tai atrodo tiesmukai, kai šalia zuja Tavo nurodymus aklai vykdantys DI valdomi kariai.

Žaidimo grafika nėra pagirtina. Nors Ubisoft panaudojo galingą Unreal 3 žaidimo variklį, tekstūros atrodo siaubingai blankios. Bet, įsitraukus į kovą, rūpi tik tai, kaip greičiau susirasti priedangą, todėl ignoruojant nekokias tekstūras aplinkos atrodo turtingos įvairių objektų, pakankamai interaktyvios. Vietovės labai įvairios ir spalvingos — juk tai Las Vegasas! Galėsi pašaudyti į kazino lošimo aparatus, virvėmis palaipioti po gimnazijoje pastatytą alpinizmo treniruoklį ar apsilankyti naftos perdirbimo gamykloje. Ginklų modeliai sukurti gerai, jų daug ir juos galima modifikuoti. Sena gera mini kamera, skirta žiūrėti pro durų apačią, niekur nedingo, kaip ir naktinio bei terminio vaizdo akiniai. Kartais žvalgyba pradžiugins terminiu pastato skenavimu, taip galėsi pažiūrėti, kaip išsidėstę kambaryje esantys žmonės. Ginklų balistiniai duomenys kaip visada atkurti gerai, galima šaudyti pro medines ir gipsines sienas, didesnio kalibro pabūklai su tokia užduotimi susitvarkys daug lengviau.

Garsai sukurti be priekaištų, tik kartais garso tonas pasikeičia, tarytum būtų užgultos ausys. Tai Vegas serijos „liga“ — nustebau, kad šios klaidos kūrėjai dar neištaisė. Foninė muzika perspėja apie esamą padėtį ir nėra įkyri, o veikėjų įgarsimas, kaip galima tikėtis iš Ubi, išties šaunus. Pasigedome Voice–chat, vis dar nesuprantu, kaip tokiam bendrauti verčiančiam žaidimui nesukurta ši funkcija. Teko naudotis išorine bendravimo sistema.

Viena pagrindinių naujovių yra apdovanojimų sistema. Žaidimas fiksuoja Tavo progresą ir tikrina, kokiu stilium Tu daugiausiai kovoji. Pagal tai „atrakinami“ tam tikri ginklai. Tarkim, jei mėgsti šaudyti snaiperio šautuvu, greičiausiai, kitąkart priėjęs prie amunicijos papildymo dėžės galėsi pasirinkti naujutėlaitį „snaiperį“. Dėl tokios sistemos buvo nemažai nusiskundimų, žaidėjai aimanavo, kad jei jie daugiausiai šaudo automatais iš vidutinio atstumo, tai nereiškia, kad jie nenori išbandyti šratinių šautuvų ar pistoletų. Galiu nuraminti, blogiausiu atveju, baigiant žaidimą, nepasiekiami bus tik keli ginklai, viskas vyksta natūraliai ir tvarkingai. Be to, pabaigus pagrindinę istoriją dar galima mėgautis Terrorist Hunt ir Versus režimais, kelti savo laipsnį iki vyriausio leitenanto (tam reikės nemažai pastangų) ar tiesiog pažaisti kurią nors istorijos sceną iš naujo.

Nors Tomo Clancy kūryba garsėja šauniomis siužeto linijomis, čia jo ne per daugiausiai. Eilinį kartą teroristai grąsina sunaikinti viską, kas pasitaiko jų akiratyje, ir Tu turi užkirsti tam kelią. Bet pakeliui yra nemažai šokiruojančių įvykių, kurie vis primena, kad siužetas čia yra.

Karo ir taktinių pajėgų simuliatorių gerbėjus norėčiau perspėti: nesitikėkite ko nors panašaus į GRAW ar senąsias Rainbow Six dalis. Tik nesupraskite neteisingai — Vegas yra tikrai geras žaidimas, skirtas linksmai praleisti laiką su draugu ar tiesiog papyškinti į kairę ir į dešinę (tik reikia tinkamai pasirinkti sudėtingumo lygį). Jei Tau patiko pirmoji šios taktinės veiksmo šaudyklės dalis, būtinai pabandyk ir šią — manau, nenusivilsi, ypač jei turi galimybę žaisti kooperatyvo režimu.