Apžvalga iš žurnalo PC Gamer Nr. 2009/01

Autorius: ARTOJAS

Gan ilgą laiką (kokius ketverius metus, su pertraukom) kankinau Tave, brangus skaitytojau, legendomis apie WOW ir jo gyventojus. Bet gana. Nebekankinsiu. Pažadu rašyti žmoniškai ir netempti Tavęs į klampų mitologijos pasaulį.

Legendos byloja, kad Azerotas buvo sukurtas titanų — dievybių, kuriančių visa, kas gera ir gyva… Va ir vėl prasideda. Visada sakiau, kad ką parašau, to netrinu, todėl iš situacijos teks išsisukti kitaip. Titanai — Blizzard darbuotojai. Pagaliau, po poros metų pertraukos galiu žemai nulenkti galvą ir pasakyti: „Vyrai, jūs ir vėl tai padarėt. Džono Romero stiliumi.“

Naujausias World of Warcraft papildymas Wrath of the Lich King (WOTLK) pralenkė visus. Žaidimas pasiekė naują pirmos pardavimo paros rekordą, taip pat dar labiau pavergė tuos, kas jį žaidžia, ir susigrąžino daugumą pasitraukusiųjų. Tai savo kailiu pajus visi, leidžiantys laiką MMO erdvėse. Karalius grįžo ir šį kartą jis toks, kokio bent jau aš tikrai nesitikėjau. Kokybiškas iki kaulų smegenų. Gerai… Galbūt prisiskolinęs svetimų minčių, bet daugumą jų panaudojo tobulai. Žaidime nebeliko jokių aplaidumo, tingumo ar pasimetimo žymių, kurias turėjo Burning Crussade. O buvo laikas, kai pastarąjį vertinom kaip išties kokybišką papildymą.

Naujajame WOW papildyme visko tiek daug, kad net nežinau, nuo ko pradėti. Gal pirmiausia apie tai, kas greičiausiai krenta į akis. Tai naujos žemės, naujos zonos, nauji monstrai ir seni, naujai atrodantys monstrai.

Įdiegę WOTLK, visi 68 herojaus lygį pasiekę žaidėjai gali pasiimti vandens, džiūvėsių, vytintos mėsos ir keliauti į Northrendą. Tai šiauriausias Azeroto žemynas, kuriame glaudžiasi ne kas kitas, o galingiausia (iš žinomų) pasaulio būtybė Arthas. Prilausomai nuo to, kokią rasę žaisi, Tavo atvykimo į šaltąjį žemyną taškas gali būti vis kitas, tačiau ilgainiui atsidursi arba Boreano tundroje, arba Stūgaujančiuose fiorduose. Rekomenduoju pradėti nuo fiordų, bet šiaip gali rinktis kas pačiam patogiau, juolab kad abi pradinės zonos savotiškai nuostabios. Taip, išties geriausia būtų aplankyti jas abi, o po to ir visas kitas, nepraleidžiant nė vienos.

Žaidimo pasaulis sukurtas tobulai. Jis kupinas netikėtų, bet akiai ypač malonių vaizdų. Grafika akivaizdžiai geresnė: po kojomis šlama kruopščiai paruošti ir mieli pažiūrėti žalumynai, o pats pasaulis gyvas kaip niekad. Labai nustebino tai, kad jo puošmena tapo ne tik vadinamieji critter gyvūnėliai (triušiai, voverės, barsukai, apuokai ir kiti), bet ir patys monstrai. Turiu galvoje genialų dizainerių sprendimą vienu metu sukurti ir tobulai atrodančias aplinkas, ir protingą monstrų atgimimo ciklą. Juk kaip būdavo seniau: ateini, išdaužai visas chimeras, prisėdi ant kelmelio ir valgai sūrį. Kol užkandžiauji, chimerų lavonai išnyksta, o vietoje jų atsiranda naujos. Dabar tai irgi pasitaiko, bet būna ir kitaip. Chimeros suka ratus virš regiono aukštai ir toli — jokiais smūgiais joms nepakenksi. Todėl medžioji tas, kurios tradiciškai skraido pažeme. Viena žūva, o kažkuri iš toliau buvusiųjų, žiūrėk, ima mažinti ratus ir leistis. Taip ji pamažu užima kritusiosios vietą. Nereikia jokių nesąmonių — Chimerų atsiradimo iš niekur. Žinoma, tokia tvarka galioja tik kelioms monstrų rūšims (didesnė monstrų dalis kaip ir seniau atgimsta iš niekur). Bet gera pradžia — pusė darbo. Tikėkimės, toks banalaus respawn patobulinimas ilgainiui taps mada.

Specialieji efektai. Žinoma, ten kur pasaulio galingieji (o Northrende, be Arthaso, posėdžiauja ir visas slibinų konsulatas), ten ir magiškos iškrovos. Šito gėrio kai kuriose pasaulio zonose yra per akis, ir visko, kas magiška, miela pažiūrėti, bet… po Burning Crussade atsibodę. Todėl natūralu, kad didžiausią įspūdį man paliko visiškai nauja ugnies išvaizda. Apie ją, beje, ne sykį jau buvo rašyta. Dabar lieka tik patvirtinti, kad rašėm tiesą. Ugnis atrodo nuostabiai.

Vėl buvo padidintas matomumo atstumas, tad galima matyti viską iki pat horizonto. Jokių pilkų siluetų. Viskas gan ryšku ir detalu. Tiesa, monstrai ar kiti žaidėjai, kaip ir anksčiau, matomi ne taip toli, kaip norėtųsi. Vis dėlto ir jų vaizdavimo atstumas padidėjo. Bent jau tiek, kad jo pakanka kruopštiems puolimams iš oro planuoti. Prasčiausiai matysi tą vešlią žalumą, kuri šlamės po Tavo kojomis. Priklausomai nuo to, kokį kompiuterį turi, žolę aiškiai ir ryškiai matysi tik sąlyginai nedideliu atstumu nuo personažo. Tiesa, ypač galingų sistemų savininkai regės pakankamai toli, kad nauja žolė būtų piešiama nepastebimai.

Dėl žaidimo išvaizdos, tai turiu priekaištų tik personažų modeliams. Senosios rasės, buvusios iki Burning Crussade pasirodymo, taip ir nesulaukė patobulinimo. Naujajame pasaulyje jos atrodo apgailėtinai, ypač jei šalia atsistoja koks dabita Kraujo elfas. Tokia diskriminacija tik paaštrina mano neapykantą tiems paleistuviams. Tiesa, skirtumai sušvelnėja apsirengus naujais, Northrende gautais rūbeliais. Šie ypač kokybiški ir dailūs pažiūrėti. Daugelį rasių jie gelbėja, tačiau gyvi numirėliai atrodo tragiškai. Apmaudu, nes iš esmės pastarųjų naujų modelių pilnas žaidimas. Kodėl gi neleidus jų naudoti žaidėjui?

Papildyme sutinkami monstrai taip pat buvo patobulinti. Visų pirma, atsirado keletas naujų, nematytų rasių. Tai žemyno klajokliai ir plėšikai, mūsų vikingų atitikmuo, čia vadinami vrykulėmis. Taip pat kelios veislės keistų ruoniažmogių ir šuniažmogių. Labai neblogą įspūdį paliko vietinis kentauro atitikmuo, vadinamas magnatauru. Iš esmės tai tas pats kentauras, tik ne su arklio ir žmogaus, o su mamuto ir žmogaus kūnu. Atitinkamas ir monstro dydis.

Be abejonės, sutiksi ir daugumą jau pažįstamų rasių bei pabaisių. Murlokai, koboldai (čia vadinami snoboldais), visa puokštė Rykštės monstrų… Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ženkliai patobulintos kai kurios netobulos monstrų rūšys. Pavyzdžiui, jei prisimeni, seniau troliai zombiai atrodė kaip įprasti troliai, tik buvo kitos spalvos. Mistiškoji dvorfų protėvių atmaina, buvo tokie patys dvorfai, tik pilki. Nuo šiol taip nebus. Northrende sutinkami troliai zombiai visiškai suzombėję, net, sakyčiau, baisūs. Apie naujas dvorfų rūšis išvis patylėsiu. Neatpažįstami, kokybiški ir patrauklūs modeliai. Kiekvienas dvorfą valdantis žaidėjas tokio pavydėtų.

Užduočių mechanika mažai kuo skiriasi nuo tos, kurią matei Outlands žemyne. Faktiškai nebeliko nuobodžių „užmušk x šernų“ tipo užduočių. Tavęs vis prašys kažkuo pasiversti, kažko išgerti, kažką pavairuoti. Iš principo viskas veikia taip pat, tačiau vykdyti užduotis šimtus kartų maloniau. Ypač kai užduotis lydi tokios puikios istorijos.

Kvestai dabar dalinami kiek kitaip. Atvykęs į naują zoną, paprastai rasi vos kelias užduotis, o jas atlikęs gausi naujų. Visais atvejais vienas kvestų pradės ilgesnę ar trumpesnę užduočių seriją, o kitos misijos tam tikru laiku ją papildys. Tad gavęs užduotį vykti į kažkokią vietovę, dažniausiai šalia rasi ir daugiau su ta vietove susijusių kvestų. Taip Blizzard išsprendė painiavos problemą, nepuldama į tokius kraštutinumus, kaip užduočių vykdymo zonų sužymėjimas žemėlapyje. Užduočių serijų istorijos ypač įdomios, labai susijusios su pasaulio mitologija ir atskleidžiančios įdomių detalių. Džiugina ir tai, kad dauguma užduočių baigiasi ganėtinai dramatišku įvykiu, kuriame labai smagu sudalyvauti. Vienai užduočių netgi specialiai susuktas filmukas! Kas galėjo to tikėtis? Tikrai ne aš… Nemažiau nustebino ir tai, kad atlikus kai kurias užduotis pasikeičia dalis žaidimo pasaulio. Kažkada visi apie tai svajojom…

Be abejo, Tau rūpi, ar Blizzard tesėjo kitą savo pažadą, kuris susijęs su karu. Vengdamas atskleisti žaidimo istoriją, aš šio klausimo nekomentuosiu. Atsakymas glūdi vienoje iš užduočių serijų ir tikrai nenoriu sugriauti įspūdžio viską papasakodamas. Tačiau, nepaisant diplomatinių paliaubų, karas Azerote vyko visada. Dabar visiškai ramiai galiu pasakyti, kad toji konfrontacija peraugo į daug aukštesnį lygmenį ir dėl to galima kaltinti naują lygių dizainą.

Pirmos trys startinės zonos lyg ir neprovokuoja žaidėjų kautis tarpusavyje, tačiau jie kaunasi. Daug ir nuožmiai. To priežastis — ypač supainiotos užduočių vykdymo zonos. Priešingų pusių žaidėjai susitinka per dažnai ir ne pačiomis palankiausiomis aplinkybėmis, todėl laikyti kumščius nuleistus ne visada pavyksta.

Vėliau kumščiai į darbą paleidžiami visu pajėgumu. Paprasčiausiai, žemėlapiuose pilna PvP zonų ir užduočių, taigi net ne PvP zonose žaidžiantieji vis daugiau laiko praleidžia kaudamiesi su kitos pusės žaidėjais.

Ypač nustebino požemiai. Jų įveikimo principas išlikęs tas pats, tiesa, padaugėjo gudrių bosų, tiksliau, bosų, turinčių ypač šlykščių savybių. Pamėgink įsivaizduoti kovą su drakonu, kai privalai nuolat šokinėti ar lakstyti. Kokiam nors plėšikui tai gal visiškai įprasta, tačiau šventikai, magai, medžiotojai ir „tankai“ puikiai supranta, kad tokia užduotis ne iš lengvųjų.

Kitos žaidimo naujovės jau daug kartų aptartos, tačiau privalu pasikartoti. Kartu su naujuoju žemynu gausi ir naują herojaus klasę — Mirties riterį. Šį monstrą, kuris kol kas yra gerokai išbalansuotas, galėsi susikurti, jei nors viename serveryje turi 55 lygio personažą. Greičiausiai jau žinai, kad šis herojus yra savotiška paladino atmaina, turinti mago, kario ir raganiaus savybių. Daugiausiai džiaugsmo ši klasė suteiks tikriausiai žaidimo senbuviams, nes mechanika nauja ir kiek neįprasta.

Naujoji įrašų profesija leidžia žaidėjams kurti simbolines figūras (glyph), kurias įkėlus į savo personažo langą, galima patobulinti kai kuriuos jo kerų efektus. Tai savotiškas paties personažo, o ne jo daiktų apžavas. Figūrų yra įvairiausių: pradedant naudingomis, baigiant sukurtomis tik tam, kad būtų linksmiau.

Tačiau nė vienas žaidimo patobulinimas, skirtas linksmybėms, nedžiugina tiek, kiek naujoji pasiekimų sistema. Jos esmė paprasta. Kūrėjai paruošė žaidėjui šimtus užduočių, už kurių vykdymą duodami pasiekimų taškai. Kol kas iš jų jokios naudos, išskyrus pasididžiavimą, nėra, bet žadama, kad ilgainiui šiuos taškus bus galima efektyviai panaudoti. Antra vertus, mėgindamas gauti kai kuriuos pasiekimus, tame pačiame senajame Azerote radau vietovių, kurių per ketverius žaidimo metus nebuvau aplankęs. O aš buvau visiškai įsitikinęs, kad pabuvojau visur. Be pasiekimų sistemos, atsirado ir statistika. Fiksuojama absoliučiai viskas, ką Tu veiki žaidime. Nuostabi sistema, tiesą sakant. Akimirksniu gali sužinoti, kiek ir kokių priešų nukovei kiek atlikai užduočių, kiek aukso monetų išplėšei iš žemėn parblokšto priešo nagų, kiek uždirbai kvestuose ir kiek išviliojai iš kitų žaidėjų prekiaudamas aukcione. Atitinkamai gali stebėti ir išlaidas, daromą žalą bei galybę kitos informacijos. Smalsuoliams labai patiks. Ne smalsuoliams bus tiesiog naudinga susipažinti.

Pabaigai pasilikau naują žaidimo garso takelį. Prisimeni, didžiąją dalį Burning Crussade garso takelio sudarė Diablo melodijos. Jos nuostabios, bet šiaip jaučiausi apgautas. Wrath of the Lich King šią klaidą ištaiso ir siūlo nuostabaus grožio muzikinę žaidimo palydą. Ji tiesiog tobula, tačiau pajutęs, kaip muzika dera su naujomis žaidimo aplinkomis, tikrai neliksi abejingas. Net jei neturi klausos, skonio ar žalio supratimo apie muziką.