Jeigu jau ruošiatės pirkti šį žaidimą savo vaikams, patartume dar kartą gerai pagalvoti. Kadangi tai vienas iš tų produktų, kuriame „18+” reitingas yra suteikiamas neveltui. Na, o jeigu jūs vis dėlto perkopiat šią ribą, tuomet vistiek reiktų gerai pagalvoti prieš perkant žaidimą. Tiesa, jeigu pakliūnate į žmonių kategoriją, kuriems suknežinti tualetą į norkomano galvą būtų vieni niekai, tuomet galite tikrai nesijaudinti dėl būsimojo žaidimo patikimo/atitikimo jums.

Taigi, pradėję su tokia rekomendacine įžanga, galime be problemų pradėti kalbėti ir apie patį žaidimą. Naujasis „Monolith“ studijos tęsinys, kurio pirmoji dalis buvo viena iš „Xbox 360“ konsolės startinių žaidimų, nusprendė pernelyg nenutolti nuo pirmtako ir pasinaudoti formule, kuri pirmajai daliai leido pelnyti neblogų rezultatų. Tiesa, jums tikriausiai yra įdomu kokia gi tai formulė? O gi visai paprasta – daug pirmojo asmens veiksmo, artimų kovų ir svarbiausia – siaubo elementai. Šių elementų, beje, žaidime yra išties daug, kaip netrūksta ir vietomis šlykštaus žiaurumo.

„Condemned 2“ veiksmas prasideda keletą mėnesių po pirmojo žaidimo pabaigos. Mūsų nemylimam herojui Etanui Tomui (Ethan Thomas) prasidėjo sunkūs laikai, kuomet jis išėjo iš SCU agentūros. Užkliupusios bėdos įstūmė Tomą į alkoholizmo liūną ir dabar jam tenka kovoti tiek su tikrais, tiek ir su įsivaizduojamais demonais. Reikalai Tomui pakrypo ne į gerąją pusę, jis jau netgi nebegali normaliai nulaikyti šautuvo, nekalbant apie tai, jog prieš kovą jam pirmą reikia padėti butelį į šalį, o tik tada užsiimti su savo priešininkais.

Tad „Condemned 2“ visiškai prieš jo valią įtraukia Etaną į naujus nuotykius. Žinoma, jūs šiuo atveju esate vienas iš tų, kurie nelabai dėl to prieštarauja. Pradėti jums teks ieškant savo dingusio draugo Van Horn, kurį pažinojote nuo senų laikų. Kaip įprasta tokio stiliaus siaubo žaidimams, istorija prasidėjusi paprastais, labai greitai evoliucionuoja ir mes randame save besikaunanti su įvairiomis antgamtiškomis būtybėmis. Pirmoje „Condemned“ dalyje daugeliui žaidėjui scenarijus paliko daug neaiškumų, o pabaiga uždavė daugiau klausimų, nei į juos atsakė. Galime pasidžiaugti, jog šios problemos antroje dalyje kaip ir neliko. Šiek tiek suprantantys angliškai neturėtų susidurti su problemomis, nes po kiekvienos misijos mūsų lauks video intarpai, o pačio žaidimo metu istorija yra pasakojama lengvai ir suprantamai.

Bet tai visa tai jokiu būdu nereiškia, jog pati istorija dėl to tampa gera ir verta dėmesio. „Condemned 2“ prasideda išties įdomiai, tačiau įpusėjus žaidimui pirmas įspūdis išblėsta ir istorija pasirodo nebe tokia, kokią turėjome pirmoje dalyje. Taip atsitiko daugiausia dėl to, jog „Monolith“ studijai teko gan sunki užduotis ne tik sukurti patrauklią ir įdomią istoriją tiems, kurie galbūt tik pradės savo nuotykius „Condemned“ pasaulyje kartu su antrąją dalimi, bet ir tiems, kurie žaidė ir pirmąją dalį ir dabar laukia atsakymo į visus neaiškumus, likusius po jos. Vietomis netgi atrodo, kad istorija buvo tiesiog pritempta prie lygio dizainerio norų, nes galbūt jis turėjo labai šaunią idėją.

Tačiau netgi atmetus tokius nesklandumus, „Condemned 2“ siužetas gerokai pranoksta vidutinio žaidimo lygio istoriją, o vietomis netgi pademonstruoja itin aukštą lygį. Nesinori pernelyg lįsti į detalės ir pasakoti siužeto vingių, bet verta pažymėti, jog kartais žaidimas išties nustebins. Etanas netgi turės galimybę išeiti iš miesto ir aplankyti „kitokias“ vietoves. Sakydami kitokias, turime omeny ne paprasta idiliška sodyba kaime. Tikrai.

Nebandžiusiems arba jau spėjusiems pamiršti, pabandysime priminti, jog pirmoji „Condemned“ dalis susilaukė puikių įvertinimų daugiausia dėl savo specifinio „gameplėjaus“. Tai buvo unikalus pirmojo asmens šaudyklės ir „survival horror“ stilių sujungimas į vieną žaidimą. Lygiai tokią pačią formulę nesikuklindami „Monolith“ naudoja ir antroje dalyje. Tik dabar kūrėjai pridėjo daugybę naujų kombo judesių, brutalių atakų ir senas geras muštynes kumščiais. Visos naujovės puikiai dera prie senosios formulės ir tenka pripažinti, šiandien yra puiki alternatyva įprastoms pirmojo asmens šaudyklėms.

Panašiomis problemos, kurias jau aptarėme kalbėdami apie istoriją, gali pasigirti ir kovos žaidime. Antroje žaidime pusėje, situacijų, kuomet jas išspręsti bus galima tik pasinaudojant šaunamuoju ginklu, nepaprastai padaugės. Viskas atrodytų lyg ir neblogai, bet pati žaidimo esmė yra ne šaudymai. Žinoma, norintys turi galimybę atrakinti pirmojo asmens vaizdą, tam tereikia tiesiog pereiti istorijos režimą. Tačiau manau visi bandę žaidimą sutiks, jog ne tai yra svarbiausia. Groteskiškas pasitenkinimas, kuomet priešai yra nugalimi pirmu po ranka pasitaikusiu daiktu, yra žaidimo vizitinė kortelė. Tualetai, boulingo rutuliai, kardai ir kiti patys įvairiausi daiktai sudarys pagrindinį jūsų arsenalą.

Užtat kita sritis žaidime buvo atidirbta puikiai. Tai nusikaltimo vietos tyrimas. Dabar jums jau nepavyks tiesiog nukreipti reikiamą instrumentą į kūną ir iškart sužinoti visas jo paslaptis. „Condemned 2“ privers panaudoti visus savo smegenų pajėgumus, žinoma, profesionalių kriminalistikos žinių, norint ištirti kūną, jums nereikės, bet be atidumo ir paprastos logikos išsisukti nepavyks. Vykdant kieno nors apklausą, jums bus pateikta keliolika galimų klausimų, kuriuos protingai uždavinėjant bus galima išgauti reikiamą informaciją. Verta pripažinti, kad nors pagilinta kriminalistikos mechanika kai kam gali ir nelabai derintis, tačiau pačiame žaidime šis aspektas puikiai susilieja su bendra visuma, tuo labiau, kad jūsų vargai tikrai neliks neįvertinti.

Tokio žanro žaidimuose (na, kur daug besitaškančio kraujo yra svarbus momentas) grafika yra labai aktualus aspektas. Dar daugiau, būtent tokiuose žaidimuose pasireiškia jo aplinkas kūrusių dailininkų kūrybiškumas ir sugebėjimas sukurti siaubo aurą žaidime. Nes jeigu bent viename lygyje mes jausimės pernelyg atsipalaidavę, tai koks gi tada „Condemned“ siaubo žaidimas? Laimei, talento kūrėjams šioje srityje tikrai nepritrūko. Tą galėsime pajausti kiekviename žingsnyje: nuo neramių graffiti piešinių iki keistų raudono skysčio balų. O kur dar puikiai sukurti modeliai ir 5.1 garso palaikymas, kurie neleis sedėti ramiai žaidžiant. Garsai iš už kampo iš tikrųjų atkeliaus jums iš už kampo (priklausomai nuo to, kur susidėliojote savo kolonėles).

Kaip visada, pabaigai pasilikau žaidimo daugelio žaidėjų režimą, kuris dažniausiai būna paskutinė gynybos linija, priverčianti žaidėją dar nenumesti žaidimo į šalį. Pastaruoju metu netgi galima pastebėti, jog atsiranda vis daugiau žaidimų, kuriems tai būna geriausioji dalis. „Condemned 2“ tikrai nėra vienas iš jų. Į artimas kovas dėmesį teikiantis ir iki 8 žaidėjų palaikantis režimas gali skambėti gražiai, bet realybėje vertas dėmesio yra vienintelis „Crime Scene“ modas, kuris ir pats po kurio laiko atsibosta.

Lyginant antrąją dalį su pirmąją, verta pažymėti, kad naujasis žaidimas kažko labai ypatingo nesiūlo ir visos „Condemned“ serijos į naujas aukštumas neiškelia. Tačiau šioje vietoje galėtume savęs paklausti, o ar reikėjo pernelyg kažką kelti? Pirmoji dalis pasirodė puikiai, antroji, nors ir turi peiktinų dalykų, bet visgi labai tiksliai seka pirmtako pėdomis. Galime drąsiai teigi, kad antroji dalis yra kokybiškas pirmojo tęsinys.