Turbūt kiekvienas iš mūsų esame susidūrę su tuo, kad esamę pasakę, jog vienas dalykas atrodo toks nesudėtingas ir kad mes patys jį padarytume geriau, tačiau vėliau, arba apsiėmę tą dalyką daryti arba priversti gyvenimo, pamatome, jog ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pat pradžių. Dalykai, kurie iš šono atrodo labai lengvi, padaryti savo rankomis užtrunka, atrodo, amžiais. Štai, kad ir kompiuteriniai žaidimai! Po to kai gana galingi žaidimų varikliukai tokie kaip „Unity 3D” ar „Unreal Engine” tapo nemokami bei jiems skirti assetai iš esmės už kelis dolerius tapo prieinami, atrodytų, kad bet kas šiandien kas tik nori, gali imti ir susikurti tobulą trimatį žaidimą, nepareikalaudamas didelių pastangų. Vadinasi, turėtų būti įmanoma kurti kiek galima ambicingesnius žaidimus. Visgi, kad ir kaip norėtųsi to, deja, šiai dienai dar nėra įmanoma. „Solarix“ galėtų būti gana geru pavyzdžiu to.
„Solarix“ žaidimas nukelia į 2166 metus, kuomet žmonija jau būna įkūrusi savo pirmąją tarpžvaigždinę koloniją Ancyros planetoje. Deja, gražusis gyvenimas, atrodo ilgai netruko ir kažkoks virusas tos kolonijos gyventojus pavertė į kažką, kas panašus į zombius, bet žaidime jie vadinami kažkodėl anomalijomis.
Žaidimo pradžia turi panašumų į „System Shock 2” pradžią. Abiem atvejais atsibundi pažadintas moteriško balso ir abiem atvejais bandai susivokti, kas vyksta bei ką reikėtų daryti ir aplinkos išėjus iš pirmos patalpos atrodo taip tarsi nusiaubtos kažkokios katastrofos. Bet čia žaidimų keliai išskiria. „System Shock 2” žaidimo pradžioje gauni šautuvą, o „Solarix“ pasiūlo tik žibintuvėlį. Kas iš ties gana logiška, nes abiejuose žaidimuose skiriasi tavo specialybė. Juk ir realiame pasaulyje, kažin ar kiekvienas žmogus kažką nutikus blogą imsis bei griebsis ginklo, nes paprasčiausiai jo neturės, o jei kažkaip ir suras kažin ar sugebės pasinaudoti pakankamai tinkamai. Ką jau bekalbėti apie bandymą kovoti prieš kareivių ar sargybinių krūvą. Būtent šiuo keliu ir labiau suka „Solarix“. Tad skirtingai nuo „System Shock 2” šiame žaidime geriau vengti konfrontacijų.
„Solarix“ jau žaidimo pradžioje, bandydamas supažindinti žaidėją su žaidimo pasauliu daug nesivargina, todėl visai nesunku net ir pirmame lygyje, kuris, beje, yra tunelinės šaudyklės formos, pasiklysti, ką turėtum daryti. Kažkiek žinoma gelbsti šviečiantys žaidimo elementai, bet kai kur elementai net ir nesusiję kažkodėl šviečia daug labiau nei turėtų. Jei nesi žaidęs daugiau pirmo asmens šaudyklių, greičiausiai tokia įžanga gali būti rimta priežastimi, kodėl žaidimas taip greitai galėtų būti numestas.
Kita rimta priežastimi numesti žaidimą greitai, galėtų būti išsaugojimo sistema. Nežinia, ar iš pradžių buvo galvota apie tai, jog kelionė į Ancyros planetą geriausiai tiktų konsolėms, bet ta išsaugojimo sistema labai tai primena. Nors žaidimas išleistas tik asmeniniams kompiuteriams, tačiau išsaugoti bet kada negalima – būtina pereiti atitinkamus checkpoint’us. Kas dar blogiau, tai kad negalima peržaisti senesnių išsaugotų žaidimų nei paskutinis. Vienintelės opcijos, jei labai labai kažkur susiknisai, yra peržaisti žaidimo lygį arba net visą žaidimą iš naujo. Nėra net ir galimybės laikyti savo išsaugotus žaidimus Steam Cloud ar kitoje panašioje sistemoje. Dėl to perdiegus žaidimą ir nepasidarius žaidimo progreso failų kopijų, greičiausiai tektų iš naujo jį peržaisti.
Laimei labai dažnai nereikia krauti išsaugoto žaidimo, nes priešai nepasižymi pakankamu protu arba turi gana blogą regą. Neretai ir už kokių 10 metrų jie nesugeba pamatyti, jog tu ten esi. Aišku lempų daužymas bei daiktų mėtymas dar labiau padeda tau tapti dar mažiau jiems pastebimu, bet kam daryti, jog dažnai tai neturi didelės prasmės?
Kitavertus, jei visgi priešas kažkaip stebuklingai pastebi tave, gero nelauk. Kai jis pribėgęs trenkia, maža nepasirodys. Vaizdas iš kairės į dešinę labai greitai pakrypsta kol vėl sugrįžta. Tai turbūt vienas iš ekstemaliausių davimo į galvą metodų, kuriuos šiai dienai galima rasti tarp Steam skaitmeninės parduotuvės žaidimų! Tas galvos trankymas yra toks, kad vienintelė normali opcija tampa bandymas kažkur pabėgti, kur priešai nepasiektų, neužkliūnant už nematomų sienų, ar kažkaip netyčia nušauti (taip, vėliau pavyksta gauti kelis ginklus!).
„Solarix“ ginklai labiau priedas prie sėlinimo nei kažkas naudingo, net ir su šratiniu šautuvu kartais reikia ne vieno šūvio, kad nužudyti paprastą priešą. Šia prasme elektrošoko ginklas turbūt naudingiausias iš jų visų. Bėda tik ta, kad jis veikia iš esmės tik tuomet kai iš jo šaunama į galvą, kas padaryti paprastai įmanoma tik prisėlinus prie priešo.
Dar vienas elementas, kuris labai pravečia žaidime – tai spynų laužymas. Skirtingai nuo to paties „System Shock 2” ar „Deus Ex“ serijų žaidimų, kur spynos taip pat elektroninės, „Solarix“ nepasiūlo jokio tarpinio varianto, kuomet nepavyksta per kažkokį laiko tarpą jos nulaužti ir įsijungia cypentis aliarmas. Čia yra tik du variantai – arba nulaužta arba ne. O jei ir sustoja tavo spynos nulaužinimas dėl aplinkos veiksmų, gali saugiai tęsti nuo tos pačios vietos, kur ir jos laužimą palikai.
Nors „Solarix“ ir naudoja UDK (kas iš esmės yra „Unreal Engine 3” varikliukas), tačiau žaidimo vaizdai nėra įspūdingi, net ir šia technologija paremtų žaidimų. Štai pavyzdžiui, nors ir kitokio žanro „Chivalry: Medieval Warfare“, buvęs išleistas net keliais metais anksčiau, pasižymi daug geresnėmis aplinkomis, tekstūromis, veikėjų modelių dizainais.
Tad ar kažko yra išties gero „Solarix“ žaidime? Įgarsinimas bei žaidimo istorija yra ta vieta, kuri mažiausiai turbūt problemų turi. Taip ji netobula, bet kitavertus, ji ta vieta, kuri geriausiai parodo šio projekto ambicijas. Istorija iš esmės tokia, tarsi tai turėtų būtų AAA žaidimas, su kai kuriais šiek tiek netikėtais istorijos posūkiais, tačiau ji pakankamai gerai nesiriša su kitais žaidimo elementais. Ach, kaip gaila, kad tai ne kokios didelės studijos kūrinys! Visai tikėtina, kad su daug didesniu biudžetu viskas atrodytų daug gražiau bei geriau!
Ir kalbant apie biudžetą reikia pasakyti, jog kūrėjų „Pulsetense Games“ elgesys čia labai keistas. Vietoj to, kad jei jau pasiryžę padaryti tokį ambicingą projektą imtų ir kažkaip jį darytų ir galiausiai padarytų, „Solarix“ išleidžiamas stadijoje, kuri labiau primena Early Access tipo žaidimą nei pabaigtą kūrinį. Taip pinigų nėra lengva rasti tokiems ambicingiems projektams, bet tuomet geras klausimas, ar būtina tuomet prašyti pakankamai nemažai pinigų (išleidimo metu žaidimo kaina buvo beveik 20 eur.) už kažką, kas tikrai tos kainos nėra vertas, o gal geriau imti kurti paprastenį savo dideliais norais projektą, kuris pakankamai gerai veiktų su kūrėjo turimais resursais? Dar keistesnis faktas, kad tas pats kūrėjas po metų išleidžia iš esmės tais pačiais asetais paremtą kitą žaidimą „De-Void“, tačiau jau su visai kita mechanika, ir šio istorija nors ir vyksta tame pačiame pasaulyje, kartu sunainikina ir kai kuriuos ankstesnės istorijos faktus. Na, o 2018-ųjų metų pavasarį sulaukėmė dar ir „ReFramed“ žaidimo, kuris iš labiau sėlimo „Solarix“ žaidimo perdaro įparastą pirmo asmens šaudyklę. Na, ok kūrėjams reikia užsidirbti kažką… bet ar tikrai toks būdas normalus? Nors čia nėra įprastas „assets flipping“ tipo žaidimų leidimas, bet tikrai sunku būtų tai pavadinti normalia praktika.
Tad ar verta įsigyti „Solarix“? Nebent tuomet kai jis pardavinėjamas nupigintas po kelis eurus. Nėra tai geras žaidimas, bet nėra ir labai blogas. Jei kažkaip pavyks nueiti iki žaidimo pabaigos, ji kažkuriam laikui tikėtina, kad gali palikti įspūdį. Turbūt čia būtų ta pagrindinė priežastis dėl ko galite norėti pabandyti šią kelionę į Ancyros planetą. Bet kitu atveju, kažin ar čia bus kažkas, dėl ko gailėsitės, jog nepažaidėte.
