Iš žurnalo PC Klubas 2007/06. Autorius: JcDent

Aš nemėgstu siaubo žaidimų. Tikrai: iki „Penumbra“ nebuvau žaidęs nė vieno. Nepatinka man slankioti tamsiomis, apipelijusiomis, apsėstomis vietomis, spręsti galvosūkius ir kartais kokiu egzotišku, na, nenormaliu ginklu užmušti kokį iškrypėlį mutantą zombį– demoną–kūdikį. Todėl mano kietajam diske nesilankė nei „Silent Hill“, nei „Resident Evil“, nei kas kitas. Man smagiau šaudyti gražiose, plačiose, gerai apšviestose vietose į humanoidus ir maždaug protingus priešus. Bet ko nepadarysi dėl pareigos…

Žaidimas prasideda labai netikėtai, t. y., užsisvajojus gali įvaryti šoką: iš niekur nieko pradeda garsiai taukšėti rašomoji mašinėlė. Viena po kitos raidės virsta tekstu, kurio turinys yra maždaug: „Mano smalsumas mane užmušė. Mano vardas Filipas. Jei tuo metu, kai gausi šį laišką, aš būsiu miręs, tai viskas gerai. Jei ne, tai mes pasmerkti“. Labai maloniai nuteikia. Tada sulaukiame prašymo sureguliuoti ekraną taip, kad paveiksliuke nesimatytų durų. Aš pasiryškinau, kad matytųsi aplinkos detalės: aš ne siaubo žaidimų grandas, kad mėgaučiausi lakstymu juodame fone, kol prigaus koks atsilikėlis apsinešęs zombis. Šiaip jie dar rekomenduoja žaisti tamsiame kambaryje. O jei dar vidurnaktį…

Po to, pradėjus žaidimą, atsiranda intro. Nieko ypatingo: numirė Filipo motina, jis gavo laišką iš tėvo, kurio niekada nematė, ir kuris teigia, kad jau 30 metų yra negyvas. Tėvelis liepia paimti tam tikrus daiktus ir sunaikinti. Filipas nepaklauso, randa neišverčiamą knygą ir galų gale nuvyksta į Grenlandija, kur jo tėvelis ir turėjo būti. Loginės klaidos: kam siųst laišką, liepiantį sunaikinti knygą, jeigu ji ir taip sėkmingai banke supus? Ir kaip iš atokios Grenlandijos vietos, kur joks save gerbiantis paštininkas nekeliaus, atėjo tėvelio laiškas? Kaip mes gavome Filipo laišką, kuris tikisi numirti kažkur minėtos salos vidury, kur pilna visokių pabaisų? Jis jo neišsiuntė prieš išvykdamas, nes nežinojo, kas ten bus. Na, keliaujame toliau.

Filipas melavo, bent iš dalies, kad jį pražudė žmogiškas smalsumas: jį užmušė senas geras idiotiškumas. Pagalvokime: jis leidžiasi į vietą, esančią vidury užšalusios dykumos, kur liepta nieku gyvu neiti. Ir ką jis pasiima? Ogi žibintuvėlį (rekordiniu greičiu ryjantį baterijas), amžinai šviečiančią lazdelę ir kelis šviečiančius pagaliukus. Jokios aprangos, medikamentų, ginklų ir komunikacijos priemonių. Ir dar. Mielas Filipai, šiuo momentu ir pradedu trokšti tau visokeriopos mirties, kad nesuterštum žmonijos genofondo ir neužaugintum kvailų vaikų.

Iš pradžių mūsų idiotą protagonistą gauname valdyti laivo kajutėje. Grafika labai nebloga. Ką ten nebloga: graži, ji visada tokia kvestų ir „siaubiakų“. Taip pat susipažįstame su novatoriška (turbūt) bendravimo su aplinka sistema. Jos idėja: su pele atlikti judesius, kuriuos atlieka veikėjo ranka. Nematoma ranka, nes jos nesimato net laikant šviečiančią lazdelę ar mosuojant plaktuku. Bet šiaip gana smagu „rankiniu“ būdu atidarinėti stalčius ir skrynias. Su durimis tokių malonių momentų nelabai patiriama. Paskui mūsų Filipas jau ledynuose ir kenčia nuo hipotermijos. Ir laimės keliu randa liuką, kuris užšalęs, bet garantuotai nebus užrūdijęs per 30 metų ir tikrai atsidarys. Numušame ledą, įkrentame į skylę.

Ten tamsu, bent jau pas jus. Aš nemėgstu naudoti išsibaigiančių resursų, todėl naudojuosi amžiniai šviečiančia lazdele. Pro visokius įtvirtinimus, kurie lyg ir sako, kad bloga idėja būtų eiti ten, kur kelias užremtas ir užkaltas. Su plaktuku galų gale patenkame į požeminę lyg ir šachtą. Pagal planą nuėjau į patalpą, kuri lyg yra kažkokia vadavietė. Ten nuo Antrojo Pasaulinio karo laikų likę lapai ir dienoraštis, pasakojantis, kad čia lyg ir šachta, kur britai kažką kasė. Aišku, darbininkams prasidėjo haliucinacijos. Mokslininkai kaltina kažkokias medžiagas uolienoje (kas nori akmenuką pakramtyti?), kažkokie vietiniai — kalvų dvasias. Be to, čia, ant stalo, stovi artefaktas. Jam tas pavadinimas nelabai tinka, nes toliau žaidime jų bus dar ne vienas. Jis veikia kaip koks telepatinis sapnų aparatas. Mes nieko nematome, bet Filipas lyg ir regi tėvą.

O išėjęs sutikau pirmą priešą — zombį vilką. Tiksliau, pirma išgirstame jo siaubingą kauksmą. Iš kur jis atsirado šachtose ir ką jis čia ėdė, kad akys pasidarė labiau blizgančios nei naują kompiuterį gavusio JcDent, neaišku. Filipas iš karto parodo, koks jis bailys: pasako, kad išsigando, jei pamatys tą monstrą, supanikuos ir jam — šakės. Lyg tam vilkui rūpėtų, ką suėsti. Ne tik kvailas, bet ir mutantas. Taip ir sėdėjome: jis už dėžės, aš po stalu.

Tada dar susipažįstame su naktinio matymo sistema. Išjungus turimą šviesos šaltinį, Filipo akys žaibiškai prisitaiko prie tamsos ir šį tą galima matyti. O jei jau atsitūpia, tai beveik gali knygą skaityti. Galų gale užšokau ant dėžės. Vilkas pradėjo šokinėti („rautis“), gavo plaktuku į galvą („Penumbroje“ tai — pasiekimas, plaktuku kovoti labai nepatogu). Nukrito, tačiau nenumirė, bet atsistojo ir ramiai nubindzeno. Nieko, ne kur dėsis — sugrįš. O paskui radau įrodymų, kad žmonių čia būta prieš metus, vienas net tiek ir išgyveno. Tolimesnes paslaptis atskleiskite patys :).

Grafika, kaip ir priklauso, yra graži. Daiktai atrodo realistiškai ir, mmm, švelniai. Vilkas atrodo kaip zombis vilkas. Su prožektoriais vietoje akių. Kiek atsimenu, „Deathstalker“ knygoje Šubo dirbtiniai intelektai perdirbdavo lavonus į karius ir jų akys švietė šlapimo spalvos geltona. Sutapimas? Aišku, daug dėmesio skiriama šviesai ir šešėliams, juk čia siaubo žaidimas, o apšvietimas ir buvo minimas kaip vienas iš privalumų. Žibintuvėlis apšviečia tam tikrą plotą priešais su visais žibintuvėlio šviesos ypatumais. O lazdelė apšviečia aplink veikėją tam tikrą zoną ir viskas šiek tiek pažaliuoja. Neblogai?

Garsas neblogas, tiesa, jis čia daugiau skirtas aplinkai. Vilkas, kaip jau sakiau, kaukia nuostabiai kraupiai.

Nors nesu ekspertas, manyčiau, kad iš kitų siaubo žaidimų „Penumbra“ išsiskiria. Jo galvosūkiai daugiausiai orientuoti į fiziką; ką kur kaip numesti. Priešų nedaug ir jie ganėtinai natūralūs: šunys, peraugę vorai, kirmėlės. Bet to, kadangi čia epizodinis žaidimas, jame nėra galutino boso ir Filipas, didžiam mūsų nusivylimui, lieka gyvas. Ką padarysi, teks laukti kitos dalies. Gal labiau pasiseks :). O „Penumbra“ reiškia pošešėlį, iš dalies užstotą šviesą…

Pirmas įspūdis:

Idiotas. 7.0

Siužetas:

Man tikrai įdomu, iš kur atsirado tie artefaktai ir peraugę kirminai. 8.0

Grafika:

Viskas atrodo labai gerai. Tik tamsu. 8.5

Garsas:

Na, lyg ir viskas gerai. 8.4

Valdymas:

Plaktukas ir kita ginkluotė — kančia. 7.9

Išvada:

Jei patinka siaubas ir tamsa, pirmyn. 8.0