Apžvalga iš žurnalo PC Gamer 2010/05. Teksto autorius: Opis
Gandai apie Metro 2033 sukūrė mintyse labai gundantį, bet, kaip vėliau pasirodė, klaidingą įspūdį: aš tikėjausi vaidmenų šaudyklės, arba, kaip kažkas pasakė, „Fallout ir Stalker meilės vaisiaus“. Tačiau iš tiesų Metro 2033 neturi nieko bendro su vaidmenų žaidimais — tai tiesiog postapokaliptinė šaudyklė, Stalker primenanti nebent aplinkybėmis, kuriomis vyksta veiksmas, ar rusišku veikėjų akcentu.
Žaidimo veiksmas vyksta Maskvoje po atominio karo. Žmonės, slėpdamiesi nuo atšiaurių paviršiaus sąlygų, jau n metų gyvena metro tuneliuose. Gyvenimas ne iš lengvųjų: stovyklas iš visų pusių puola mutantų minios, žmonės galabija vieni kitus siekdami, kad metro sistemoje vyrautų jų ideologiją (beje, metro tuneliais lakstantys „unteršarfiurerio“ ir t. t. laipsnius turintys rusai išties nelabai įtikina), be to atsiranda ir nauja grėsmė — paslaptingos būtybės, kurias žmonės banaliai vadina tamsiaisiais. Būtent pastarieji ir yra pagrindinio Metro siužeto kaltininkai: jaunas herojus vardu Artiomas keliauja tuneliais prašyti stipriausios „kolonijos“ pagalbos gelbėjant, jei taip galima pasakyti, gimtinę.
Gyvenimas po žeme
Turbūt daugiausiai pagyrų Metro nusipelno už kuriamą atmosferą. Stovyklose vyksta normalus žmogiškas gyvenimas: vieni geria, kiti daiktus pardavinėja, moterys tvarkosi, vaikai žaidžia ir t. t. Čia išgirsi daug pokalbių: kiekviena žmonių grupelė daugiau ar mažiau plepa ir visų jų galima pasiklausyti. Tiesą sakant, pokalbių tiek daug ir temos tokios įvairios, kad aš net nesistengiau visko išgirsti (priešingai nei, pvz, No One Lives Forever, kur irgi yra panašūs sprendimai). Beje, tai šiek tiek erzina, pvz., kai kambary daug žmonių, nes kiekvieną kartą paėjus pusę metro į šoną persijungia dialogas ir darosi sunkoka susigaudyti, kas kalba (su tuo susijęs praktinis patarimas: įsijunk subtitrus). Stovyklose ypač džiugina aplinkos detalumas: užrašai ir plakatai ant sienų, įvairūs rakandai ir asmeniniai niekniekiai — visa tai suteikia situacijai realumo ir išskiria Metro 2033 iš didelės šaudyklių masės.
Už stovyklos ribų slypi adekvačiai šiurpus ir paslaptingas pasaulis, pilnas niekam nepriklausančių šešėlių, balsų, anomalijų ir visokių kitokių protą nerimą keliančių dalykų. Keli žaidimo epizodai išties verti neeilinių pagyrų. Ypač sužavėjo vieta, kur pirmą kartą susidūriau su šešėliais: išgirdęs tarsi važiuojančio traukinio skleidžiamą garsą pašviečiau prožektoriumi į sieną ir išvydau pro šoną lekiantį traukinį su visais keleiviais, girdėjau jų pokalbių nuotrupas. Tokių situacijų Metro apstu. Be tunelių, taip pat teks pasivaikščioti ir po sugriautą Maskvą — čia taip pat viskas atrodo labai gražiai, tačiau nuolatinis oro trūkumas ir didžiuliai skraidantys monstrai neleis tuo grožiu ilgiau pasidžiaugti.
Nuobodūs mutantai
Pačią Metro žaidimo eigą vertinčiau gan vidutiniškai. Bene pagrindinė jo problema ta, kad kovoti su mutantais sudėtinga ir nuobodu arba tiesiog nuobodu: visi jie kovoja nagais ir dantimis, taigi dažniausiai tenka bėgti atbulomis ir šaudyti viskuo ir visaip. Tai lyg ir natūralu, tačiau, turint omeny mutantų žaidime kiekį, ilgainiui labai atsibosta.
Kovos prieš žmones suteikia kur kas daugiau pasitenkinimo, mat atsiranda galimybė rinktis veiksmo planą, o ne tiesiog pleškinti kaip papuola. Tiesa, negalima būtų pasakyti, kad Metro žmonių dirbtinis intelektas kažkuo stebina — daugelyje situacijų priešai elgiasi gan įprastai, visgi kartais tenka krapštyti galvą, kai nušauto priešo kaimynas nė nepasigenda kritusio draugo.
Žaidime susidursi su keliomis situacijomis, kai norėsis sukčiauti. Mantas troškimas kilo porą kartų, bet žmonės dažniausiai mini situaciją, kai reikia išvengti sproginėjančių želės rutulių (tiksliau apibūdinti sunku), kurie kažkodėl Tave persekioja. Tačiau net atmetus tokias išskirtines situacijas, žaidimas kenčia nuo šaudyklėms gan įprastos problemos — neapsisprendimo, kada reikia sėlinti ir vengti kovos, o kada šaudyti viską, kas juda. Kartais Metro „liepia“ sėlinti ten, kur beveik neįmanoma likti nepastebėtam ir beveik taip pat neįmanoma visų iššaudyti.
Šią problemą pagilina checkpoint sistema, t. y. žaidimo negalima išsaugoti kada panorėjus, o kiekvieną kartą mirus tenka žaisti nuo tos vietos, kur žaidimas išsaugojamas automatiškai. Nors ši sistema pastaruoju metu yra standartas, Metro išsaugojimo taškai kartais išdėlioti kvailose vietose, taigi dažnai mirus iki sunkios vietos teks nemažai kautis iš naujo ir, galbūt, keletą kartų.
Pogrindinė ekonomika
Su keliomis išimtimis, visi Metro ginklai savadarbiai: pneumatinis snaiperio šautuvas Tihar (cha cha cha…), revolveris, paverstas nuotoline patranka, strėlėmis šaudantis Hellsing ir t. t. Deja, didžioji dalis šių ginklų gan neveiksmingi, o geruosius Artiomas gauna tik antroje žaidimo pusėje. Beje, patartina žaidžiant apieškoti kiekvieną kampelį, nes šovinių per daug niekad nepasirodys, lygiai kaip ir filtrų dujokaukei. Kartą teko atsidurti tokioje situacijoje: vaikštinėju lauke, po truputį pradedu dusti, vaizdas apsiblausia, viskas mirga ir liejasi. Tuomet baigiasi paskutinis filtras ir belieka tikėtis, kad per keliasdešimt sekundžių pavyks kažkur surasti dar vieną. Jausmas ne pats mieliausias, ypač kai nėra funkcijos quick save.
Žinoma, visus šiuos dalykus galima nusipirkti stovykloje, tačiau čia iškyla gan įdomi dilema: už viską mokėti reikia senosiomis, gamyklose gamintomis kulkomis, kurias galima taip pat sėkmingai paleisti į priešą. Sistema veikia taip: ateini į keityklą, išsikeiti paprastą amuniciją į gamyklinę ir už šią perki ko tik širdis geidžia. Tai šiek tiek painu, nes atskirti vienokią kulką nuo kitokios nėra taip jau paprasta, o kulkų Tavo apkaboje rūšį pakeičia tas pats reload mygtukas, tad būk atsargūs ir įsitikink, kad šaudai ne pinigais.
Išsikvėpęs finalas
Atmetus visus žaidimo eigos trūkumus, kurie nėra tokie tragiški, kaip galėtų pasirodyti, Metro visgi lieka viena didžiulė problema, kuri, mano nuomone, žaidimui kenkia labiausiai, — tai pabaiga. Daugeliu atveju tai būtų smulkmena, tačiau Metro siužetas, priešingai nei daugumos šaudyklių, gan intriguojantis: įdomu išsiaiškinti, kaip būtent žemės paviršius pavirto į tai, ką matai, tačiau įdomiausiai sužinoti, kas tie tamsieji, keliantys šiurpias haliucinacijas metro tunelių keliautojams ir luošinantys jų sveiką protą. Žodžiu, daug klaustukų, o vietoj atsakymo — tiesiog pergalė. Panašu, kad čia žaidimo kūrėjų sutarties su knygos Metro 2033 (kurios reklamų žaidime sutiksi nesuskaičiuojamą galybę) autoriumi pasekmė, o tai dar labiau erzina, nes susidaro toks įspūdis, jog Metro — tai tiesiog labai brangi knygos reklama.
Galų gale Metro 2033 verta tiek pagirti, tiek ir išpeikti. Pagirti pirmiausia už tai, kaip puikiai viskas atrodo — beveik kiekvieną žaidimo akimirką galima įrėminti ir pasikabinti ant sienos. Taip pat už tai, kad išlaikyta visapusiškai tinkama atmosfera. Peikti reikia dėl to, kad to paties negalima pasakyti apie Metro veiksmą, kuris sukurtas vidutiniškai, ar siužetą, kuris kuo daugiau galvoju, tuo labiau erzina. Pažaisk Metro ir pasimėgauk, o jei atsibos per vidurį — nieko tokio, nes vis vien pabaiga Tavo pastangų nenusipelnė.
