Žaidėjams pažįstama situacija, kuomet nusipirkus naują, aukščiausios prabos žaidimą, po kelių ar keliolikos valandų jis padedamas į šalį vėlesniam laikui. Dažnu atveju taip pasielgiama dėl laiko stokos – didžiausiose pasaulio studijose kūriami žaidimai siūlo keliolikos ar keliasdešimties valandų patirtis virtualiuose pasauliuose.
Pasak „Steam“ statistikos daugybė naujų, didžiųjų studijų žaidimų, taip ir nebūna užbaigiami. Net kritikų išliaupsinti nuotykiai, tokie kaip „Mass Effect“, „Skyrim“, „Borderlands“ bei galybė kitų, vidutiniškai būna peržaidžiami tik 30 procentų. Tuo tarpu trumpi žaidimai, kuriuos eilinis žaidėjas gali įveikti per 2-3 valandas turi maždaug 90 procentų peržaidžiamumo rodiklį.
Šiais laikais vis mažiau žaidėjų gali investuoti didelį laiko tarpą norėdami patirti vieną įspūdingą nuotykį, tad žaidimų industrijoje, ypač kai kalbame apie nepriklausomų kūrėjų studijas, tampa populiaru kurti trumpesnius arba epizodinius žaidimus. Tokie projektai, kaip „Life is Strange“, „Telltale“ žaidimų lobynas turi atskirus epizodus, kurių kiekvienas gali tapti puikiu pakaitalu vakaro filmui.
Šios savaitės Žaismo DNR naujienų laida supažindina žiūrovus su trumpų žaidimų fenomenu ir pateikia keletą rekomendacijų ieškantiems trumpo, bet kokybiško nuotykio:
6 Komentarai
turbinis__darzas
Na jeigu tarkim skyrim trukme butu kokios ~5h, tai as abejoju ar daug kas ji pirktu.
Bottle
Nepabaigia nes tingi. Siais laikais zmones iesko instant gratification. Kaltas zinoma laikas, ale labai daug dirba. Skrolina fb greiciau
Matrix
Mass Effect pirmasis yra 50h ilgio (jei nori įvykdyti viską), tad jei tik 30 proc. įveikia, bet perka RPG ir pažaidžia 15h max. Kažkas su tuo žaidėju yra negerai.
Borderlands iš vis šitam saraše neturėtų būt. ten pereit pagrindinį žaidimą normal lygiu reikia apie 20h (žaidžiant pirmą kart)
Žmonės nenori užsisėdėti ties vienu žaidimu dėl kelių dalykų:
1. Dabar yra didelis žaidimų pasirinkimas, tad vis norisi išbandyti kažką naujo, nei sėdėti prie vieno ištisas savaites vykdant repetitive side-questus.
2. Multiplayer žaidimai duoda greitesnį pasitenkinimo lygi, plius nereikia iš naujo mokytis žaidimo valdymo ir visų kitų smulkmenų, kol iš tiesų gali pradėti mėgautis žaidimu (tai dažniausiai liečia didelius RPG žaidimus)
3. Paprasčiausiai nėra laiko. Aš pats žaisdamas po 3-4 valandas per dieną Witcher 3 ir vykdydamas visus side-questus ir tyrinėdamas kiekvieną kampelį praleidau beveik 2 mėnesius prie jo. Tiesiog per ilgas žaidimas ir per daug tų pačių veiklų, jei darai ne vien tik main quest.
Tad jei turi daugiau žaidimų, kuriuos nori žaist – į ilgus žaidimus nelabai norisi žiūrėt, nes jie suvalgys mėnesį ar du tavo žaidybinio laiko. O įvairovės tai norisi.
Štai kodėl senieji NES ar SEGA žaidimai buvo super. Jie buvo sunkūs, bet trumpi. Tad galėdavai pažaist kokius 3-5 žaidimus per porą valandų.
O dabar vien kiek cut-scenes laiko užima…
Aladeen
(Kadangi žinutė ilga išplečių ją per kelis komentarus).
Manau esmė ne žaidimo ilgume, o ką kurėjai sugeba pateikti geimeriui tame žaidime. Pvž, Witcheris 3 pilnas skirtingų questų ir juos smagu vykdyti, pasaulis taip pat nuostabiai atrodo, taigi nemaišo net tai, kad norint jį pilnai pereiti galima praleisti prie jo net pora šimtų valandų.
Kitokio tipo žaidimai įdomūs savo gameplay’umi, pvž Far Cry 3 arba naujasis Far Cry 5, pastarąjį prieš pora dienų pabaigiau, tai tikrai fun, labai smagus gun play, irgi nemažai side questų, bėda ta, kad tas monotoniškas šaudymas greit atsibosta.
Buvo užsiminta apie cutscenes, iš dalies pritariu. Pvž Quantum Break. Tragedija, puse žaidimo cutscenes, būtų dar nieko, jeigu pats žaidimas būtų idomus, bet dabar nieko panašaus, toks jausmas, kad filmą žiūri, tai tokį š tikrai retas kas žaidžia ilgiau, o jei ir pereina tai tokie žaidimai greit pasimiršta. Bet pvž, Max Payne 3 – visai kitas reikalas, Ten irgi turbūt trečdalį žaidimo sudaro cutscenes, bet man jie labai gerai suėjo, nes istorija man asmeniškai buvo labai įdomi, Makso voice-acting’as ir labai geras, įsimintini characteriai, tai tokiu atveju net ir ilgesni cutscenes nemaišo, nes pats žaidimas yra įtraukiantis, vienas minusas, kad tų cutscenes būtent Max payne 3 žaidime neina išjūngti, tai antra kart žaidžiant, tas nervina.
Aladeen
Bet kažkas su dabartine geiminimo industrija yra negerai. Vien loot boxai ir microtransactions, tiek SP, tiek MP, origin banina žaidėjus, už treinerių naudojimą SP režime, absurdas kažkoks. Naujasis AC: Origins irgi paremtas vien ant microtransactions, vienas pliusas – įdomus laikotarpio parinkimas ir didelis gražus žaidimo pasaulis. O visa kita vėjai – vieno side questai, absurdiškai nerealistiška kovos sistema (pastovus dodginimas, toks jausmas, kad Bayek’as ant ledo slidinėja nuolat ir dar sekiojančios strėlės – kosmosas), voice-actingas irgi siaubingas (tarsi būtų surinkti aktoriai iš „šedevrinio“ Tommy Wiseau filmo „The Room“, kad įgarsintų žaidimą) tai tokie dalykai tikrai atbaido žaidėjus, žaidimas akivaizdžiai kurtas jaunai (vaikų) auditorijai pritrauki.
Apibendrinus, sakyčiau, kad didžiausia problema dabar ta, kad pastaruoju metu neišleidžiama beveik nė vieno žaidimo su įdomia istorija ir įsimintinais veikėjais, buki geimeriai priprato prie lengvų žaidimų, svarbiausias rodiklis tapo grafika. Kai neseniai išėjo Kingdom Come: Deliverance, tai tik įrodo. Atmetant visas problemas su bugais, žaidimas buvo daugumas išpeiktas dėl nesamoningos combat sistemos (nes ji per sunki, ir žinoma reikia laiko, kad ją pakirsti), sudėtingo jodinėjimo arkliu ir savegame sistemos (žaidimas išsisaugoja tik tam tikruose pointuose). Geimerių auditorija vis bukėja…
vilkaslt
zaidimo ilgis lb priklauso nuo zandro, kazin koki rpg ar mmorpg ilgai zaistu jei butu trumpa istorija ir pereinamas per pora valandu. Saudykles kuriu pagrindinis zaidimas multiplayer turi visad labai trumpa single player vos ne apmokymui zaisti ir t.t. aisku tai kurie zaidimai persistengia kai padaro sudetingai viska. O seip kad zaisti ta pati zaidima nes trumpa yra kazkoks nusikalbejimas. Asmeniskai perejes single player padedu ilgam laikui i sona ir retai kuris buna pereinamas per nauja. Cia gal apie kokius telefoninius arkadinius zaidimus kalba kad vis nori ta pati ir ta pati zaisti, kur nera jokios istorijos.