Apie šį žaidimą šiuo metu galima perskaityti tiek daug skirtingų nuomonių, o įvertinimo balai svyruoja nuo „itin mažai“ iki „ganėtinai daug“. Tad visiškai apie žaidimą negirdėjusiam ir nieko apie jį nežinančiam tikriausiai kils didelis klausimas: tuo kuo gi tikėti? O tikėti reikia savimi. Tiek konsolinė žaidimo versija, tiek ir asmeniniams kompiuteriams skirta versija gali pasiūlyti demo, kurią išbandžius jūs atsakysite į vieną didelį klausimą: ar „The Club“ yra skirtas jums. Kadangi tai žaidimas, kuris tikrai nėra skirtas visiems. Jau vien jo idėja yra verta pagyrų už pastangas pasiūlyti žaidėjams „kitokio“ stiliaus šaudyklių. Bet kaip dažnas pabandęs tikriausiai irgi pastebės – trūkumų naujajame „The Club“ irgi netrūksta.
Jau po kelių pirmųjų minučių suvogsite mano išsakytus žodžius apie kūrėjų norą paįvairinti šaudyklių žanrą. „Bizzare“ turėdami daugybę patirties lenktynių kūrime (jie atsakingi už „Project Gotham Racing“ seriją) nusprendė šią patirtį išnaudoti ir svarbiausia pritaikyti visiškai kitame žanre. Žaidimo tikslas ne tik nušauti kuo daugiau priešininkų, bet ir padaryti tai kaip įmanoma greičiau, bei su išmone. Už kiekvieną nušautą priešininką gausite taškų, kurie bus paskaičiuojami atsižvelgiant į tai kur jį nušovėte, koks atstumas jus skyrė ir kaip sunku buvo jį nušauti. Jeigu to dar nebūtų pakankamai, jūs nuolat turėsite ne tik galvoti kaip čia išguldžius savo priešininkus kuo sudėtingiau, bet ir stebėti laikrodį, nes patys mačai truks vos kelias minutes, per kurias jums reikės padaryti kiek galima daugiau. Tai tikrų tikriausia arkada.
Tiesa, norint iš tikrųjų mėgautis žaidimu, reikia būti tuo žaidėju, kuriam didžiausias džiaugsmas yra surinkti kaip galima didesnį taškų skaičių. Jeigu jūs save negalėtumėte įvardinti tokiais ar panašiais žodžiais, tuomet vargu ar „The Club“ sugebės jums daug ką pasiūlyti. Ypatingai neskubant įveikti visą vieno žaidėjo režimą, kuris žaidime vadinasi turnyrais, jums prireiks vos apie trijų valandų. O be nuolatinio lygių pakartojimų ir peržaidimų iš naujo, daugiau „The Club“ neturi ko pasiūlyti. Tad kaip jau minėjau, šioje vietoje reikia būti tikru perfekcionistų, kuriam galimybė pabaigti žaidimą surinkus maksimalų taškų skaičių yra tiesiog neįkainojama. Antraip po trijų valandų pajusite, jog šis jūsų pirkinys tikrai nebuvo geriausias pasirinkimas.
„The Club“ kūrėjų teigimu, žaidime mūsų dėmesiui yra siūlomi 5 skirtingi šių „mirtinų lenktynių“ tipai. Tačiau tiek jų yra tik žaidimo aprašyme, nes realiai mes gauname vos du skirtingus režimus. Bandę žaidimą tikriausiai su manimi sutiks, jog itin didelio skirtumo tarp išėjimo pasiekimo, išėjimo pasiekimo per laiką ir keleto ratų prabėgimo šaudant priešus nėra. Praktiškai visi jie identiški, kadangi iš jūsų reikalauja trijų tų pačių dalykų: judėti greitai, šaudyti taikliai ir galvoti kaip šaudai. O kiti du režimai – „siege“ ir „survival“ savo ruožtu skiriasi taip pat, kaip broliai dvyniai – niekuo. Iš pradžių retas ir supras, kad tai – skirtingi režimai.
Tačiau netgi žiūrint į šiuos du skirtingus režimų tipus, skirtumą jauti tik tarp „kaip atrodo“, nes „ką daryti“ yra panašus visame žaidime. Žinoma tai ir yra jo idėja, tad kaltinti šioje vietoje kaip ir nelabai būtų ką, tiesiog ilgiau pažaidus ta pagrindinė idėja (bėgti ir kuo daugiau šaudyti) netgi atkakliausiems tampa nuobodi. Kiekviename lygyje priešininkai atsiranda lygiai toje pačioje vietoje, kaip beje ir papildomo taikiniai ant sienų, kurie suteikia galimybę išplėsti savo „combo“ matuoklį. Tad teoriškai kantresni žaidėjai turi galimybę gerai išmokti visą žemėlapį ir suplanuoti jo perėjimą taip, kad pasiektų maksimalų taškų skaičių. Dar pridėkime faktą, jog skirtingi priešininkai yra verti skirtingų taškų, tad jų nušovimo tvarka taipogi gali paveikti galutinį rezultatą. Visa tai mėgstantiems planuoti ir veikti žaidėjams suteikia daugybę valandų žaidimo. Bet ar iš tikrųjų kiekvienas mūsų visa tai mėgstame?
Bežaidžiant „The Club“ atrodo, kad idėja buvo pasiūlyti šiuolaikiniam žaidėjui itin modernų kūrinį, kuriame labai įdomiai susipintų ne tik greitas susišaudymas, bet ir lenktynių elementai. Deja, tačiau bent jau lenktynių sferoje vienintelis perimtas dalykas buvo greitis. Ir tai liūdina, kadangi žaidžiant dažnai kyla mintys, jog tiek čia, tiek ir ten buvo galima padaryti daug geriau. Štai mums yra siūlomi net 8 skirtingi veikėjai, kuriuos galime pasirinkti kaip šių „žiauriųjų lenktynių“ pagrindinius dalyvius, tiesa du iš jų dar reikia atrakinti. Ir nors iš pažiūros pasirinkimas gan nemažas, bet kiekvienas iš jų beveik nesiskiria vienas nuo kito.
Iš vizualinės „The Club“ pusės taipogi reikia skirti du dalykus. Techniškai grafinei žaidimo pusei kažkokių rimtesnių priekaištų surasti būtų išties sunku. Viskas atlikta gražiai ir „The Club“ atrodo būtent taip, kaip turi atrodyti bet kuris šiomis dienomis pasirodantis žaidimas. Tačiau nepaisant iš dalies gražaus vaizdo ekrane, verta suabejoti bendru pačios grafikos tinkamumu žaidimui. Aišku, šioje vietoje mane galite palaikyti itin precizišku asmeniu, bet man į akis žaidimo aplinkos. Super galingas klubas, kuriame dalyviai yra skatinami negailestingai iššaudyti kiek galima daugiau žmonių yra apšviestas gražių saulės spindulėlių. Panašus jausmas, lyg galabytum „Doom III“ monstrus pavasario pievelėj. Norisi išvysti ir rimtesnių aplinkų, kurios perteiktų pačią žaidimo atsmosferą. O to „The Club“ ir negali pasiūlyti.
Ir štai išvardinus visas blogiausias žaidimo puses, kurios dažniausiai susidaro dėl prasto vieno žaidėjo režimo, atrodytų pasiekus vietą, kai kalbėsime apie tinklinį „The Club“ režimą, visos bėdos turėtų pasimiršti. Juk pati žaidimo idėja nėra bloga ir netgi sakyčiau ji labiausiai tinkama būtent daugelio žaidėjų režimui. Bet šioje vietoje „Bizzare“ ir vėl nesugeba išnaudoti viso savo potencialo. Tiesa, verta paminėti kaip didelį pliusą galimybę žaisti net 4 prie vienos konsolės, padalijus ekraną į lygiai tiek pat dalių. Turint plačiaekranį televizorių, visi keturi gauna po išties nemažą kampelį ir žaidimas išties einasi puikiai. Nors siūlomi net 8 skirtingi režimai, bet tik vienas iš jų pilnai išnaudoja taškų skaičiavimo ir kombo sistemas, kas yra vieno žaidėjo režimo pagrindas. Likusieji siūlo mums jau visiems įprastus „visi prieš vieną“ ar komandinius pasišaudymus. Taigi minėtasis išskirtinumas ir originalumas staiga išblanksta, o mes gauname tik paprastą internetinę šaudyklę.
Ironiška, bet netgi kartu su šitiek daugybę blogų žodžių, „The Club“ netampa itin blogu žaidimu ar kažkokiu išskirtiniu pavyzdžiu kūrėjams, ko nereikia daryti. Ne! Kaip jau minėjau, kai kuriems jis netgi labai patiks, nes „The Club“ savyje slepia gražios ir unikalios šaudyklės idėją. Tačiau žaidime neužtenka vien tik idėjos, ją dar reikia realizuoti. O štai ši dalis ir verta didžiausių ginčų. Vieniems ji pasirodys visiškai pakenčiama ir netgi ganėtinai išbaigta, tuo tarpu kitiems „The Club“ bus žaidimas, dėl kurio įsigijimo tikriausiai gailėsitės metų metus. Šioje vietoje verta prisiminti įžangoje išsakytas mintis, kad išbandyti demonstracinę versiją prieš bandant pirkti žaidimą yra būtiną. Ji tikrai turėtų apšviesti ne vieną.
