Senais gerais laikais „Creative Assembly” nebandė spausti vadens iš akmens. Gaudavai pagrindinį „Total War” žaidimą, sulaukdavai kelių pataisų, gal dar vieno kito papildymo kuris veikė be pagrindinio žaidimo. Dabar, aišku, reikia nuo žaidėjo devynis kailius nulupt, nesvarbu, kad ir kokiom plonom riekelėm pjaustytum turinį. Tai kiek gero yra tame „The Queen And The Crone” papildyme, skirtame „Total War: Warhammer II”?

Jeigu netyčia įklimpote į apžvalgą nežinodami apie kokį žaidimą kalbame, sakau taip: „Total War: Warhammer II” yra mišraus (kampanija ėjimais ir mūšiai realiu laiku) strateginio žaidimo „TW: Warhammer” tęsinys. Pirmojoje dalyje valdėme tokias klasikines „Games Workshop” sukurto (ir užmušto) „Warhammer Fantasy” pasaulio tautas kaip Empire ir Orcs (su “c”). Naująjame žaidime gavome dvi rūšis elfų, driežiažmogius, žiurkiažmogius ir tingiai sukurptą kampaniją. „The Queen and the Crone” papildymas prideda du naujus karvedžius. High Elves gauna amžinąją karalienę Alarielle. Ji bando suvienyti įnoringas Ulthuan salos karalystes ir apsaugoti ją nuo bet kokių grėsmių. Tuo tarpu ragana Helebron yra tamsioji elfė, apsėsta amžinos jaunystės troškimo. Bet tam pasiekti reikia kraujo vonių…

Kiekviena iš šių veikėjų gauna papildomas žaidimo mechanikas, užklojamas ant bendrų rasės mechanikų. Alarielle valdų būklė galia priklauso nuo visos aukštųjų elfų tautos pasitikėjimo. Kuo daugiau Ulthuan priklauso elfams (nesvarbu, kuriai iš karalysčių), kuo aršiau ji kovoja su priešais, tuo liaudis laimingesnė, o jos žemės – produktyvesnės. Helebron, tuo tarpu, reikia kraujo, kad išliktų tokia pat jauna ir gyvybinga. To trokšta ir jos pavaldiniai, nuo pirmų egzekucijų Har Ganeth mieste pamilę šviežiai pralieto kraujo kvapą. Todėl Helebron jaus pastovų spaudimą pulti, plėšti ir grobti, nes tik taip ji turės pakankamai vergų. Jų reikia periodiškiems aukojimams, kurie atstato jos ir jos pavaldinių jėgas. Kuo ilgiau neiškeli Kraujo Nakties puotos, tuo prastesnė situacija tavo karalystėje.

Daug lengviau žaisti su Alarielle, nes virš jos galvos nekabo pastovus Damoklo kardas. Jei nenorėsi, kaip žaidėjas, būti užgrobęs visų valdų Ulthuan saloje, tai bent jau netrukdysi kitoms karalystėms išvaikyti bet kokius įsibrovėlius. Tuo tarpu Helebron yra sunkioje padėtyje. Jos jėgos pastoviai silpsta – tą rodo skaitliukas, sekantis tavo jėgas po Kraujo Nakties – tad ji turės iš karto žaisti agresyviai. O tai reiškia puldinėjimą aplinkinių galių. Dėl visiškai tingaus žaidimo balanso – žaidimą visada pradėsi valdydamas tik vieną miestą, o likusi tavo provincijos dalis bus užimta apysilpnio priešo – tavo kaimynai bus neišvengiamai stipresni. O tau reikia tiek kovoti, tiek plėšikauti… pradedant iš daug silpnesnės pozicijos.

O Alarielle turi priėjimą ir prie keleto Wood Elves dalinių, tiksliau, visokio plauko vaikščiojančių medžių.

Tarp kitko, kartu su mokamu papildymu pasirodė ir nemokamas Alith Anar papildymas. Jis leidžia žaisti už High Elf karvedį, valdantį Nagarythe – karalystę, iš kurios kilo Malekith, ambicingas šiknius, kalčiausias dėl tamsiųjų elfų atsiradimo. Nagarythe valdytojai pastoviai kovoja su šiais pašlemėkais. Dėl to jie yra daug labiau linkę slapukauti, nei jų broliai. Alith Anar net gali armiją vesti slaptais takais – visai kaip nykštukai ir orkai iš pirmojo žaidimo.

O kokių dar niekučių yra šiuose papildymuose? Tiek Alarielle, tiek Helebron gauna po naują herojų/agentą. Taip pat žaidime atsirado daugiau Regiments of Renown – vienetinių, vardinių įprastų dalinių versijų, kažkiek geresnių už įprastas.

Tačiau visa tai nėra labai svarbu, nes išlieka įprastos „Total War” problemos. Į kampaniją įdėta tiek