Muštynių serija „Tekken“ daugelio žaidėjų širdyje turi ypatingą vietą. Kartais tokią ypatingą, kad kūrėjai sau leidžia paleisti į dienos šviesą ir mažiau vykusią serijos dalį, o ją vis tiek pirks. Bet negalima žaidėjų kaltinti – juk daugelio tų žaidėjų vaikystės prisiminimuose yra neišdildomis rėžis, kuriame amžiams užfiksuota, kaip žaidžiant „Tekken 3“ ir pasirinkus legendinį veikėją Edį Gordo nuo tavo smūgių krisdavo ir draugai, ir giminaičiai. Bet savaime tai net nėra kažkoks vertingas prisiminimas, nes tą patį su Edžiu Gordo darydavo kiekvienas vaikas ir galbūt tai ir yra vienas vertingiausių dalykų, dėl ko mes vis dar laukiame ir įsijungiame „Tekken“ – vedini prisimimų. Tikriausiai, tą suvokė ir septintosios „Tekken“ dalies kūrėjai, nes būtent tokiems žaidėjams jie šį žaidimą ir sukūrė.

Pradėti norėtųsi nuo mažiau neigiamų aspektų, kurių „Tekken 7“, deja, taip pat neišvengta. Viena vertus, žaidimo istorija yra viena labiausiai intriguojančių visoje serijoje. Kita vertus, tikėtina, kad frančizės gerbėjai gerai supranta, kad ši istorija tikrai nebus kažkas gilaus ar protingo. Čia kalbama apie senovės būtybes, demonų DNR, turnyrą, kurio nugalėtojas valdo galingiausią pasaulio kompaniją ir t.t. Taip, žaidime sušmėžuoja ir keršto, prisirišimo bei kitos emocionalios temas, tačiau į visa tai sunku žiūrėti rimtai, kai dažniau nei kartais tenka pamatyti serijos senbuvį Heihachį, plikomis rankomis kovojantį su į jau šaudomomis raketomis.

Bet prieš pabaigiant kalbas apie žaidimo siužetą, verta pastebėti, kad daugelio kitos muštynių serijos „Street Fighter“ vienas mėgstamiausių veikėjų Akuma taip pat yra čia. Ir nors „Tekken 7“ kūrėjai lengvai galėjo tiesiog įkelti jį į žaidimą – daugelis būtų daugiau nei patenkinti – jie nusprendė jį pilnai įpinti į bendrą septintos dalies istoriją ir gausiai ją paįvairinti šio svečio teisėmis žaidime dalyvaujančio kovotojo buvimu. Būtent jo dėka atsakoma į vienus seniausių „Tekken“ serijos klausimų: „Kodėl Heihachis ir Kazuya taip nekenčia vienas kito?“, „Kaip atsirado ir kas yra tie demonų genai?“ ir t.t. Ir apskritai septintos dalies istorija – tai tarsi duoklė visai serijai bei atskiroms jų dalims, puikiai subalansuota tiek užkietėjusiems gerbėjams, kurie gali ir ašarą išspausti, tiek naujokams, ieškantiems iššūkio ar įdomaus muštynių žaidimo.

Daugeliui prisiekusių muštynių žaidimų gerbėjų teko „Tekken“ serijos žaidimus žaisti kokius du pastaruosius dešimtmečius. Taigi, šie žaidėjai gerai žino, kad viena geriausių muštynių serija turi ir vieną niuansą: ribotą oponentų dirbtinį intelektą. Dažniausiai kompiuterio valdomi veikėjai, jei tik pasididini sudėtingumo lygį – o tą norisi daryti savaime, nes ruošiesi kovoms tinkle – apsiriboja keliomis atakomis ir jos paprastai būna stipriausios veikėjo atakos. „Tekken“ serija, o taip pat ir „Tekken 7“, kartais gali sukelti nevaldomą norą suskaldyti pulteliu ant stalo gulinčius riešutus ar dar ką nors – momentais tiesiog atrodo, kad kūrėjai surašė atitinkamus algoritmus, į kurių pinkles papuolęs žaidėjęs galiausiai gali likti be pultelių. Nors vėliau, kai pats žaidėjas taip pat pradeda naudoti šią pigią taktiką, laimėti galima, tačiau tuomet nebelieka jokio malonumo.

Laimei, problemos, kurios kankina „Tekken 7“ vieno žaidėjo režimus, visiškai išgaruoja įsijungus žaidimą tinkle. Netgi norisi pasakyti, kad žaidimas tinkle atveria visas „Tekken 7“ galimybes. Šiame žaidime nuo pat pradžių žaidėjams siūlomas 36 kovotojų sąrašas, iš kurio galima rinktis bet ką jau nuo pat pradžių. Ir visi 36 veikėjai, garbės žodis, yra unikalūs, skirtingi bei savaip masinantis, todėl žaidimas tinkle tampa tikraja šių veikėjų įgūdžių išbandymo žaidimų aikštele, nei kiek nebijant, kad kompiuterio valdomi veikėjai nuslopins džiaugsmą begėdiškai kartojamomis atakomis.

Kiek neįprasta, bet tuo pat metu ir smagu, kad visa gili, daugiasluoksnė ir įvairi „Tekken“ kovos sistema visiškai atsiskleidžia žaidžiant tinkle, nes jei žaidimas būtų buvęs paleistas tik su vieno žaidėjo kampanija – visa turtinga serijos kovų mechanika nueitų perniek. Nes žaidžiant lengviausiu režimu žaidėjui daromos didelės nuolaidos ir jei, žaidžiant lengvu režimu spaudai mygtukus, vadinasi ir laimėsi. Bet tai tavęs visiškai neparuoš žaidimui tinkle. O jei žaidi normal ar hard lygiais – tuomet žaidimas tave paruoš nesąžiningam žaidimui ir tu malonumo žaisti nejausi abiem atvejais. Taigi, patarimas vienas – sukandus dantis iškęsti istorijos režimą, nes sekti siužetą iki titrų tikrai verta, ir tuomet visa galva pasinerti į žaidimą tinkle arba lokaliai prieš draugus. Štai čia ir prasidės visa nostalgija, malonus jauduliukas ir visas kitas „Tekken“ serijos žavesys.

Kitas dalykas, kurį būtina, kalbant apie šią legendinę seriją pasakyti, yra kažkas, ką jauti viduje, o ne matai išorėje – „Tekken“ žaidimai yra saviti, unikalūs ir vieninteliai tokie. Šiandien gali nusipirkti bet kokį muštynių žaidimą – jų pasiūla, palyginus, milžiniška – nuo strateguojantiems skirtų „Street Fighter“ iki japoniškų „Blaz Blue“ ir t.t. Nekalbu jau apie ypatingai puikų „Injustice 2“, kurio tiek siužeto vientisumas, tiek kompiuterio valdomi personažai gerokai pranoksta „Tekken 7“. Bet pažaisk ilgiau nei valandą bet kurį iš šių žaidimų ir tu pajusi tą jausmą – tai nėra „Tekken“. Šios serijos puolimo, gynybos, specialių atakų sistema bei visa kovų mechanika yra tokia unikali, kad, pabandęs „Tekken“, vėliau imi to tikėtis bei ilgėtis kituose žaidimuose. Kita vertus, buvo periodas kai žaisdavome vien „Tekken“ ir „Soul Calibur“ žaidimus, tad jie neišvengiamai paliko mumyse dalelę savęs ir dabar kūrėjai gali šiek tiek ramia sąžines išleisti „Tekken 7“ – daugiausiai skirtą tiems, kurie ieško tos išsiilgtos dalelės.