…žaidime yra Šiaurės Korėja, tai visada reikia bandyti žaisti už ją. Didžiausia pasaulio diktatūra su labiausiai iškraipyta komunizmo vizija ir milijonine neprivalgiusių fanatikų armija – ko daugiau norėti? Gal būt to, kad pats žaidimas kelŧų norą žaisti. Su First Strike Final Hour tai teigti yra sunku.

Žodžiu, 20XX meteliai eina kažkur pro šoną, o visam pasauliui staiga kyla mintis, kad negali būti nieko geriau, negu susiprogdint velniop. Tad visos pasaulio šalys ir organizacijos, turinčios branduolinius ginklus, pradeda šaudyti juos kairėn ir dešinėn. Tu gali pasirinkti vieną iš jų – pradžioje tik iš JAV, Vakarų Europos ir Š. Korėjos, kitas gali atrakinti vėliau – ir pasistengti ne tik išgyventi grybų dygimo meŧą, bet dar ir prisigriebti radioaktyvaus nekilnojamo turto.

Jei trumpai, tai FSFH yra prastas, iš mobiliųjų telefonų į Steam perkeltas DEFCON klonas. Mažoje “pasaulis supleška atominėje ugnyje” rinkoje šis klasikinis darbas yra neprilygstamas. Pasiruošimo ir DEFCON lygio kėlimo fazės vertė mus greitai ir įtemptai galvoti apie savo pajegų išdėstymą ir būsimą panaudojimą, žiauri karo matematika mus vertė mastyti apie gynybai skirtų ir puolamųjų raketų šachtų santykį. Trumpi pranešimai skelbdavo apie milijonus žuvusius plėnimis paleistuose miestuose. Ir mes, sėdintys prie ekranų, žiūrintis į minimalistinio dizaino pasaulio žemėlapį, buvome palikti patys suvokti pasaulinio termobranduolinio karo siaubą. Sako, kad žmones, archyvuose atkasusius counter value targeting – kai raketos kreipiamos ne į karinės svarbos taikinius, o į miestus, tikintis užmušti kuo daugiau civilių – sąmatas ir prognozes, istorikus neretai skaitant apimdavo depresija…

Bet šiuo atveju mes susidūrėme su kūrėjais, kurie mano, kad mobiliųjų telefonų žaidimai yra tinkami pardavinėti ir PC žaidėjams. Jiems tokios įžvalgos ir subtilumas nėra prieinami. FSLH nepasitiki, kad tu pats padarysi kokias nors išvadas. Jau net pats pavadinimas kalba apie pirmą smūgį ir paskutinę valandą, nes, matai, po pirmo smūgio neilgai teks pagyventi.

Jau vien tas teiginys paties žaidimo procese yra melas. FSLH atominis karas tęsiasi ilgai ir nuobodžiai. Visos pasaulio šalys kovoja viena prieš kitą… ir gali be problemų konstruoti naujus atominius ginklus. Ir kadangi kiekvienas regionas (žaidime yra jie labai įvairaus dydžio) gali talpinti nuo 1 iki dažniausiai 3 raketų, tai karas pirsčioti gali ilgai. Gal net visą valandą, kas yra daugiau laiko nei žaidimas nusipelnė.

Taigi, kiekvienas regionas (tarkim, JAV yra sudaryta iš kokių 6) talpina sparnuotasias, vidutinio nuotolio ir tarpkontinentines raketas. Žaidimą dažniausiai pradedi tik su pirmomis dviejomis. Sparnuotosios yra trumpo nuotolio, bet gali būti panaudotos ir gynyboje. Kitos yra grynai skirtos atakai ir skiriasi skrydžio nuotoliu. Kadangi žaidime yra labai neįdomus mokslinių tyrimų skyrelis, tai visos raketos įgauna įvairaus papildomo funkcionalumo.

Bet šaudyti raketas po vieną užknistų bet ką ir palengvintų priešo bandymus jas numušti. Todėl galima rinktis pirmo smūgio taktiką, kur paleidžia visas tinkamu atstumu sesančias raketas į vieną taikinį. Labai patogi funkcija mobiliuose telefonuose, sakyčiau. Kita vertus, first strike numeta beveik visą šalį į cooldown, tad tu negali gintis, o tuo DI mėgsta pasinaudoti. Be to, jei taikinys yra pakankamai arti, tai prie smūgio prisijungtų ir tavo sparnuotosios raketos, taip dar labiau apsunkindamos gynybos šansus.

Taigi, ką daryt, kai iššovei savo first strike? Grobt teritorijas – valstybių teritorijos tampa neutraliomis, jei suryja pakankamai bombų – atstatinėt ginklų atsargas ir net užsiimti moksliniais tyrimais. Tad tas momentas, kuris DEFCON yra visų tavo pastangų kulminacija, FSFH yra kaip tik pradžia ar tik šiaip intarpats žaidimo. Raketų šaudymas, atstatymas ir vėl šaudymas patampa neįdomiu, erzinančiu darbu, ypač jei esi užgrobęs pusę planetos ir nori kiekvienam regionui liept statyti papildomas raketas.

Kalbant apie žaidimo techninę pusę, pasaulis yra suskirstytas į tiek regionų, o sudegusių žemių efektas taip užteršia gaublį, kad žaidime yra speciali išrandama (ir cooldown turinti) funkcija trumpam ryškiai pažyminti regionų ribas. Tai labai padeda surasti iki vieno ar dviejų regionų nustekentą priešą. Ar tai neskamba kaip baisiai neįdomi katorga? Taip ir yra! Jei kalbėsim apie vėlyvą žaismą/end game, tai FSFH tampa tiesiog sekinančiu klamponijimu ir pergalės skonis burnoje apkarsta tikrai ne dėl to klaustuko eilutėje “tu laimėjai?” kuri puošia mačo pabaigos ekraną; tas klaustukas turėtų peretikti žaidimo Pagrindinę Mintį ir pamoką, kad atominiame kare nėra laimėjusių, nes, matai kūrėjams labai norisi tave už rankos laikyt.

Mes gyvename pasaulyje, kuriame egzistuoja DEFCON. Mes žaidžiame PC žaidimus. Vieno iš šitų faktorių užtenka, kad pateisintų absolučią užmarštį kaip vienintelį nuosprendį First Strike Final Hour. Tai yra turbūt neįdomiausias atominio karo žaidimas, kurį kada mačiau. O kai prisimename kaip atmestinai jis bando mums moralizuoti, tai tik kyla noras jo kūrėją neutralizuoti.