Su Konanu pirmą kartą susipažinau prieš gerus 20 metų, kuomet, tada dar visai šviežiose, tik ką pasirodžiusiuose nepriklausomuose televizijos kanaluose, šalia „G1 Transformerių“ rodė „Conan the Adventurer“ animacinį filmuką. Žinoma, tuo mano pažintis su šiuo (anti)herojumi nesibaigė: gan anksti pasisekė pamatyti dabar jau legendinį Konano filmą su Švarcnegeriu ir būsimuoju Dartu Veideriu – Thulsa Doom‘u, perskaityti bene visą (tiesa, į lietuvių kalbą išverstą) „Kanonadą“, iškeikti naująjį, niekam vykusį (iš kurio juokėsi net pats Kromas), filmo perdarymą bei išbandyti unikalųjį „Age of Conan“ MMORPG žaidimą. Tad kai tik pasirodė „Conan Exiles“, už kurio vairo, beje, sėdi to pačio „Age of Conan“ kūrėjai – „Funcom“, jaučiau tiesiog moralinę pareigą prikišti prie jo nagus. Čia iš karto turiu paminėti, kad žaidimas yra ankstyvoje kūrimo stadijoje, tad šis aprašymas bus daugiau išankstinė nuomonė, nei apžvalga.

Iš tiesų, žaidimas sugebėjo maloniai nustebinti jau pirmosiomis minutėmis, kuomet krovimosi lange pasitiko stilizuota, originalųjį „Konano“ garso takelį kūrusio Bazilio Paleudoriso, „Battle of the Mounds“ versija. Toliau – platus pasirinkimas, kaip gi norėsime žaisti, kadangi „Conan Exiles“ galima be problemų žaisti tiek oficialiuose, tiek neoficialiuose, tiek privačiuose (na, su draugų kompanija) serveriuose. Maža to, mums leidžiama pasirinkti, kokio tipo serverio norėtume: gal paprasto „PvP“, gal „Blitz PVP“, kuriame progresui suteikiamos 30 dienų, iki kol serveris perkraunamas iš naujo. Jei nepatinka kovos – „PvE“? O gal „hardcore“, „casual“ ir „roleplay“? Galiausiai, jei norėsis ko nors labiau personalizuoto, žaidimas tą be problemų leis padaryti: pakeisti nustatymus, kaip greitai veikėjas išalks, kiek patirties taškų gaus, kiek daug galės panešti, kaip sparčiai keisis paros metas ir pan.

Žaidimo istorija (juk reikia kažkokio tikslo), daugmaž sukasi apie į atšiaurią žemę ištremtus žmones (net nepasakoma kodėl – tiesiog paminima, kad iš jų viską atėmė), o kad šie nepabėgtų, jiems uždeda magiškas apyrankes, kurios leidžia laisvą judėjimą ištremtųjų teritorijoje, ribojamoje su apyrankėmis sinchroniškai veikiančių obeliskų, kurių ribos peržengti nevalia, nebent atsirastų didelis savižudybės potraukis. Aišku, apyrankių nusiimti taip pat negalima. Būtent šioje laukinėje teritorijoje, kurioje negalioja jokie įstatymai, išskyrus „valgyk arba būsi suvalgytas“, žaidėjai gali nusikaldinti savo imperiją ir būti mažais Konanais ant savo akmeninių sostų.

Prieš pradėdami žaisti, kiekvieną kartą jungdamiesi į naują serverį, turėsime susikurti savo veikėją. Malonu jog kūrėjai nepašykštėjo galimybių personalizuoti savo veikėją. Pirmiausiai, galėsime pasirinkti vieną iš kelių pagrindinių Hiborėjaus amžiaus rasių: kimerus, akvilonus, stygus, khitajus, hirkanus ir pan. Toliau eis įvairiausi smulkūs atributai – nuo šukuosenos, iki makiažo. Galiausiai ir bene įdomiausiai, žaidimas leis pasirinkti, kaip labai veikėjas galės būti nuogas. Tad (priklausomai ir nuo serverio nustatymų), mažasis Konanas galės bėgioti niekuo neprisidengęs.

Vos tik pradėjus patį žaidimą, nustebino ganėtinai didelės galimybės: čia galima rinkti praktiškai viską, kas tik pasitaiko po kojomis (tiesa, priešingai kitiems žaidimams, kuriuose aplinką galima keisti fiziškai, pavyzdžiui, išsikasti duobę, čia to daryti negalima), šone nuolat mirksi alkio bei troškulio indikatoriai, su šakomis pagauti keletas vabalų beveik niekuo nepadeda, reikia susirasti kur pernakvoti…Nemeluosiu, vienu metu visko pasirodė tiesiog per daug, kad būtų galima efektyviai susivokti, paimti veiksmą į savo rankas. Galbūt pagrindinė to priežastis ta, kad žaidimas nesijaučia, lyg būtų sutvertas žaisti vienas. Štai, pavyzdžiui, jau pirmosiomis minutėmis, išbėgę į antrą biomą, galime surikti tokių priešų, kurie mus ant menčių paguldys be mažiausio vargo, tačiau jei kartu būtų bent vienas ar dar daugiau žaidėjų – juos nugalėti būtų žymiai lengviau. Arba tai, kad žaidžiant vienam, surinti pakankamai resursų užtrunka be galo daug laiko. Ne tik todėl, kad resursai daug sveria ir jų reikia daug, bet ir todėl, kad tuo pačiu metu turime rūpintis kitais išgyvenimo dalykais – maistu bei vandeniu, be kurių žaidime taip pat nė iš vietos.

Visi veiksmai, kad ir ką bedarytume (galiausiai, tiesiog būtume pačiame žaidime), mums atneš patirties taškų, už kuriuos vėliau galėsime ne tik kelti pagrindinius veikėjo atributusbet ir gausime papildomus taškus, už kuriuos atrakinsime įvairius gamybos receptus. Pastarųjų, aišku, yra ganėtinai gausu: pradedant primityviausiais akmeniniais įrankiais bei laužavietėmis ir baigiant bene tobulais pastatų elementais.

Pabaigoje belieka pasakyti, kad nors „Conan Exiles“ yra vis dar labai ankstyvoje kūrimo stadijoje, nepanašu, kad kūrėjai liktų neišpildę kokių nors pažadų, mat įvairiausi patobulinimai keliauja reguliariu tempu. O, jei tikėsime pažadais, ateityje laukia magija, jodinėjimas, išplėsta religijos sistema, nauji biomai, išplėsta vergų sistema, patobulinta kovos sistema ir visa eilė kitų dalykų. Tad jei turit draugų, kurie nevengia išgyvenimo žaidimų, „Conan Exiles“ yra tikrai vertas dėmesio.