Prisimenu, kaip kažkada, dar būdamas studentas, užėjęs į miesto biblioteką ieškoti knygų studijų reikalais, neišvengiamai užsukau ir į fantastinių knygų skyrelį. Ten, tarp kalno taip aptrintų knygų, kurių net viršelių gerai nesimatė nuo to kaip smarkiai jos buvo aptrintos, radau knygą su gerai pažįstamu Marnėjaus Calgaro paveiksliuku ir pagalvojau: „negi tai bus knyga apie „Warhammerį“? O gal tai tik eilinis „Eridano“ triukas – uždėti kietą viršelį, kad juo susidomėtų fantastikai prijaučiantis jaunimas (nesvarbu, kad viduje esantis turinys gali būti itin prastas)“. Būtent taip prasidėjo mano pažintis su Gregoru Eisenhornu.

Aišku, galbūt nemaža dalis skaitytojų tik vėptels: „O kas tas Eisenhornas?“. Turbūt pačiame „Warhammer 40k“ pasaulyje už tokį klausimą būtumėte nušauti vietoje (turint omenyje, kad būdami paprasti, vargani lėktuvų uosto darbuotojai apskritai apie tai turėtumėte bent kokį supratimą. Ir net jei turėtumėte, tai vis tiek greičiausiai vėliau būtumėte tardomi vien už patį turėjimą). Tačiau čia galiu papasakoti šiek tiek plačiau.

„Inkvizicija“, kuriai ir priklauso Eisenhornas, „Warhammer 40k“ pasaulyje veikia ganėtinai panašiu principu, kaip veikė senoji, tikroji, viduramžiais gyvavusi inkvizicija: seka ir tuo pačiu prižiūri visuomenę nuo bet kokio išorinio ar vidinio pavojaus. Būtų tai kokių nors erezijų skleidimas, genus vagiančių ateivių infiltracija ar Chaoso dievų veikla. Būtent šioji „Eisenhorn: Xenos“ dalis yra pirmosios „Xenos“ knygos adaptacija.

Turbūt pradžioj verta paminėti, kad žaidimas buvo išleistas net trims skirtingoms platformoms: „iOS“, „android“ bei „Steam“. Taip pat skiriasi ženkliai skiriasi šių versijų kainos. Pavyzdžiui, „Steam“ platformoje žaidimas kainuoja 20 eurų, o „AppStore‘e“ – 9 dolerius. Apskritai, dar prieš išleidžiant šį žaidimą, vyravo plati nuomonė, kad jis labiausiai tiks mobiliems įrenginiams, tad atsiradus tokiai progai, net nedvejodamas paėmiau tapšnoklinį variantą. Taip pat verta paminėti, kad žaidimas kurtas „Unreal“ varikliuko pagrindu – tai, ko dar neteko matyti planšetiniuose žaidimuose. Visgi, tai neišvengiamai kerta per įrenginio bateriją – mažiau nei valanda žaidimo kainavo bene 20%. Apskritai, nors aplinkos vaizdai yra tiesiog įspūdingi, pačių veikėjų modeliai kartais atrodo taip, lyg turėtų lengvą autizmo apraišką. Nepaisant to, žaidime esantis pilnas veikėjų įgarsinimas yra tiesiog puikus.

Veiksmas žaidime vyksta trečio asmens pavidalu – lyg eitume iš šono ir šiek tiek atsiliktume. Tai labai puikiai išsprendžia valdymo problemą, savo principu be galo primenančią paprastą kompiuterinį „WASD“ klavišų spaudymą. Kitaip tariant, vienu metu galime eiti, dairytis į šonus ir, svarbiausia, visa tai daryti sklandžiai! Kita vertus, šalia judėjimui skirto jutiklio esantis kitą prietaisą aktyvuojantis „klavišas“ neretai tik trukdo.

Kovos su nesibaigiančiomis kultistų ordomis yra ganėtinai smagios: čia galime naudoti įprastą artimos kovos ginklą, šaudyti ir net aktyvuoti psichines galias, pavyzdžiui, nuversadami priešus ant žemės. Žaidime esantis automatinis taikymas, realiai, kovas paverčia smagiu kelių klavišų maigymu ir kartkartinių priešų atakų išvenginėjimų kitų klavišų pagalba. Aišku, kartais taip pat prireikia šiokios tokios taktikos: pirmiausiai taikytis į šaudančius priešus, nebijoti atsitraukti, net nuspėti, kada jie darys savo kitą ataką.

Tačiau be pačių kovų žaidime nelabai lieka kitokios veiklos. Štai, bėgiojimas per lygius labiau primena ilgą, kartais į kairę ar dešinę pakrypstantį tunelį, kuris nors leidžia šiek tiek nukrypti į šonus, už tai visiškai neapdovanoja, todėl bėgant iki kito taško buvo ne kartą kilusi mintis „nu kiek dar šitai tęsis?“.

Tiek už priešų žudymą, tiek už pakeliui randamas skrynias būsime apdovanojami tam tikra pinigų suma. Nors „Xenos“ neturi jokios lygių sistemos, už minėtuosius pinigus bus galima pirkti naujus ginklus. Pavyzdžiui, dvirankį „Evisceratorių“ ar „Plasma gun“. Tai žaidimui suteikia šiek tiek papildomos įvairovės.

Bendrai tariant, „Eisenhorn: Xenos“, bent jau mobiliųjų įrenginių versija, yra tikrai vykęs ir savo kainos vertas žaidimas. Būtent mobiliuose įrenginiuose, tokia, paprastai asmeniniuose kompiuteriuose prastai įvertinama žaidimo vizualinė ir galbūt paprasta kokybė, gali būti priskiriama aukštesnei kategorijai. Tai, turbūt paaiškintų faktą, kodėl „appstore‘e“ šio žaidimo įvertinimai puikūs, o „Steam‘e“ – apyprasčiai. Vienaip ar kitaip, žaidimas tikrai pasirodė įdomus.