King of Dragon Pass yra legendinis kultinis žaidimas, savo laiku sulaukęs tikrai per mažai dėmesio. Paremtas ne tiek smarkiai žinomu, bet labai gerai apgalvotu Glorantha pasauliu (kuriame vietos yra ir ančiažmogiams, panašiems į Donaldą), tai buvo nuostabus žaidimas apie tremtinių genties valdymą, kovas, dievų prielankumo paieškas, susidūrimus su kitais šio pasaulio gyventojais, pastovius vargus organizuojant valstiečius (karls gonna karl) ir galiausiai tapimą Dragon Pass karaliumi. Kai kurie žmonės drįsta lygintį The Next World so KoDP. Tie žmonės klysta.
Žaidimas prasideda nuo kosminio kolonijinio laivo, krentančio į nepažįstamos planetos atmosferą. Per vėlai įsijungęs dirbtinis intelektas stengiasi padaryti ką gali, bet per virtinę sistemų gedimų ir nelaimių kelionę iki paviršiaus išgyvena tik pusė iš 1500 kolonistų. Iš šaltojo miego kapsulių išsikapstę ir išgyvenę Lucy ir Shen pradeda rankioti kitus gyvuosius. Ir tik po to teks įrengti ir pavadinti koloniją bei rinktis, kurį iš dviejų veikėjų norėsi valdyti. Lucy išradingesnė, tačiau Shen yra iškalbingesnis… ar taip bent jau žaidimas teigia.
Ko žaidimas neteigia yra tai, kad TNW yra tiesiog vizualinė novelė, prie kurios buvo nemokšiškai privirintas resursų valdymo žaidimas. Apskritai, tai yra pralaiminti kombinacija, sukūrusi itin linijinį žaidimą, kurį labai lengva pralošti. Ir žinot, kas nepadeda žaidimams, kuriuos labai lengva pralošti? Bandymai kažką daryti iš naujo. Dauguma teksto – vizualinė novelė gi – yra bendras abiem veikėjams, tad bet koks bandymas žaisti iš naujo taps bandymu sulaužyti pelės mygtuką, kuo greičiau praleidžiant veikėjų šnekas ar aprašymus, kad kažkur kažkas pirstelėjo ir nuo to žuvo penki žmonės. Rašymo lygis ir šiaip nėra aukščiausias, geriausiu atveju vidutinis, tad daug praleisti tikrai neįmanoma, tačiau visas tas pelytės spragsėjimas gerokai erzina. King of Dragon Pass tokių problemų išvengė dėl to, kad tai yra resursų žaidimas, pakankamai laisvai susietas su tam tikro pasakojimo gairėmis. Tai, kad jam nereikia susieti istorijos su tam tikrais veikėjais ar vardais, leido Dragon Pass pasukti daugybe kelių, todėl vien jau žaidimo mechanikoje buvo daug įvairovės, o kur dar Glorantha ir jos mitai, istorija bei politika.
Kalbant apie kiek artimesnį žaidimą, TNW, kaip ir Banner Saga, seka tavo išgyvenusiųjų skaičių. Nelaimė tai, kad TNW iš karto paskelbia, kad tau reikia išsaugoti 50 žmonių iš 750, kitaip kolonijai neužteks darbo rankų ar panašiai. Ryškiai nekreipiama dėmesio į genetinę įvairovę! Bet kai man prieš akis žaidimas taip ryškiai užbrėžia liniją, tai žmonių kiekis tampa tiesiog skaitliuku ir amortizaciniu pamušalu tarp manęs ir pralaimėjimo. Ir apskritai, kam gali jie rūpėti, jei žmonės TNW žūsta taip dažnai, lyg kūrėjai dizaino metu būtų prie širdies spaudę hard sci-fi knygą, pasiryžę parodyti, koks žiaurus ir atšiaurus gyvenimas kosmose? Kai kiekvienas žaidimo posūkis ir kas antras pasirinkimas reiškia, kad miršta kolonistai, kažkaip nustoja rūpėti. Nustojo rūpėti ir patiems kūrėjams: kai po keturių pastraipų teksto apie paieškas laivo nuolaužose įterpiama “na, bet paieškų, krentant nuolaužoms ir plyštant skafandrams, metu mirė [ekspedicijos narių kiekis arba atsitiktinis skaičius] žmonių”, tampa aišku, kad visiškai jokios svarbos ar dramatizmo tam nebuvo teikiama, ir tai padaryta todėl, kad taip reikia.
Ir keliaujant giliau per siužetą aiškėja, kad bet kokios pretenzijos į hard sci-fi gali eiti miegoti, nes čia vyksta tikras anime. Toliau seka spoileriai, taigi jei ruošiesi žaisti šį žaidimą (o neturėtum), skaityk kitą pastraipą. Šiaip ar taip, pakankamai greitai paaiškėja, kad laivas buvo sabotuotas tikslingai, ir dar ne šiaip ko nors, o Lucy vaiko tėvo, kuris buvo slapta įtrauktas į ekspediciją grynai tokiems tikslams. Viskas dėl to, nes toje pačioje planetoje yra kita kolonija (apie kurią niekas nežinojo) ir jai nesvarbu išsaugoti žmoniją (mūsų nelaimėlių kelionės metu Žemė susinaikino atominio karo metu). O tam sukčiui nepasirodė, kad šansai išgyventi krentančiame kolonijiniame laive nėra dideli… ir po to jis dar padeda bombą kolonijos reaktoriuje. Oi, tos anime dramos.
Taigi, kolonijos valdymas neįdomus, tekstiniai nuotykiai neįdomūs, apskritai teksto per daug (keista tai sakyti post-SR: Hong Kong erdvėje), tai bent naudos tiek, kad žaidimas dar atrodo pusė velnio. Veikėjų dizainas yra pakenčiamas, nors ir nelabai kūrybingas. Bazė nupiešta pakankamai normaliai, tas pats galioja ir foniniams nuotykių paveiksliukams. Tačiau didelio meno čia nėra ir akių žaidimas labai neglosto. Garsinė pusė yra daugiau ar mažiau patenkinama, bet nieko nuostabaus ar įsimintino.
Apibendrinant, The Next World yra nelabai pavykęs bandymas sujungti vizualinę novelę ir resursų valdymo simuliatorių. Nepriartėja jis nei prie Banner Saga, nei prie Dragon Pass ir vietoje minėtų žaidimų jį rinktųsi tik tie, kuriems labai labai, tikriausiai net patologiškai, nepatinka mokslinė fantastika.
