Jei kas nors skaitėt (nors net beabejoju, kad neskaitėt), prieš kelias savaites (ar kelis mėnesius, bet koks gi skirtumas), teko apžvelgti vieną mobiliesiems įrenginiams skirtą „point and click“ tipo nuotykių žaidimą, dėl kurio – o gal, greičiau, apskritai tam žanrui būdingų elementų – teko daugiau keiktis, nei bendrai džiaugtis. Ir nepatikėsit, bet po tų kelių mėnesių aš sugebėjau įkrist į tą pačią duobę. Tik šįkart tas kritimas (wait for it!) buvo ganėtinai malonus.
Nepaisant malonumo, pirmiausiai reiktų iškelti klausimą: o kam apskritai tokie žaidimai reikalingi PC rinkai? Ne, rimtai. Tiesiog visąlaik vedžiodamas pelę negalėjau nustoti galvoti, kaip tai būtų buvę smagu daryti planšetėje, išsidrėbus ant sofos prieš neįdomią laidą rodantį televizorių. Nors taip pat negalėjau pamesti minties, kad net ir planšetėje, kai kurie techniniai sprendimai būtų kėlę šiokias tokias kliūtis. Šiuo atveju – valdymo. Kadangi žaidimas sukasi apie „paspausk ir sumąstyk, kaip tai toliau veikia“, tai aplinkos fone šių objektų tikrai ganėtinai gausu. Bėda ta, kad kai kurie jų tiesiogiai kertasi su veikėjo judėjimo keliu, tad vaikštant per aplinkas neišvengiau atsitiktinių paspaudimų.
Tačiau bendrai tariant „Shardlight“ yra tiesiog nuostabus. Žaidimas mus nukelia į post apokaliptinę, pseudo Viktorijos eros laikus primenančią visuomenę, kuri, valdoma aukštos, įtakingos ir turtingos aristokratijos imasi įvairiausių darbų, siekdami laimėti loterijos bilietą, galintį kada nors išgelbėti jų gyvybę leisdami laimėti vakciną nuo „Žaliojo plaučio“ viruso, atsakingo už visus postapokaliptinius vaizdus. Mūsų valdoma veikėja kaip tik užsiima tokiais darbais ir kaip paaiškėja netrukus, turi beprasidedančius minėtosios ligos simptomus. Negana to, vieno darbo metu sutiktas leisgyvis vyras, jei perduoda laišką, vėliau įvelsiantį į dvigubo agento lygio aferas.
Pati žaidimo sistema, kaip jau minėjau, yra standartinė „point and click“ štampuotė. Kitaip tariant, pirmiausiai išklausom ką pasako veikėjas (čia tai daryti tiesiog būtina, nes visa esminė informacija pateikiama būtent dialoguose, bet tai tikrai neprailgsta, kadangi veikėjai įgarsinti tiesiog puikiai), tada apsidairom aplinkui, išbandom objektus su kuriais galima kažkaip sąveikauti ir galiausiai darom kokius nors loginius sprendimus, kurie – kaip visuose tokio tipo žaidimuose – būna prieš pat nosį, nors kad ir kaip gerai jų ieškotume, galime nepastebėti, tačiau pavykus juos išspręsti, apima labai malonus pasitenkinimo savimi jausmas.
Tiesa, žaidime pasigedau daugiau pasirinkimų. Atrodo, net jei sąmoningai rinkausi pačius blogiausius dialogų variantus, vaidinau didvyrį pačiomis prasčiausiomis sąlygomis, vis tiek likau gyvas. O taip norėjosi kokio „Shadowkeep‘ui“ būdingo brutalumo, kur ne toks pasirinkimas baigdavosi skaudžia veikėjo mirtimi.
Taigi, pabaigai tegaliu pasakyti, kad „Shardlight“ paliko tikrai labai gerą įspūdį: nuostabi atmosfera, superiniai veikėjų įgarsinimai, tenkinantis balansas tarp tiesmukesnių ir labiau galvoti prašančių užduočių bei gerą atmosferą kuriantis garso takelis.
