Kartais pagalvoju: kam išradinėti dviratį, jei šis ne tik kad seniai išrastas, bet dar ir ištobulintas iki negalėjimo. Juo labiau, kam imtis tokio atsakingo darbo, turint ne pačius didžiausius gamybinius – finansinius (turiu omeny milijoninius) išteklius. Taip, taip, juk „svarbiausia kažką daryti“. Ne, iš tiesų „kažką daryti“, mano manymu, tikrai nėra svarbiausia. Laimei, šiuo konkrečiu atveju to „kažko darymas“ gavosi visai padorus, lenkiantis bent vieną garsiai kompanijai priklausantį tokio paties žanro žaidimą (nes tas garsios kompanijos žaidimas, viso labo tebuvo nevykęs bandymas išnaudoti garsios serijos vardą siekiant numelžti fanų bankų sąskaitas, nors galėjo būti daug geresnis, jei kūrėjai būtų įdėję daugiau meilės), tačiau iki kitų geresnių (ir, ironiškai, kurtų mažiau žinomų kompanijų) tokios paties žanro atstovų nepritraukia.

Vienaip ar kitaip, tikriausiai daugeliui tradiciniai „party/grid based“ požemių tyrinėjimo RPG žaidimai siejasi su legendine „Might and Magic“ serija bei kiek mažesniu, naujesniu, bet ne ką prastesniu „Legend of Grimrock“. Na, nuo šiol smėlio dėžėje atsiranda dar vienas žaidėjas – „The Fall of the Dungeon Guardians“ (kad ir kaip bukai skambėtų jo pavadinimas).
Turbūt pirmiausiai į akis kris ganėtinai unikalus (ir akiplėšiškas) kūrėjų sumąstymas paprastai niekam neįdomius ir nereikalingus „creditsus“ įdėti į žaidimo pradžią ir padaryti taip, kad jų negalėtume praleisti. Na, paguoda ta, kad jų nėra daug.

Pagrindinio žaidimo veikėjo kūrimasis taip pat dalinai automatizuotas. Trumpai tariant, „The Fall of the Dungeon Lords“ mes gauname žaisti už kalėjimo prižiūrėtoju nusprendusį tapti veikėją, kuris leisdamasis liftu žemyn prisistato neprigirdinčiam ir neprimatančiam liftininkui, pasakydamas savo rasę, lytį ir būdą, kuriuo „prižiūrės“ kalinius. Vėliau, kaip paaiškėja, kalėjime per naktį įvyksta didelis maištas, kurio metu pabėga visi kaliniai, o veikėjui, kaip entuziastingam naujokui, tenka leistis jų ieškoti, bet kartu su savimi jis gali pasiimti dar tris veikėjus, kuriuos galima susikurti pačiam, arba pasirinkti iš jau esamų. Čia kiek kliūna mėgėjiški dialogai, kuomet, pavyzdžiui, veikėjai prisistatydami pasako savo rolę. Maždaug, „sveikas, aš dwarfas, aš darau žalą artimoje kovoje“. Arba radęs skydą veikėjas pasako, „Oo, galbūt tai man padės geriau apsaugoti kitus nuo priešų atakų…“. Tiesiog tokį žaidimą perkančiam žmogui, mano manymu, tikrai nereikia aiškinti pačių pagrindų.

Apskritai žaidimas yra ganėtinai paprastas: vaikštome po kalėjimo požemius kapodami ten esančius priešus (ironiškai, požemiuose esančių priešų yra daugiau nei ten kalėjusių kalinių). Įdomu, jog kovodami galime ne tik trumpam sustabdyti visą veiksmą, veikėjams duoti nurodymus ir viską tęsti toliau, bet ir kovoti realiu laiku (o tai yra ženkliai sudėtingiau), kadangi reikia laiku sužiūrėti keturiems veikėjams priklausančius veiksmus, kurių ilgainiui vis daugėja. Kita vertus, didesnės bosų kovos turi savotiškas strategijas, pavyzdžiui, laiku nutraukti boso kaupiamą ataką ar pasitraukti iš efekto lauko. Visgi, norėtųsi sakyti, kad lygiuose esančių priešų kiekis labiau primena ne tyrinėjimo/užduočių žaidimą, o brutalų „hack and slash‘ą“, mat „Steam‘e“ esantis pasiekimas reikalauja užmušti net 1000 priešų, o po pirmojo lygio (žaidime iš viso yra 8 lygiai) užmuštų priešų „sąskaitoje“ turime kiek daugiau nei 100.

Kitas ganėtinai svarbus žaidimo aspektas – naujų šarvų, ginklų ir pakabukų rinkimas. Įdomiausia tai, kad visi atributai ant daiktų sukrenta atsitiktinai, tad net jei grupėje neturėsime lankininko, galėsime gauti ir tik jam tinkančius atributus turinčius daiktus.

Apskritai, nors „The Fall of the Dungeon Guardians“ nepritempia iki savo pirmtakų, jis nėra prastas. Dideli lygiai, didelis veiksmų kiekis, ganėtinai įdomios bosų kovos, daiktų rinkimas – visa tai daryti tikrai smagu.