Žaidimų recenzentai mėgsta lyginti vienus žaidimus su kitais, ypač jei jie „atrodo, lyg būtų X ir Y mišinys”, kadangi tai leidžia greitai pritraukti dėmesį. O juk dar ir klonai egzistuoja! Nelaimei, žaisdamas Game Corp DX (arba GCDX), galiu drąsiai ir liūdnai pasakyti, kad tai tikrai tėra menkesnė Game Dev Tycoon versija.

Sveikinu, tu esi Londone įkurta žaidimų kompanija. Tereikia pasisamdyti pirmą bemokslį pašlemėką iš gatvės, tada dar jam draugą ir išspausti produktą naudojant nemokamas (vadinasi, prastas) priemones. Ilgainiui pasisamdysi daugiau žmonių, prisipirksi daugiau fikusų, persikelsi į San Franciską ir gyvensi gerai. Turbūt.

Mano širdy yra atskira kertis kvailam, nuobodžiam sentimentalumui, tad negaliu tiesiog keiktis ir taškytis tulžimi. Kažkaip veikia mane tie visi besišypsantys žmogeliai žaidime ir Photoshopu pieštas menas. Game Corp DX atrodo kaip žaidimas, kurį darė maža, tikriausiai penkiametė, tačiau ryžtinga mergaitė. Tokia mielai ryžtinga, tačiau jos pastangos vis viena buvo bergždžios. Nelaimei, GCDX kiekviename žingsnyje primena, kad yra prastesnis nei Game Dev.

Progresas žaidime yra visiškai susietas su darbuotojų skaičiumi. O samdyme džiaugsmo nėra: kiekvieną dieną tau gali leisti rinktis iš iki trijų bedarbių. Jų talentai keturiose žaidimų kūrimo srityse yra visiškai nesvarbūs: jie visada bus žemo lygio. Svarbu tai, ar jie turi gerųjų savybių (greitai ar kokybiškai dirba) ar prastųjų (užmiega iš niekur nieko, dažnai laksto vandens). Kartais gali pakliūti ir koks industrijos grandas, pavyzdžiui, Gabe N(ewell). Tokį iš karto griebi, dėl vardo ir unikalios išvaizdos.

Mano Gabe galiausiai netyčia tapo „koderiu“. Kiekvienas darbuotojas turi keturias kūrimo sritis: programavimą, meną, garsą ir rašymą. Tačiau tik specialiai apmokytas gali naudotis geresne nei įžanginio lygio programine įranga. O vos apmokytas kokiai nors programai, jis stos prie vadžių, pamirš visus prieš tai buvusius įgūdžius, ir niekad juose netobulės. Taip Gabe, turėjęs pilnus stulpelius visose srityse, visiškai pamiršo savo patirtį meno, garso ir rašymo srityse.

Vis dėl to, universalių darbuotojų tavo komandai visai nereikia. Kuriant žaidimą pasirenkamas žanras – kiekvienas iš jų turi skirtingus reikalavimus minėtoms keturioms sritims. Pagal jas suskirstomi ir darbai. Jaunoje, mažoje kompanijoje vienas darbuotojas gali dirbti prie garso ir kodavimo, kitas prie meno ir rašymo. Ar abu prie visko. Tačiau vos pasirodo specializacija, bet koks manevravimas praranda prasmę. Priskyrus, tarkim, tris žmones prie kodavimo, jie naudos žemiausią specializacijos pakopą. Vadinasi, jokių trečio lygio žaidimo variklių jei bent vienas iš priskirtų programuotojų yra bjaurus universalistas. Perpratus tokią paprastą sistemą daugiau niekad vienam veikėjui dviejų užduočių nepriskirsi.

Ir viskas! Parinkai žanrą, sudėjai komandą, žaidimas beveik baigtas! Daugiau tematysi darbuotojų lakstymą ir lindėjimą prie kompiuterių. Pabaigus kūrimo procesą, galėsi pasirinkti reklamos biudžetą (priklausomai nuo miesto) ar, persikraustęs į San Franciską, kokybės užtikrinimą. Taip nebus jokio žaidimo poliravimo, kol nepasieksi industrijos viršūnės.

Game Corp Dx yra labai neišsamus ir žaidimų kūrimo procesą pateikia taip, kaip jį suprastų penkiametis ar vidutinis žioplys, Warthunder Facebook paskyroje prašantis, kad į žaidimą įtrauktų pėstininkus. Lyginant su Game Dev Tycoon, GCDX net demo žaidimu nebūtų galima laikyti. Jei GDT pradėjai kažkur aštuntame dešimtmetyje garaže, sekei nežymiai pervadintų studijų bei platformų atsiradimą ir su laiku iššūkiai ir pasirinkimai žaidimų kūrimo srityje tik augo, tai Game Corp DX vienintelis iššūkis yra kaip sutalpinti į ofisą visus darbuotojus, kurių reikia kitam lygiui.

Game Corp Dx niekad nejaučiau, kad kažkuo rizikuoju, ar kad artėju prie supratimo, kaip veikia industrija. Kaip ir daugumoje žaidimų apie produkto industrijas, tavo kūrybinis indėlis apsiribos pavadinimu (The Movies yra vienintelė, nelabai žinoma išimtis), o toliau seks studijos valdymas. Game Corp Dx studijos valdymas yra tiesinis ir nuobodus, o žaidimų pavadinimai yra penktokų pramoga: kai netikri apžvalgų žurnalai gieda ditirambus „Hitler Did Nothing Wrong”, tai ar beliko ką daugiau pasiekti?