Siunčiu žaibus, griaustinį ir tvaną pas tuos, kas karksėjo ir tebekarksi ant „Trine 3“ dėl daugybės nepagrįstų dalykų: trukmė, sudėtingumas, žaismas ir t.t. Prieš pasinerdamas į trečiosios „Trine“ dalies pasaulį pats, buvau prisiklausęs be galo daug negatyvo ir todėl nevalingai nusiteikiau nusivilti. Tačiau perėjęs žaidimą (tiek vienas, tiek ir su keliais draugais) nusivyliau tais, kas negailėjo šio žaidimo savo perdėtai kritiškais komentarais. O pradėti turbūt reikėtų nuo trukmės: atsiprašau, nuo kada mes skundžiamės 7-8 valandų trukmės žaidimu, už kurį nesumokame nė dvidešimties eurų? Nes aš prisimenu žaidimus, kurie kainavo dvigubai daugiau ir kuriuos pavykdavo nesistengiant įveikti vos per 5 valandas. Žodžiu, tiems, kas tingite skaityti, rekomenduoju nusispjauti į visą (šį kartą tikrai) nepamatuotą kritiką ir išmėginti žaidimą patiems. Jame tebėra visa „Trine“ emocija bei jausmas, o šio žaidimo vaizdo intarpai suanimuoti geriau nei GTA V. Ir ne, dėl pastarojo teiginio aš nejuokauju.

Asmeniškai mano akimis, kūrėjai „Frozenbyte“ žengė gana logišką, bet tuo pat metu ir rizikingą žingsnį kiek pakeisdami savo žaidimą. Teoriškai, „Trine“ serija visuomet buvo 3D, nes šios serijos žaidimų aplinkos visuomet būdavo trimatės. Tačiau su trečia dalimi kūrėjai pagaliau žaidėjams pasiūlė ir 3D žaismą, kurį sukurti, savaime suprantama, yra gerokai sunkiau, o kainuoja – tiek nervų, tiek pinigų – taip pat žymiai daugiau. Vien dėl to stebina faktas, kad žaidimas vidutiniškai trunka 7 valandas ir daugiau. Tačiau nors tokia trukmė šiuo atveju ir yra visiškai pateisinama, „Frozenbyte“ įrodė vieną svarbų dalyką: „Trine“ gali būti visiškai trimatis ir žaidžiasi jis puikiai.

Visų pirma iš kelio patrauksiu visus realius minusus, kuriuos šis žaidimas turi (ar gali turėti ištikimų serijos fanų ar šiaip šiuolaikinių žaidėjų akimis). Jų – nei daug nei mažai: 3. Pirmasis tai visiškas bet kokių RPG elementų pašalinimas iš žaidimo. Jei „Trine 2“ buvo veikėjų sugebėjimų medžiai (ir gana platūs bei išsišakojantys), prie kurių tekdavo pasėdėti renkantis tarp skirtingų veikėjų sugebėjimų, tai „Trine 3“ visą žaidimą veikėjai išlieka tokie patys, jokių galimybių ką nors tobulinti ar panašiai. Žinoma, teisybės dėlei turiu pastebėti, kad šis minusas labai stipriai neišsišoka bendrame kontekste, t.y. kol žaidi, kartais šito dalyko net ir nepajauti. Antras minusas panašus į pirmą – „Trine 3“ visi pagrindiniai veikėjai nebeturi nė pusės sugebėjimų, kuriuos turėjo „Trine 2“. Pvz., jei Zoja galėjo šaudyti trim skirtingais tipais strėlių, šiame žaidime liko tik vienas, o Amadėjus nebegali sukurti net lentos, tik dėžes. Tai nėra ypatingai blogai, nes trečiosios dalies žaismas visa tai išsprendžia ir užglaisto (yra daug naujų galvosūkių bei jų sprendimo būdų), tačiau vis viena tai atrodo lyg žingsnis atgal. Galiausiai – klaidos, kurios taip ir liko neištaisytos paleidus galutinę žaidimo versiją. Jų yra įvairių ir, deja, nuo jų tikriausiai neatsigins nei vienas žaidėjas, bet su jomis galima susitaikyti, nors ir ypač keista žaisti žaidimą, kuriame kartais siautėja „glitchai“ ar „bugai“ ir kuris yra „Trine“. Kita vertus, tai ir viskas, nes be šių trijų dalykų žaidimas yra labai geras.

Istorija. Nors tai jau net trečioji žaidimų serijos „Trine“ dalis, joje kūrėjai sugebėjo išplėtoti ne tik vis dar pakankamai originalią ir gerą istoriją, bet ir, subjektyvia mano nuomone, geriausią iš visų trijų dalių. Šį kartą pagauti charakteringiausi veikėjai, o siužeto užuomazga ir atomazga yra tokie pat ryškūs kaip ir žaidimo konfliktas. Smagu matyti ir tai, kad trys visų pamėgti herojai – vagilė Zoja, burtininkas Amadėjus ir karžygys Pontijus – nesielgia bei nemąsto taip pat, kaip praeitose dalyse, o yra pasikeitę, priima kitokius sprendimus ar tarpusavyje kalbasi naujomis bei dar neplėtotomis temomis. Gerai ir tai, kad „Trine 3“ piktadario bei paties kristalo „trine“ dėka ši dalis įgauna kiek tamsesnes spalvas, kurios šiai žaidimų serijai labai tinka. Apskritai, „Trine 3“ yra siužetiškai talpaus ir be jokių istorijos užtempimų ar nutrūkimų išplėtotas žaidimas, kuris galėtų tapti puikia pamoka kitiems rinkoje besisukantiems veiksmo/nuotykių žaidimams. Be to, „Trine 3“ pakankamai daug dėmesio skiriama ir atskirai visiems trims herojams, sutelkiant dėmesį bei nupasakojant jų asmenines istorijas. Arba, tiksliau, neišskiriant jų iš bendro pasakojimo. Žinoma, dėl įvairių priežasių, dėl kurių vėliau viešai prisipažino ir patys kūrėjai, nukentėjo „Trine 3“ pabaiga, bet šiais laikais pabaigos be pabaigų absoliučiai nieko netūrėtų stebinti, todėl – ramu. Ypač žinant, kad net meistro Kojimos paskutinysis darbas liko su pusiau iškepta pabaiga. Ko norėti?

„Trine 3“ žaismas, galima sakyti, persikėlė visai į kitą lygį, nes dabar tiek galvosūkių sprendimas, tiek ir kliūčių įveikimas ar kova su priešais yra trimačiai, todėl ir iš esmės skirtingi nuo pirmųjų serijos dalių. Ar šiame procese, kai žaidimo žaismas virto trimačiu, nukentėjo „Trine“ pasaulis, atmosfera ir, svarbiausia, šios serijos charizma? Tikrai. Kaip ir vanduo, jei perpilsi jį į kitą indą jis bus kitokioje formoje, tačiau išliks vandeniu. O papasakoti kažką daugiau apie žaismą sunku – nuo šiol viskas vyksta greičiau, tyrinėti aplinkas žaidėjai gali laisviau, o susidūrimai su lygių bosais ar užduočių sprendimai tapo žymiai komplikuotesni bei įdomiau suręsti. Akivaizdu, kad nors kai kurių dalykų teko atsisakyti, šis sprendimas kūrėjams atrišo rankas pagaliau išmėginti visai kitas idėjas ar sprendimus ir jie šiame žaidime išties veikia. Smagu, kad visa tai puikiai veikia žaidžiant ir keliese – visiems žaidėjams suteikiama galimybė netgi valdyti tuos pačius veikėjus vienu metu jei, tarkime, prie kompiuterių susirenka trys ar keturi Zojos fanai.

Žaidimo struktūra taip pat kiek pakeista ir pritaikyta naujai „Trine“ formai. Kiekvieno žaidimo lygio pasirinkimas vyks iš interaktyvaus meniu-žemėlapio, po kurį žaidėjai bėgios su pasirinktais veikėjais ir galės rinktis, kurį lygį žaisti toliau. Žaidime yra 7 didesni lygiai, kuriuose teks rinkti ir auksinius trikampius, kurių surinktas kiekis leis atsirakinti tolimesnius didelius lygius ir sauja mažesnių lygių, skirtų tik kuriam nors vienam iš trijų veikėjui. Dideli lygiai paprastai bus sudaryti iš pustuzinio talpių zonų, kuriose vyks susidūrimai su priešais, lygių bosais arba galvosūkių sprendimas. Didžiuosiuose lygiuose paprastai reikės ir nuolat ieškoti slaptaviečių, nes kiekviename tokiame lygyje slėpsis po 150 auksinių trikampių. Tuo metu mažesnieji lygiai, dedikuoti kuriam nors vienam personažui, bus trumpi ir juose reikės arba nugalėti visus ekrane matomus priešus, arba įveikti keletą sunkesnių zonų su įvairiais kompleksiškais galvosūkiais, tačiau nepriklausomai nuo tokio lygio užduoties, jame bus galima surinkti daugiausiai 25 auksinius trikampius.

Stebėtina, bet žaidimo vizualinis apipavidalinimas – išties puikus. Žaidimo žaismui tapus trimačiu, kūrėjai gavo akstina pasidarbuoti ir prie aplinkų ar vaizdo efektų, todėl žaidžiant „Trine 3“ norėsis pleškint F12 klavišą lyg nežinia ką. Pasiruoškite nevilčiai, kai reikės išsirinkti, kuriuos ekrano paveikslėlius pasilikti, o kuriuos – ištrinti, nes jų bus šimtai, o pasirinkti nevykusius seksis sunkiai. Žaidimas tiesiog pernelyg gražus ir kartais sunku ką jame ir beveikti – norisi tik stovėti ir vėpsoti. Viskas, pradedant perkurtais Zojos, Amadėjaus ir Pontijaus (bet ypač Zojos!) veikėjais ir baigiant kad ir auksiniais lapais nusidažiusiu mišku spinduliuoja ne vien kokybę, bet ir kažką tikro, tyvuliuojančio. Niežti pirštus parašyti, kad net Zojos krūtinės fizika tikroviška ir keistai masinanti, o veikėjai kalba tikroviškiau nei GTA V personažai, kaip jau ir rašiau. Žodžiu… Kad ir ką berayščiau apie grafinį apipavidalinimą, aplinkas ar žaidimo atsmoferą, tai – tiesiog – reikia – pamatyti – taškas.

Kad neužsimirštų, pasikartosiu dėl žaidimo trukmės ir kainos – tokios trukmės žaidimas (kuri laikoma vidutine žaidimo trukme į teigiamą pusę) už tokią kainą, kurios prašoma už „Trine 3“, yra beveik apiplėšimas, nes be kita ko šis žaidimas dar ir turi savo ryškų bei išskirtinį veidą. Aš jau nekalbu apie šio žaidimo įsigijimą per įvairias akcijas!.. Kita vertus, negalima užmerkti akių kalbant apie tai, kad žaidimas yra kiek paprastsnis už savo pirmtakus žaismo prasme, nebeturi nė menkiausių užuominų į RPG (dėl to nekyla noras peržaisti jo nuo pradžių) ir jame vis dar knibdžėte knibžda kartais akis ir žaismą badančios klaidos. Tačiau „Trine 3“ yra tobulas žaidimui keliese ir neįpareigojantis, kai nori tiesiog ganyti akis, klausytis nukeliančio muzikinio bei garsinio fono ar tiesiog panardinti save į nepriekaištingai perteiktą pasaką. Šiaip ar taip, o tokių žaidimų kaip „Trine 3“ kartais labai norisi ir labai reikia, o jų, lyg tyčia, vienetai…