Mano manymu, didžiausia mobilių žaidimų rinką kamuojanti bėda – per visus galus brukami papildomi mokėjimai, be kurių, labai dažnai, žaidime nė iš vietos. Ar bent jau kažkur arčiau to, ką patirią žaidimo kūrėjams papildomai dešimt kartų originalią žaidimo kainą viršijančią sumą (už visokius niekučius, in-game valiutas, veikėjus ir pan) atseikėjantys individai. Apskritai, bent jau aš mieliau už žaidimą sumokėčiau 10 eurų ir gaučiau absoliučiai visą turinį, nei, pavyzdžiui, 5 ir tada dar 12 už veikėjus plius gerus 7 už valiutą, be kurios viskas užtrunka labai ilgai.
Gerai, gerai, jeigu tas žaidimas būtų labai gerai padarytas, turėtų nuostabius veikėjų modelius, tada galbūt, su labai maža tikimybe, nuspręsčiau kūrėjus paremti papildomai. Bet kuomet raudoname žaidimo krovimosi lange rodomos sidabrinės „Arcane Magic“ raidės mirksi papildomam, niekaip su pačiu fonu nesiderinančiam juodam apvade…
Bet nepaisant bjaurokų veikėjų modelių ir fakto, kad negalėsime nusipirkti visų veikėjų nemokėdami papildomų pinigų, „Arcane Magic“ yra visai smagus žaidimukas. Ne toks smagus, kad būtų galima išžaisti 2–3 valandas nesustojus, bet bent jau vieną – du lygius pareiti tikrai galima.
Iš pradžių galinti sudėtinga pasirodyti žaidimo sistema yra ganėtinai paprasta: kiekviename lygyje turimus magus turime nuvesti ant visų magiškų akmenų, pakeliui kepindami pasitaikiusius priešus (kurių „arenų“ dažniausiai būna tiek pat, kiek lygyje yra magiškų akmenų). Susirėmimai vyksta ėjimų strategijos pagrindu, langeliuose sužymėtoje arenoje. Esmė – nukirti kuo daugiau priešų, kol šie nepasiekė mūsų valdomų magų, taip sumažinant potencialiai „pareisiančią“ žalą, jei savo antruoju ėjimu visgi nesugebėsime pribaigti likusių gyvų priešų. Reikia paminėti, kad būtų galima pajudėti vos vieną kartą, net jei neišnaudojame bendrų ėjimui skirtų laukelių.
Burtų sistema, savo ruožtu, yra taip pat paprasta. Trumpai tariant, kiekvienas magas pradžioje turi po kelis pradinius burtus, kuriuos savo ėjimo metu gali leisti tik vieną kartą. Vėliau, žudydami monstrus gausime aukso, už kurį galėsime pirkti naujus burtus. Deja, potencialiai galingesnių burtų kainos didėja geometrine progresija, prasidedančia 500 ir besibaigiančia keliais tūkstančiais, tad teks pavargti… arba išleisti keliolika eurų ir viską susipirkti akimirksniu. Šalia pagrindinių burtų taip pat yra magiški raštai, pranykstantys kas kartą magui jį panaudojus. Priešingai paprastiems, šie burtai išburiami be kauliuko ridenimo ir kai kuriais atvejais pergalę persveria mūsų naudai. Pastaruosius, deja, galima rasti tik lygiuose esančiose paslėptose skryniose. Kita vertus, skrynias galima „patogiai“ nusipirkti už auksą, kurį, kaip jau minėjau, galima iškeisti už eurus.
Burtams leisti skiriami „manos“ taškai dalinasi per visus grupėje turinčius burtininkus (kurių daugiausiai gali būti trys), tad pradžioje gali tekti daryti pasirinkimus. Tiesa, bendrą „manos“ rezervą galėsime padidinsime dviem taškais kas kartą magą užvedę ant naujo akmens. Verta pažymėti, kad vėliau atsirakinsime dar du burtininkus, pereidami atitinkamas kampanijas.
Kaip ir visuose (turiu omeny, 99,99%) „Warhammer“ žaidimuose, burtų ir priešų artimos kovos sėkmę nulemia kauliuko ridenimas. Tad nenustebkite, jei visa strategija gali nueit šuniui ant uodegos, nes magas nesugebėjo išburti burto. Visgi, čia nesilaikoma stalo žaidimo taisyklių ir (laimei?) burtininkams negali atsitikti nieko blogo, jei jie netyčiomis pasėmė daugiau magijos vėjo, nei jų gležni kūneliai ir proteliai gali suvaldyti. Įdomu, jog magijos galiai kiekvieną kartą turi įtakos skirtingi vėjai. Pavyzdžiui, pučiant „Aqshy“ vėjui ugnies burtai bus daug stipresni nei paprastai.
Na, o jei nutiktų taip, kad vienas magų mūšio metu užsilenktų ar prarastų per daug gyvių taškų, jį visuomet be didesnio vargo bus galima prikelt…už lobių skryniose randamo ir už priešų žudymą apdovanojamo „vorpo akmenukų“ mokestį. Pastarasis, laimei, nėra didelis, o akmenys gaunami ganėtinai lengvai, tad čia jokių mikromokėjimų (šiuo metu) nereikia.
Apskritai, „Warhammer: Arcane Magic“ yra smagus žaidimas tam vienkartiniam prisijungimui, bet jame tiesiog kažko trūksta, kas prikaustytų dėmesį ilgesniam laikui. Gal tai baisūs veikėjų modeliai, gal pats lygių dizainas…Galop, jei jums ne prie širdies „grindint“ auksinius, kad susipirktumėt visus burtus ir negalit susitaikyt su mintim, jog trijų veikėjų tiesiog negalėsite nusipirkti už žaidime randamą valiutą, galima pasidairyti į kitus žaidimus. Kita vertus, jei minėtosios kliūtys nėra kliūtys – kodėl gi ne. Pabaigai, vos nepamiršau: žaidimas, deja, veikia tik turint interneto prieigą, taigi sėdint autobuse burtų laidyti nepavyks. Nebent, savaime suprantama, interneto prieigą turit.
