„Sidescrolliniai shoot em up‘ai“, ech. Ir kas gi jų nėra žaidęs. Na, kad pirma parašiau, o paskui pagalvojau, tai iš tiesų tokių žmonių būtų galima rasti tikrai ne vieną ir tam užtektų dirstelti į visą jaunesnę „bendruomenės“ dalį. Bet jei tik kišenėj kada nors galėjo „Nokia 3310“, tai, galima sakyti, su šio žanro požanrio žaidimais susipažinę būsite. Vienaip ar kitaip, kūrėjai tiesiog kepte kepa visokius, „wannabe retro“ žaidimukus, nuo kurių nepabėga niekas. Galbūt būtų galima skųstis, kodėl nieks nenori praeities palikt užnugary (o, gal todėl, kad viskas sugalvota ir išrasti ką nors absoliučiai originalaus dabar tiesiog nebeįmanoma?), bet pažiūrėjus iš kitos pusės tokie žaidimai kaip tik leidžia jaunesniems bent šiek tiek pažvelgti į tai, kaip buvo seniau. O seniau buvo iš tiesų baisu.
Taigi, žaidimo istorija pasakoja apie riterį Oliverį ir jo ištikimąjį grifoną, kurio padedamas jis nugalėjo piktą drakoną, vedė princesę ir ilgai ir laimingai gyveno, kol vieną dieną iš kažkur atsirado labai, labai piktas blogietis, pakrovė Oliveriui malkų, tas nuskrido rinkt chebros, nes viduramžių karalystėj „bachūrai“ santykius aiškinasi tik „penki prieš vieną“ būdu, bet pasirodė, kad ta jo chebra užburta, todėl, būdamas labai geras draugas, riteris pirmiausiai turės juos išvaduoti iš hipnozės pačiu patikimiausiu būdu – vožtelėjant šarvuotu kumščiu (arba arbaletu).
Čia galėčiau sakyti, kad „Gryphon Knight Epic“ turi nepaprastai ilgą ir stebėtinai…neįtraukiančią istoriją. Tiesiog visi ilgieji dialogai mano dėmesio neišlaikė nei pusės minutės ir visą likusį laiką buvo praleidinėjami taip greitai, kaip tik leido pats žaidimas. Kokia to priežastis – net neįsivaizduoju.
Apskritai, nepaisant tos istorijos, žaidimas yra ganėtinai smagus. Kaip pasakoja žaidimo istorija, mūsų valdomas riteris Oliveris pirmiausiai turės aplankyti visus savo draugus, kurių nei daug, nei mažai – 6. Kiekvienas draugas gyvena savo unikalioje teritorijoje (lygyje), kuris susideda iš dviejų mažesnių lygių, vienas nuo kito besiskiriančių ne tik priešų bei kliūčių įvairove, bet ir esamais bosais (taip, kiekvienas didelis lygis turės du bosus). Tiesa, čia negalima nepastebėti vietomis besikartojančio lygių dizaino, kuris kartais kiša į galvą ne itin malonius „meh, štampuotė“ žodžius.
Bosai, savo atžvilgiu, yra grynai oldskūliniai: kartok tol, kol pasiseks. Ir dar nepamiršk pats išsiaiškint kaip juos nugalėt, nes, štai, vieno paprastas šaudymas neveikia visai…Aišku, nusipirkus atitinkamą kiekį gyvybių bonkučių ir žaidžiant lengviausiu sudėtingumo režimu jie nėra tokie jau baisūs.
Nepaisant to, kad žaidimas, be abejonės, ima įkvėpimą iš savo dvidešimt+ metų senumo pirmtakų, jis nėra toks baudžiantis. Tiesa, „pagavę“ priešo šūvį jį tikrai pajausime, bet šaudydami priešus taip pat galėsime rinkti kristalus, kurie ne tik užpildys prarastas gyvybes, bet kitais atvejais pridės kažkokių gerų efektų. Pavyzdžiui, sumažins veikėją, tad šiam bus lengviau išvenginėti į jį skriejančių atakų. Galop, galėsime nusipirkti gyvybes atstatančių gėralų, pasirinkti sudėtingumo lygį, mirę boso kovoje nekartoti viso lygio, o pradėti nuo „encounterį“ pradedančio atskaitos taško.
„Gryphon Knight Epic“ taip pat išplečia RPG pusę pridėdamas šiokias – tokias parduotuves, kuriose surinkus reikiamą kiekį aukso galima patobulinti turimus ginklus (kuriuose išmeta bosai – pagrindinio herojaus draugai), nusipirkti kompanjonus (šie žaidimo metu prideda kokį nors efektą: apgina nuo atakų, patys leidžia ugnies kamuolius, duoda daugiau aukso ir panašiai). Šioji sistema žaidimui prideda kažkokią peržaidimo, jau pereitų lygių grindinimo galimybę, siekiant tapti vis stipresniu, kad lygiuose taip neskaudėtų praleistos atakos. Tačiau norint surinkti reikiamą pinigų sumą galingiausiam ginklo ištobulinimui žaidime reikės pasėdėti ilgiau (arba žaisti aukščiausiu sudėtingumo lygiu).
Apskritai, „Gryphon Knight Epic“ negalėčiau vadinti stebuklingu, ar juo labiau „epiniu“, tačiau viskas ką rasime viduje veikia gerai, užtikrintai ir įtraukiančiai. Žaidimas nėra labai trumpas, pateikia tikslą žaisti jau pereitus lygius, vietomis gali būti pakankamai sudėtingas, tad perėjimas tikrai nebus lygus lengvam pasivaikščiojimui. Galop, yra smagiai spalvingas.
