Apie „Woolfe – The Red Hood Diaries“ verta kalbėti jau vien todėl, kad šis žaidimas tęsia dar „American McGee`s Alice“ žaidime pradėtą trendą – gerokai tamsesnį populiarių pasakų vaizdavimą. Alisos bandymas buvo išties sėkmingas ir jos tęsinys, „Alice: Madness Returns“, taip pat susilaukė atitinkamo dėmesio. Tačiau šiuos žaidimus kūrė „Spicy Horse“ ir be jų, deja, niekas į panašias aferas nesileidžia. Todėl „GriN“, stoję už panašios stilistikos žaidimo apie Raudonkepuraitę, nusipelno pagarbos. Šiems kūrėjams, nors tai ir debiutinis jų žaidimas, išties pavyko atkurti atmosferą, panašią į Alisos, tačiau šiam mergaitei raudonu apsiaustu koją pakiša žaismas ir trukmė.

Kadangi žaidime garsios istorijos apie Raudonkepuraitę versija yra kiek patamsinta, nupiešiu naujas gaires: mergina Red imasi tirti savo tėvo mirtį, įvykusią pono Wolfo fabrike ir, savaime suprantama, nori keršto. Taip pat žinoma, kad Raudonkepuraitės senelė buvo labai gera ir išmokė anūkę kovos bei magijos pagrindų. Todėl, ginkluota kirviu vienoje rankoje bei magija kitoje, raudonskarė leidžiasi į kelionę po tamsų, neįprastą ir vietomis tikrai smagiai bei netikėtai interpretuotą pasakų pasaulį, kuriame jos laukia atsakymai, siužeto posūkiai bei priežastys pamosikuoti elegantišku, raudonkepuraitišku kirviu.

Viena stiprių ir gerai apgalvotų žaidimų pusių yra ta, kad tai – pusiau trimatis, pusiau dvimatis veiksmo nuotykių žaidimas. Dvimačio ir trimačio modelio miksavimas čia atliktas netgi geriau nei vidutiniškų pasiekimų „Batman: Arkham Origins Blackgate“. Šiuo aspektu kova, aplinkų tyrinėjimas, sėlinimas, paslėptų daiktų rinkimas bei šiaip trankymasis po lygius „Woolfe“ atliktas geriau. Kita vertus, didžiausią nepatogumą žaidžiant „Woolfe“ sukelia tai, kad žaidėjo galimybės čia primityvokos ir labai neįkvepiančios – paprastas priešų baladojimas, visiškai primityvus šokinėjimas tarp platformų bei galvosūkiai, kurių sprendimams net nereikia galvoti – atsakymai dažniausiai mėtosi priešais.

„Woolfe“ turi smagią lygių bei aplinkų įvairovę (žinoma, nors žaidimas trumpas, neišvengta ir čia lygio kanalizacijoje), todėl žaidimo įdomu tyrinėti. Nors čia ir pasirinkta tamsesnė stilistika, pasitaiko net labai spalvingų lygių, todėl kūrėjus galima pagirti už sumanumą bei mokėjimą patraukti žaidėjo akį. Apskritai, „Woolfe“ grafinis apipavidalinimas yra vertas už žaidimą mokamų pinigų, nes paprastai tokio masto žaidimai iki tokių rezultatų neprivedami. Veikėjų modeliai – puikūs, aplinkos – detalios ir žaisdamas netgi nustembi, todėl tai išties pasitarnauja žaidimo naudai.

Taip pat žaidžiant „Woolfe“ džiugina veikėjų įgarsinimas – nors žaidimas nėra Alisos mastų, visi veikėjai kalba įtikinamai, o Raudonkepuraitės aktorė puikiai atitinka savo įgarsinamą veikėją. Muzika prisideda prie tamsesnės atmosferos bei atšiaurių aplinkų kūrimo. Žinoma, visą žaidėjo įsitraukimą šioje vietoje slopina gana padrikos animacijos bei, vėlgi, pernelyg didelis paprastumas – Raudonkepuraitės atakos itin paprastos, jų vos kelios, o priešai kartais juda bei reaguoja kaip kartoninės dėžės.

Liūdniausia žaidimo dalis – jo trukmė. Vos spėjus įsitraukti ir pripratus prie žaidimo, tenka susitaikyti su tuo, kad jis baigiasi. Visas šis malonumas tetrunka vos 2 valandas, kurias praleidi be didesnio iššūkio ar azarto (turiu omenyje sudėtingą kovą, renkamus daiktus, slaptavietes ir kt.). Kūrėjai žadėjo šio žaidimo epizodinį pratęsimą, tačiau naujos dalies iki šios dienos (aprašomas žaidimas pasirodo dar antroje kovo pusėje) nėra. Būtų liūdna, jei tikrai įtikinančiu, tamsiu bei maloniu tyrinėjimo prasme pasauliu sužavėjęs žaidimas pasibaigtų vos prasidėjęs, o Raudonkepuraitė, taip ryžtingai metusi baltą pirštinę Alisai, pasitrauktų iš kovos taip ir nepasirodžiusi visame savo gražume. Šiaip ar taip, žaidimui šansą turėtų suteikti visi neabejingi tamsiajai Alisos istorijai bei visiems panašaus pobūdžio ar stiliaus žaidimams.