Tapšnoju savo “ipado” ekraną ir galvoju, kad prieš dešimt ar daugiau metų apie tokias technologijas net nesapnavom. Koks visiem džiaugsmas buvo, kai pasirodė pirmieji spalvoti telefonai, o su jais – atitinkamo lygio žaidimukai. Dabar gi, net nemirtktelėjęs galėčiau teigti, kad kai kurie, mobiliems įrenginiams sukurti žaidimai yra visa galva aukštesni už masę, asmeniniams kompiuteriams skirtų žaidimų. Turbūt svarbiausias šio verkšlenimo „pointas” – visai kaip mes patys žaidėjai, su technologijos progresuojantys žaidimai. Šiuo atveju, tai būtų „Boulder Dash” serijos vardas. Savo istoriją pradėjęs 1984 metais, žaidimas perėjo įvairiausias platformas, pradedant visai oldskūlinėmis, kiurių iki šiol net neteko girdėt, baigiant visiems gerai pažįstamomis, kur, jo trisdešimtmečio jubiliejui paminėti, buvo išleista speciali „Boulder Dash: 30th Anniversary” versija”, skirta „iOS”, „Android”, „Amazon” platformoms, o 2015 metais žadama išleisti ir „Mac” bei „Windows” sistemoms skirtas versijas. Užbėgdamas įvykiams už akių paminėsiu, kad ši apžvalga skirta būtent „iOS“ versijai.

Taigi, kas tas „Boulder Dash”? Paprastai tariant – veikėjo gainiojimas po dvejų dimensijų požemius, renkant deimantus, stumdant akmenis, išvenginėjant priešų bei bandant sutilpti į ribotą laiko tarpą. Iš tiesų, visas šis procesas būtų labai smagus, bet koją nuolat pakiša valdymo niuansai. Nors juose nieko ypatingo nerasime (veikėjas valdomas ekrano paviršiumi slankiojant pirštus į kairę, dešinę, viršų, apačią), visgi, tam tikrais atvejais, susidaro vaizdas lyg žaidimas nespėja sureaguoti į duodamas komandas, lyg tyčia, svarbiausiomis vietomis, kuomet reikia išvengti kito priešo ar ant galvos krentančio riedulio. Na, o tokių „sufeilinimų“ pasekmė viena – lygio kartojimas. Laimei, „Boulder Dash“ lygiai nėra labai ilgi, tad kartojimo procesas taip pat nėra toks įkyrus. Galop, juk tai žaidimas, kurį greičiausiai įsijungsime visiškai kasdieniškam nuobodulio praskaidrinimui, pavyzdžiui, sėdėdami autobuse. Įdomu ir tai, kad lygio užbaigti negalėsime tol, kol nesurinksime minimalaus reikiamo taškų (deimantų) kiekio. Tai suteikia progos pamąstyti, nei aklai lėkti iki finišo.

Nepaisant nedidelės pačių lygių trukmės, „Boulder Dash‘e“ tikrai bus ką veikti – lygių čia apstu (bendras skaičius sukasi ties dviejų šimtų riba), visi jie suskirstyti į vadinamus „pasaulius“, kuriuose rasime po dvidešimt lygių. Norėdami pasiekti kitą pasaulį, pirmiausiai turėsime surinkti reikiamą žvaigždučių kiekį, „kočiodami“ prieš tai atrakintus pasaulius. Savaime suprantama, sudėtingumo netrunka pakilti, vos tik išeiname iš įvadinio pasaulio.

Įdomu, jog žaidimas nėra sausas rutuliu slankiojimas, deimantų rinkimas ir tunelių kasimas. Verta paminėti, kad žaidimo metu galėsime panaudoti įvairiausius „power ups“, leisiančius prasprogdinti sienas, sustoti ir apsižvalgyti, padidinti gaunamų taškų kiekį ir taip toliau.

Žaidime monotiją skaidrina didelė veikėjų pasirinkimo galimybė. Tiesa, pastaruosius pirmiausiai reikės atsirakinti, surenkant jiems priskirtą „valiutos“ kiekį. Minėtąją valiutą gausime paprastai: rinkdami lygiuose paslėptas skrynias. Žinoma, skryniose esantys apdovanojimai bus visai atsitiktiniai, tad šias greičiau reikės rinkti nuolat, kartojant praeitus lygius.

Prieš pabaigą, reiktų iškelti dar vieną svarbų klausimą: „o tai kaip su mikro mokėjimais?“. Atvirai sakant, nebaisiai. Didžiąją dalį žaidimo (gerus 80%) galima atsirakinti paprastu žaidimu, o likusioji dalis (ankstyvų „Boulder Dash” žaidimų lygių portai) tekainuoja po 1 eurą.

Visumoje, „Boulder Dash”, pasiūlo didelį lygių kiekį, padorų sudėtingumo lygį, solidų peržaidimą ir nėra kokia pikta pinigų siurbimo mašina. Vienintelis, vietomis koją kišantis dalykas – veikėjo valdymas. Bet atkalus kelias dešimtis valandų, greičiausiai, situacija pasitaisytų.