Šiandien pirmą kartą susimąsčiau: iš kokio „recepto“ gautųsi pats baisiausias žaidimas. Tikriausiai, neišvengiamai, jo pagrindinės sudedamosios dalys būtų iki negalėjimo išsemtos zombių ir šiuolaikinio „sukirpimo“ veiksmo RPG žaidimų temos. O receptą maišančio virėjo vaidmenį atliktų eilinė, pogrindinė (bet labai ambicinga) „indie“ žaidimukų kompanijėlė. Juk, geriau pagalvojus, vos ne kiekvienas žaidimas turi kažkokį talentų medį, lygių kėlimą ar daiktų rinkimą. O apie zombių apokalipsei dedikuotus žaidimus geriau net nepradėsiu komentuoti. Ir negana to, jie vis tiek kartkartėmis išlenda. Kaip kokie spuogai ant bręstančio paauglio kaktos. Ar kartą bute įsisukę tarakonai. Ar tie patys eiliniai zombiai, vis pasitaikantys kažkur kelyje. Vienas tokių zombių – „Trapped Dead: Lockdown“. Tiesa, vos tik pamatęs šį žaidimą, norėjau pradėt skųstis apie dar vieną „lempinį“ pavadinimą. Laimei, šis iš tiesų siejasi su žaidimo viduje esančia istorija.
Pats „Trapped Dead: Lockdown“, savo ruožtu, yra dar 2011 metais išleisto „Trapped Dead“ pasekėjas. Deja, prie originaliojo žaidimo dirbusi „Headup Games“ kompanija tikriausiai nesulaukė tokio didelio pasisekimo – jų žaidimas „Metacritic‘e“ surinko kuklius 50 balų. O turint omenyje faktą, jog „Headup Games“ apsiėmė būti antrosios dalies leidėja, automatiškai galime tikėtis ne pačių geriausių momentų. Aišku, aišku, spręsti apie žaidimą iš pirmosios dalies kurios net nežaidžiau neturėčiau, bet šias vis tiek jaučiu palikti šiek tiek informacijos apie žaidimo „praeitį“.
„Trapped Dead: Lockdown“ istorija – tokia pat, kaip ir visų kitų zombinių žaidimų. Žodžiu, miestelyje beveik visi pavirta į zombius. Siekdami užkirti kelią zombių plėtrai, kariškiai niekam neleidžia išvykti. Žaidimo veikėjai – savų reikalų miestelyje turintys piliečiai, deja, nieko nežinantys apie zombių apokalipsės grėsmę.
Kaip jau greičiausiai supratote, žaidimas yra savotiškas „zombių hack n slasheris“. Čia galėsime pasirinkti vieną iš penkių skirtingų veikėjų: artimos kovos ginklus valdysiantį mėsininką, magijos kamuolius laidysiantį šventiką, automatų specializaciją turintį karį bei labiau hibridinius samdomą žudiką ir policininką. Nors teigiama, kad kiekvienas jų turės unikalią istoriją, visgi, didelio skirtumo tame nepajausime: visi veikėjai vis tiek keliaus per tas pačias vietas, kalbėsis su tais pačiais NPC. Kartu reikia paminėti, kad žaidime esantys lygiai yra daugiau linijiniai ir pasiklysti bus tikrai neįmanoma. Tiesa, pakely vis tiek rasime įvairiausių šalutinių kambarėlių, ar besimėtančių interaktyvių objektų, prailginsiančių kelionės trukmę.
Turiu pripažinti, bendra žaidimo koncepcija daugiau nustebino, mat kažkaip daugelis visų su zombiais susijusių žaidimų sukasi pirmojo asmens perspektyvoje, o senojo izometrinio „formato“ tiek daug matyti neteko. Deja, geras įspūdis pradingsta jau pirmosiomis minutėmis – valdymas tiesiog prastas: veikėjai kliūna už daugelio kampų, nepasižymi greita reakcija į duodamas komandas.
Ne ką ypatingas ir priešų AI. Pasirodo, veikėjas bus greitesnis už jį besivejančius šunis, o kai kurie zombiai, gavę spragilų, ims taktiškai atsitraukinėti. Tokius „nesusipratimus“ greičiausiai turėtų kompensuoti perdėtas „gibs“ efektas, kuomet nuo paprasto spyrio zombio kūnėlis išsibarsto kelių metrų spinduliu, kartu mandrai aptaškydamas ekraną.
„Trapped Dead: Lockdown“ kovos sistema taip pat labai paprasta: judame įspaude vieną klavišą, atakuojame su abejais. Tiesa, galbūt norėdami žaidimui pridėti daugiau realizmo, kūrėjai artimą kovą šiek tiek nubaudė. Pavyzdžiui, vien pirmuosiuose žingsniuose galima atgulti gavus vos vieną smūgį. Vėliau, užsidėjus geresnius šarvus, situacija šiek tiek pagerėja, bet stipresni zombiai (ypač bosai) vis tiek užmus iš dviejų smugių. Žinoma, veikėjo gyvybes galime atstatinėti maisto pagalba, o pastarasis neturi jokio, taip vadinamo „cooldown“. Tad tereikia žiūrėti, kad nesibaigtų turimos atsargos.
Patirties taškus žaidime atstoja baimė. Kitaip tariant, kas karta pribaigdamas zombį veikėjas taps vis drąsesnis. O kai jausis pakankamai drąsus – pakils lygiu. Pagrindinius, gerai pažistamus atributus, žaidime pakeičia į įvairius kovos aspektus orientuoti atributai. Nors ta pati jėga, kaip atributas vis tiek išlieka, šalia jos atsiranda įvairios ginklų ar mistinių jėgų meistrystės. Pakilę lygiu, gausime po 50 atributams skirtų taškų. Tik neskubėkit apsidžiaugt, nes taškai po 10 vienetų vienu paspaudimu. Maža to, karta juos patvirtinus, atgal pakeisti nebus įmanoma.
Šalia minėtųjų atributų, rasime talentų medį (gal labiau tiktų sakyti „juostą“). Pastarasis skirstomas į tris kategorijas: kovos, gynybos bei pasyviuosius. Kovos ir gynybis talentai suteiks kokius nors daug žalos darančius, ar kažkaip kitaip veikėją pastiprinančius veiksmus, o pasyvieji tiesiog padidins daromą žalą.
Apskritai, „Trapped Dead: Lockdown“ nebūčiau linkęs laikyti itin sėkmingu žaidimu. Galbūt žaidimą būtų įmanoma vertinti kitokioje skalėje, bet dvidešimties eurų kaina – visai kitas levelis. Dabar, gi, už pastarąja sumą gausime prastą, neklusnų valdymą, neišvengiamas žaidime esančias klaidas, tragikomišką „art‘ą“ ir netrukus pabosiantį monotonišką žaidimo procesą. Tiesa, jei turite draugą, su kuriuo galėtumėte kooperuotis, žaidimas nėra toks blogas, nes visas nesąmones galima nuleisti juokais. Arba, kitu atveju, žaidimas turėtų patikti pogrindiniams „hardkorščikams“, turintiems vieną, atributų dėliojimo/optimizavimo aistrą.
