Šiandien sunku pasakyti, kad vis dar trūksta platforminių žaidimų – su indie žaidimų paplitimu šis žanras tarytum iš naujo suklestėjo. Tik, visgi, skirtumas, juntamas tarp didelio biudžeto hitų (pavyzdžiui, „Rayman: Origins“) ir mažesnių studijų sukurtų žaidimų, pavyzdžiui „Oscura: Lost Light“ – didžiulis. Kita vertus, pastarasis žaidimas gerokai mažiau kainuoja, todėl mėgstantiems šį žanrą bei norintiems greičiau pasinerti į dar vieną nuotykį patarčiau nieko nelaukti. Tuo metu tiems, kas šio žanru mėgaujasi rečiau ir gali sau (ypač laiko atžvilgiu) leisti vos vieną tokį žaidimą, verčiau akis paganyti bei gerų emocijų pasisemti iš naujojo „Ori and the Blind Forest“.
Techniškai, „Oscura: Lost Light“ yra jau trečias žaidimas serijoje. Pirmosios dvi dalys – „Oscura“ ir „Oscura: Second Shadow“ – pasirodė tik mobiliesiems telefonams. Žaidimais buvo norima pateikti visiškai paprastą platforminių žaidimų žanrą, pateikiant jį per modernią šių laikų prizmę. Šis užsibrėžtas tikslas kūrėjams tikrai pavyko, o žaidimų istorija – pasakojimas apie švyturio prižiūrėtoją Oscurą, bandantį sugrąžinti šviesą tamsos aptrauktam pasauliui – puikiai lipo prie žaidimo koncepcijos. Tuo metu šis, pirmasis kūrėjų bandymas asmeniniuose kompiuteriuose, „Oscura: Lost Light“, yra pastarųjų dviejų dalių priešistorė (matyt ir todėl, kad asmeninių kompiuterių turėtojai nieko nepraleistų ir taip menkutėje žaidimų serijos istorijoje).
Kadangi šis žaidimas – priešistorė, jame žaidėjas mato dar jauną ir nepatyrusį Oscurą, kurį senolis švyturio prižiūrėtojas moko atidumo ir t.t. Deja, visos pamokos perniek, nes kol savo kailiu ko nors nepatiri – tol nepasimokai. Taigi, Oscura į daugybę dalių sudaužo Auroros akmenį, buvusį švyturyje ir po žaidimo pasaulį pasklinda tamsa. Visa tai – paties Oscura kaltė, todėl jis leidžiasi į kelionę, kurios metu tikisi surinkti visus Auroros akmens fragmentus, jį atstatyti, o tamsumas – išvaryti iš pasaulio. Tiems, kas bent kartą žaidė platformerį, šis žaidimas taps iškart atpažįstamas – nuo lygio pradžios iki pabaigos turi įveikti įvairias platformas, priešus, kliūtis, o Tavo geriausias draugas – šokinėjimo mygtukas. Žinoma, „Oscura: Lost Light“ neapsiėjo ir be tam tikro individualumo.
Pagrindinis „Oscura: Lost Light“ elementas, puikiai derantis ir su žaidimo siužetu, yra patys kristalai, kuriuos randa Oscura. Smagumas prasideda tada, kai žaidėjas ima naudoti randamus skirtingų spalvų kristalus tam, kad įveiktų žaidimo galvosūkius. O čia labai svarbi ne tik kiekvieno randamo kristalo galia – gravitacijos pakeitimas, išgriovimas – bet ir kristalo skleidžiama šviesa ir jos padengimas. Pavyzdžiui, aktyvavus geltoną kristalą, pasikeis gravitaciją, tačiau tai galios tik pačiam Oscurai bei daiktams, patenkantiems į kristalo šviesos lauką. Arba griovimo kristalas – jis išgriaus silpnesnes sienas, jei jos pateks į šviesos lauką. Jeigu supantis pasaulis nepatenka į kristalų šviesos lauką – jie nustoja galios. Ypač įdomu pasidaro, kuomet žaidime atsiranda dalykų ar vietų, blokuojančių kristalų šviesą. O dar įdomiau, kai vienu metu arba greitai pakaitomis tenka naudotis kelių kristalų galiomis. Tai, be jokios abejonės, viena stipriausių žaidimo savybių ir neginčijamas „Oscura: Lost Light“ žaidimo arkliukas.
Kita vertus, šaunieji kristalai, kurie taip praturtina žaidimo galvosūkius ir sukuria niekur iki šiol nematytą jausmą, kūrėjų neišnaudojami taip, kaip galėtų būti. O omenyje turiu tai, kad kiekvienas žaidimo lygis prasideda nuo nulio, t.y. Oscura neturi nė vieno kristalo ir visuose lygiuose juos turi surasti iš naujo. Tuo metu aš, kaip žaidėjas, paprastai tikėčiausi to, jog renkami kristalai išliktų su Oscura, tobulėtų, įgautų naujų galių ar naujų panaudojimų drauge, bet dabar tai tėra daugybė lygių, kuriuose vėl ir vėl randi kristalus ir juos naudoji. Galbūt kūrusiems lygių dizainą tai ir supaprastino darbą, tačiau žaidėjų atžvilgiu (ir ypač tų, kurie pasigardžiuodami žaidžia platforminius žaidimus) tai išties neišnaudota galimybė.
Žaidimo valdymas, kaip platformerio, nėra pats geriausias ar tiksliausias, tačiau kas „Oscura: Lost Light“ padaryta gerai, tai automatiniai progreso išsaugojimo taškai. Šie protingai išdėstyti prieš kiekvieną sunkesnę galvosūkių seką, todėl nepataikius ant platformos ar dėl žaidimo valdymo kaltės nuslydus į prarają, žaidėjas pradeda ne nuo pradžių, o nuo logiškai atmatuotos lygio atkarpos. Tai – sveikintinas sprendimas, kuris sutaupo nervų – žaisdamas nepatiri streso, nes tavo nesėkmės čia nepanaudojamos prieš tave patį, o vienintelis erzinantis dalykas lieka ne visuomet tiksliai į žaidėjo nurodymus reaguojantis valdymas.
Tačiau čia kūrėjai padarė dar vieną neapdairią klaidą – jų siūlomas valdymas nėra intuityvus. Pats veikėjo judėjimo krypties valdymas ar šokinėjimas – pakankamai geri bei lengvai įkandami, tačiau pačių galių panaudojimas yra kiek keblus. Situacija tokia: vienu metu žaidėjas daugiausiai gali turėti dvi galias (t.y. du kristalus), tačiau vietoje to, kad kiekvieną galią priskirti tam tikram mygtukui (arba klavišui), jie padarė taip, kad galią panaudoti galėtum spausdamas vieną mygtuką, o galias pakeisti – spausdamas kitą. Kam to reikia, kai viso vienu metu vis tiek gali turėti vos dvi galias? Nors to nereikia, kūrėjai vis tiek priėmė šį sprendimą, o vėlesniuose lygiuose, kai reikia abi galias naudoti greitai vieną po kitos, ir dar kelis kartus, šis bereikalingas galios pakeitimo mygtuko spaudaliojimas erzina ir verčia garsiai klausti „kodėl“?
Žaidimo grafika – dar viena gražioji žaidimo pusė. Viskas, matoma „Oscura: Lost Light“ labai primena žaidimą „Limbo“, tačiau čia solidų kontrastą šviesotamsai sudaro kristalai bei skirtingos jų spalvos. Taip pat atskiro pagyrimo verti priešai, matomi žaidime, kurių šešėliai gražiai išplaukia iš tokių pat juodų aplinkų, bet neatrodo kaip nors blogai. Muzika žaidime neypatinga, bet kaip foninė – įspūdį palieka gerą. Pats žaidimas, nors yra platforminių žaidimų žanro atstovas, nėra labai ypatingas, tačiau kaip ir minėjau pradžioje – žema jo kaina tikrai gali tapti puikia „Oscura: Lost Light“ įsigijimo priežastimi. Ypatingai tuo atveju, jei mėgsti platforminius žaidimus ir degi nekantrumu.
